Aplankyti, įsikvėpti ir padėkoti miesto upėms kauniečiai ir miesto svečiai kviečiami gegužės 27 dieną vyksiančiame renginyje „Švęskime upę“. Jo metu Neries ir Nemuno krantai vilios pasirodymais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, edukacijomis ir aktyviomis veiklomis. Norintys plaukti Nemuno ar Neries maršrutu kviečiami registruotis iš anksto, o stotelės krantuose renginio dieną bus atviros visiems.

Apie upių svarbą ir jų ryšį su miesto gyventojais kalbamės su trimis skirtingų profesijų atstovais, kuriuos vienija meilė upėms ir Kaunui: Kauno miesto muziejaus istoriku, knygos „Nemunas Lietuvos gyvenime 1918–1990 metais“ autoriumi dr. Gediminu Kasparavičiumi, visuomenininke, jūrų skaute ir iniciatyvos „Švęskime upę!“ bendrasumanytoja Vitalija Kuršiene bei menininke-edukatore Karolina Aleškevičiūte.

– Gediminai, ateinantį savaitgalį Kauną užpildys miesto gimtadieniui skirti renginiai. Kodėl švęsdami miestą, neišvengiamai švenčiame ir upę?

– Taip jau nutiko, kad Kauno likimas susietas su upėmis. Galima teigti, kad be upių nebūtų buvę ir Kauno miesto, nes būtent patogi geografinė padėtis šalia upių padėjo Kaunui augti.

O pačios upės per ilgą miesto istoriją tapo neatsiejama Kauno identiteto detale, savasties ženklu. Jos formavo kauniečių mentalitetą, buvo kelias į platesnį pasaulį, kas, mano manymu, taip pat padėjo ne tik prekybos vaisius raškyti, bet ir kultūriškai augti.

Šiltuoju metu laiku upės buvo kauniečių laisvalaikio vieta, dar XX a. daugybėje miesto pliažų saulės voniomis mėgavosi tūkstančiai miestiečių. 1936 m. surengtas iliuminuotų valčių karnavalas, kurį stebėjo 30 tūkst. žmonių! Dabar tokie mastai sunkiai įsivaizduojami.

Žiemą, kai upės užšaldavo, būdavo įrengiamos čiuožyklos – miestiečiai manė, kad tai puiki vieta pasimatymams ar net antrai pusei susirasti. Na, o pavasarį kauniečiai su nerimu laukdavo ledonešio ir pavasarinių potvynių, kurie miestui pridarydavo daug žalos, o per didesnius pasitaikydavo ir žmonių aukų. Tuomet buvo stebimasi, kaip tokios tykios ir ramios upės, prie kurių taip gera vasarą, tampa siaubą keliančiomis ir viską niokojančiomis.

Tiesa, tikslumo dėlei norėčiau paminėti, kad tikrasis miesto gimtadienis yra vasario 14 d., kai 1408 m. Vytautas Didysis Magdeburgo teisių pavyzdžiu suteikė kauniečiams savivaldos privilegiją, kuri užtikrino miestiečių laisvę, miesto teisę ir savarankišką savivaldą. Tik 1999 m., kai buvo sumanyta minėti miesto gimtadienį, buvo pasirinkta praktiškesnė pavasario data ir nutarta jį švęsti gegužės 20 d. Šią dieną 1463 m. LDK valdovas Kazimieras Jogailaitis suteikė Kauno miestui privilegiją, kuria patvirtino ir praplėtė miesto teises.
Nemunas (Juliaus Balašaičio nuotr.)

– Ar Kauno santykis su upėmis išsiskiria Lietuvos kontekste?

– Žinoma. Kaunas įsikūręs dviejų didžiausių Lietuvos upių santakoje. Kaip minėjau, jos miestui teikė ekonominės, kultūrinės naudos. Upės buvo daug intensyviau naudojamos ir pramogoms, jau nekalbant apie susisiekimą. Dar tarpukaryje ir sovietmečio pirmoje pusėje nemažai kauniečių, įsikūrusių šalia upės, turėjo savo valtis, nedidelius laivelius.

Sovietmečiu, sumenkus vandens transportui, iškėlus žiemos uostą bei keleivinę prieplauką iš miesto centro į pakraštį, Kaunas neteko savo unikalių paveikslo spalvų. Prarado, kaip aš vadinu, spektaklį, kurį kūrė vanduo ir žmogaus veikla ant vandens. Didelė žala padaryta Kauno santykiui su upėmis, kada betoninės krantinės fiziškai atskyrė Nemuną nuo miesto. Laikui bėgant fizinis barjeras tapo ir psichologiniu barjeru. Kauniečiai atidavė pirmumą automobiliams.

Apmaudu, kad upėms dėmesio pritrūko ir 2022 m., kai Kaunas buvo Europos kultūros sostinė. Be „Santakos“ renginio ir kitų nedidelių iniciatyvų, upėms dėmesio stigo. Kita vertus, atkurti jungusias gijas su upėmis užims nemažai laiko ir tokios iniciatyvos kaip „Švęskime upę“ yra žingsnis link to.

– Pasidalinkite palinkėjimu Kauno upėms.

– Mano palinkėjimas būtų ne tiek upėms, kiek mums patiems: švęskime upę kiekvieną dieną, ne tik per miesto dienas. Leiskime laiką arčiau upės, domėkimės mus supančia aplinka ir galbūt pamilsime upes dar kartą.

– Vitalija, jau keletą metų organizuojate įvairias veiklas prie upių. Ar pastebite besikeičiantį žmogaus santykį su miesto upėmis?

– Nuo pirmojo „Švęskime upę“ plaukimo praėjo jau ketveri metai. Tuomet atrodė, jog upės gyvena vieną gyvenimą, o miestas – kitą. Iniciatyvos prie upės atrodė mažų mažiausiai neįprastos ar netgi keistos. Tačiau šiandien stebiu, jog miesto gyventojams darosi natūralu leisti laiką prie upės.

Žinoma, visuomet buvo pavienių iniciatyvų greta upių, pritraukusių entuziastus, tačiau šiandien galime džiaugtis ir upių krantuose įsikūrusiomis kavinėmis, ir verslais, kurių dėka vis daugiau žmonių atranda upes ir renkasi laiką leisti jų draugijoje.

Upės dėmesio sulaukia ir politiniame lygmenyje, štai, kad ir Nemuno vagos gilinimas. Toks sprendimas suteikia galimybę vystytis ir laivybos kultūrai, o tai, vėlgi, vis daugiau žmonių skatina aplankyti ir atrasti upes.

– Kokį poveikį upė turi žmonėms ir jų ryšiams?

– Sakoma, kad tekantis vanduo yra vienas iš dalykų, į kuriuos gali žiūrėti nepailsdamas. Upė žmones nuramina, atpalaiduoja, netgi gydo. Vanduo iš žmogaus tarsi ištraukia negatyvias mintis. Čia problemos neatrodo tokios didelės, upė įtraukia į dabarties momentą.

Pastebėjau, jog po plaukimų žmonės nebeskuba namo – kelyje jie susidraugauja, pajuokauja, tad ir išlipę į krantą nori vienas su kitu dalintis įspūdžiais.

Visuomet norėjome, jog po „Švęskime upę“ plaukimų skirtingus maršrutus (Nerimi ar Nemunu) pasirinkę dalyviai susitiktų Santakoje. Ankstesniais metais dėl vienų ar kitų priežasčių, nepriklausančių nuo mūsų, vis nepavykdavo įgyvendinti šio plano. Džiaugiuosi, jog šįkart visi dalyviai turės bendrą finišą ir turės galimybę kartu pabūti ir įsitraukti į krante jų laukiančią programą.
Švęskime upę (A. Aleksandravičiaus nuotr.)

– Jus apibūdina kaip Nemuno mylėtoją. Kuo ši upė jums ypatinga?

– Tai yra didžiausia Lietuvos upė. Esu ne kartą ja plaukusi: iki Rusnės, nuo Alytaus; su irklais, valtimi, be jokių variklių. Plaukiant su baidarėmis mažomis upėmis, žinoma, smagu, tačiau esi įspraustas. Man patinka, kad plaukiant Nemunu yra erdvės, be to, kiekvieną kartą jis vis kitoks: seklus, lietingas, saulėtas.

Nemunas man tapo artimas. Būna, jog atplauki į tą pačią vietą ir randi ten senus prisiminimus, o palieki naujus.

– Pasidalinkite savo palinkėjimu Kauno upėms.

– Upėms linkiu, kad jų neįbetonuotų, o žmonėms, kad dar arčiau prie jų prieitų ir atrastų čia mėgiamų veiklų.

– Karolina, jau ne pirmus metus įvairiose iniciatyvose stebi žmones, piešiančius upę ir/ar prie upės. Ar pastebi jų virsmą, įsitraukus į šį procesą?

– Žinoma. Prie upės keičiuosi ir aš pati, ir žmonės aplink. Prie upės nurimsta ir mintys, ir žvilgsnis. Su upe nereikia nieko veikti, užtenka tik stebėti. Nors vieni tai daro nuolat, kiti tik mokosi. Tuomet belieka perkelti upę ant drobės. Kaune mums upės tokios įprastos, pakrantėse tiek puikių veiklų, tačiau po tapybos plenero upes pamatome „giliau“.

Man patinka po plenero išeiti paskutinei, dar pasimėgauti upės tėkme.

– Kokia buvo tavo pažintis su upėmis? Kokį vaidmenį upė atlieka ir tavo kūryboje?

– Nemuno pakrantėse lankiausi nuo kūdikystės. Kiek save pamenu, mane visada žavėjo upės artumas, kokiu galime džiaugtis Kaune. Ir dabar džiaugiuosi upės vaizdu pro langą, kai neužstoja medžiai. Iš tikrųjų, tai mes įsiliejame į upes. Miestai glaudžiasi upių pakrantėse, upės visuomet gyvos, net kai miestiečiai miega. Vis dėlto, mano kūryboje jos neatlieka atskiro vaidmens, neišskiriu vieno objekto.

– Šį savaitgalį renginyje „Švęskime upę!“ koordinuosi Neries krantinės parke įsikūrusią Tapybos salą. Papasakok, ką lankytojai galės nuveikti šioje stotelėje.

– Tapybos saloje lauksime visų norinčių tapyti. Patyrę kviečiami atsinešti savo teptukus ir jungtis į bendrą upės plenerą, o mėgėjams padėsiu išsirinkti motyvą ir įkomponuoti. Jei kasdienybėje sunku prisiruošti išsitraukti drobę ir tapyti, plenere tai daryti bus kur kas smagiau.

Taip pat dirbtuvėse bus galima išbandyti akvarelės liejimo technikas ir nusilieti žuvytę. Sukūrę piešinį, jį galės parsinešti namo kaip prisiminimą iš Neries ir kvietimą aplankyti ją dažniau.

– Pasidalinki palinkėjimu Kauno upėms.

– Linkiu upėms išlikti švarioms. Tai mano didžiausias palinkėjimas.

„Švęskime upę“ kultūriniai plaukimai vyks gegužės 27 d., šeštadienį, 10.00–15.00 val., ir yra atviri visiems, mylintiems upes ir netikėtumus. Sau priimtiniausią būdą švęsti upę suras kiekvienas – susidomėję kviečiami maršrutu plaukti baidare ar kita vandens transporto priemone (būtina išankstinė registracija), o pėsčiuosius ir dviratininkus džiugins krantuose įsikūrusios kultūrinės stotelės. Visi renginiai yra nemokami.

Daugiau informacijos apie renginį ir veiklų koordinatės – čia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt