Ateities kultūra ateities Lietuvoje

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) direktorius Arūnas Gelūnas pasidalino Minčių žemėlapiu, kuris, anot jo, gali pasufleruoti atsakymą, ko reikėtų ateityje, kad kultūros potencialas išsiskleistų plačiau ir visapusiškiau.

„Tvirtai tikiu, kad turime tokią ateitį, ji gerėjanti, kultūra galėtų valstybės ir piliečių gerovę gerokai sustiprinti. Šiek tiek ironiškai, bet šiek tiek ir rimtai – prisiminiau schemą SSGG (Stiprybės / Silpnybės; Galimybės / Grėsmės) analizę, kuria tokiu sisteminiu požiūriu įprastai vertinami projektai“, – sakė jis ir pridūrė, kad kalbant apie kultūrą ir jos trajektorijas ateityje irgi verta atkreipti dėmesį į iššūkius, stabdžius bei trukdymus.

Diskusijose, anot A. Gelūno, vis dar daug negatyvumo: kultūra vertinama nepakankamai, finansavimas per mažas, kultūros žmonių socialinės garantijos per menkos, neišskleidžia pilno potencialo.
Arūnas Gelūnas

„Mano tikslas nebūtų dar kartą to konstatuoti... Padėtis galėtų būti ir geresnė, reikia tiesiog paklausti, kodėl ir kokios aplinkybės šią situaciją formuoja. Pati pirma aplinkybė – pati sąvoka. Sutikime, kai ištariame žodį kultūra, daugelis mūsų turime omenyje skirtingus dalykus. Galime pradėti nuo to, kad tai yra kultūringas valgymas peiliu ir šakute, bet taip pat mintys gali nusidriekti iki profesionaliosios kultūros, menų, operos, teatro, muziejų, tapybos. Taip pat galime kalbėti apie kalbos kultūrą, istorinį paveldą, daugybę kitų dalykų“, – aiškino buvęs LR Kultūros ministras.
Neretai kultūra, A. Gelūno žodžiais tariant, yra aplipusi tokiu turiniu, kuris taip pat pristabdo jos teigiamą priėmimą visuomenėje: „Žinome, kad kultūra neretai tampa politinių manipuliacijų įrankiu. Neseniai ir Seimas gerą darbą nudirbo, užkardydamas politiškai angažuotų „kultūrininkų“ vizitus į Lietuvą. Nemažai kultūrinių kovų dėl istorinės atminties, įpaminklinimo vyksta gana aistringai, turbūt tai geras ženklas, liudija diplomatijos stiprumą. Bet sukelia tam tikro streso, sudėtingumo suvokiant kas gi yra ta kultūra.“

Vertinant Kultūros institucijų veiklą vyrauja skaičiai

A. Gelūnas perėjo prie kultūros konkretybių, nurodydamas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio asmenybę. „Iškart suvokiame, kokia to vardo reikšmė, kūrybos svarba. Užtat nuolatinis svyravimas tarp kultūros kaip abstrakcijos, visa apimančios sąvokos ir konkretybių, konkretaus menininko, teatro, kūrėjo, srities yra labai svarbi – reikia nepamesti abiejų. Ir vienas, ir kitas, piešiant ateities trajektorijas yra be galo svarbūs dėmenys“, – sakė filosofas.

Visiškai suprantama, kad ryškūs kultūros laimėjimai prisideda prie valstybės įvaizdžio formavimo, su tuo susiję didžiavimasis, stiprios emocijos. A. Gelūno pastebėjimu, tarptautinės politikos srities lyderiai kultūrą laiko periferine jėga, o ne esmine, veikiančia pasaulyje. Su tuo esą susiję daugybė faktorių – todėl kultūra neretai traktuojama kaip antraeilė.

Nuolat pasigirsta kalbų apie turinio kokybės vertinimo subjektyvumą. Neva, dėl grožio nesiginčijama, vienam patinka pramoginė muzika, kitam – rimtoji. O vertinant kultūros institucijų veiklą vyrauja skaičiai: lankytojų, surengtų parodų, pritrauktos paramos dydžių. „Ar šie skaičiai ką nors pasako apie kultūros projekto vertę, ypač išliekamąją? Tai yra sudėtingas klausimas, veikiausiai, čia veikia kiti aspektai – tie kriterijai labai elitiniai, hierarhiški. Sakoma, tik ekspertai gali įvertinti. Tačiau vertinama ir taip – jei surengei parodą garsioje Vakarų Europos galerijoje, prestižas didesnis nei kokiame nors Lietuvos kino teatro foje.Toks hierarhiškumas gali būti ir diskriminacinis“, – įžvelgė problemą A. Gelūnas.

Mažai įsitraukiančių į kultūrines veiklas – kalta edukacija ar prieinamumas?

Žmogaus galvoje ir širdyje, A. Gelūno įsitikinimu, meilė kultūrai neatsiranda akimirksniu. „Aišku, pavyksta tiems jauniesiems piliečiams, kurie gimsta kultūrą mylinčių tėvų šeimose, nuo mažumės skaito geras knygas, girdi diskusijas apie tai, keliauja po muziejus – su motinos pienu, metaforiškai sakant, gauna kultūros vertinimo patirtį, patys turi įprotį. Tiems, kuriems mažiau pasiseka, kurių aplinka mažiau kultūringa arba asociali – lieka tik švietimas. Švietimo kokybė esminis dalykas, kalbant apie kultūros ateitį“, – kalbėjo jis.

Mažiau nei prieš mėnesį buvo pristatytas naujausias Lietuvos gyventojų įsitraukimo į kultūrines veiklas tyrimas. „Ar jis džiugina, ar ne – reliatyvus dalykas, bet procentas pakankamai mažas Lietuvos gyventojų, kurie įsitraukia į kultūrines veiklas. Priežastis – edukacija ar prieinamumas“, – į išsikeltą klausimą ieškojo atsakymo A. Gelūnas.

Tradiciškai, pasak A. Gelūno, kultūrinės profesijos yra siejamos su žemomis pajamomis, menkomis karjeros galimybėmis: „Nekalbant apie išskirtinius atvejus, kai plačiajame pasaulyje padaromos karjeros, finansiškai laikomasi neblogai. Per paskutinius kelerius metus atlyginimai augo – pats buvau to liudininkas. Kai prieš dvejus metus atėjau vadovauti muziejui, mačiau lyginamąsias atlyginimų lenteles – buvo ryškus pokytis. Tam tikro optimizmo yra.“

Problema, su kuria, A. Gelūno teigimu, ateityje reiktų smarkiai kovoti – menkas kokybiškos kultūros prieinamumas regionuose.

„Matome lyginamąją europietiško konteksto lentelę, matome gerovės valstybėmis laikomas šalis: Skandinavija, Olandija, Liuksemburgas, Jungtinė Karalystė. Kreivė leidžiasi – Latvija ir Lietuva maždaug ties vidurkiu. Bulgarija ir Rumunija – sąrašo gale. Apie ką kalba ši lentelė? Skirtingų pajamų grupių atstovų galimybė dalyvauti kultūroje yra skirtinga. Atotrūkis didėja, kai leidžiamės į kitą, vadinamosios antrojo greičio Europos dalį, tarp kurių keista matyti Italiją, kuri siejama su labai aukštu kultūros lygiu, – nusistebėjo A. Gelūnas. – Svarbu pasirūpinti, kad kultūros prieinamumas kuo mažiau priklausytų nuo pajamų. Tam tikri žingsniai padaryti – nemokama diena muziejuose, kultūros pasas, kitos iniciatyvos. Norisi, kad tai taptų sistemine ir strategine nuostata, tobulėti tikrai yra kur.“

Išlikimo, bet ne saviraiškos visuomenė

Kita A. Gelūno pristatyta lentelė irgi parodė nelabai džiugius rezultatus – išliekame tarp išlikimo visuomenių, o ne saviraiškos. „Tai reiškia, kad tik labai nedidelė dalis save realizuoja kultūros srityje, įsitraukia į kūrybines veiklas, labiau rūpinasi baziniais dalykais – kaip išlikti, užtikrinti minimalius poreikius. Žinoma, su tuo galime nesutikti, tačiau matome aštrų skirtumą tarp skandinavų ir anglosaksų“, – pažymėjo jis.

Ekonominis kultūros įnašas, A. Gelūno tikinimu, su metais vis didėja. Futurologai tikina, kad rafinuotos kultūrinės veiklos turės potencialo, įtrauks vis didesnę visuomenės dalį.

Renginį moderavęs Ateities komiteto pirmininkas prof. Raimundas Lopata replikavo, kad nereiktų skaičiuoti kultūros teikiamos ekonominės naudos: „Mes skaičiuojame, kiek BVP ( bendrasis vidaus produktas) duoda kultūra, o Kanada, pavyzdžiui, skaičiuoja kiek BVP skiriama kultūrai. Mums pasiekti tokį kultūros prieinamumo lygį – viena iš ateities trajektorijų norų.“

A. Gelūnas pasidžiaugė penkiomis moterimis, „kultūros damomis, nuskynusiomis pasaulio viršūnes“ tarptautiniuose kontekstuose – Vaiva Grainyte, Rugile Barzdžiukaite ir Lina Lapelyte pelniusiomis „Aukso liūtą“ Venecijoje, geriausios operos atlikėjos titulą gavusia Asmik Grigorian, dirigente Mirga Gražinyte -Tyla.

„Ši šlovė prisideda prie bendro Lietuvos kaip civilizuoto krašto, aukštos kultūros krašto įvaizdžio, būtų galima dar labiau pabrėžti šį akcentą“, – sakė jis.

LNDM direktorius atkreipė dėmesį į kultūros turizmo klausimus bei aktyvios plėtros ir paveldo priežiūros balansą. Anot jo, šios sritys turėtų būti sustiprintos ateities trajektorijose, tai vienas esminių iššūkių. Lietuvos narystės UNESCO 30-etis, anot A. Gelūno, taip pat ne visiškai išnaudota platforma.

Ne mažiau svarbūs naujųjų technologijų panaudojimo iššūkiai. „Taip, tai kainuoja, reikalauja specifinio kompetencijų rinkinio, tačiau kaip ateities dėmuo priimtinas labai rimtai“, – pabrėžė A. Gelūnas.

Visos problemos – dabartyje

Nacionalinės dailės galerijos (NDG) vadovė Lolita Jablonskienė tikino, kad panašiai formuluotų daugelį minčių, kaip ir kolega A. Gelūnas, galbūt todėl, kad abu dirba muziejų sektoriuje.

„Norėčiau vieną kitą dalyką užakcentuoti – apie kultūros ateitį, praeitį ir dabartį. Man atrodo, kad su kultūros praeitimi ir ateitimi yra viskas gerai. Kai galvojame apie praeitį – atsiremiame į kultūrą. Apie ateitį mąstome kultūrinėmis kategorijomis, mažiau ekonominėmis. Visos problemos su kultūra yra dabartyje, tai tas momentas, kuriame reikia paanalizuoti trukdžius mūsų planavimui į ateitį“, – kalbėjo dailėtyrininkė L. Jablonskienė.
Lolita Jablonskienė

Kultūra, anot jos, vertinga pati savaime, todėl mąstymas apie kultūrą kaip brandžios tapatybės ir pilietinės visuomenės ugdymą turėtų tapti Lietuvos paradigma, kurią visi suvokiame.

„Reikia suprasti – kultūra vertinga pati savaime, į ją negalima žiūrėti tik kaip į instrumentą, tam kad joje vyktų naujovių brendimo kritinės savirefleksijos. Brandi visuomenė suvokia, kad ji neturėtų būti pernelyg reguliuojama – direktyvus reguliavimas ją įklampina dabartyje. Taip, be jokios abejonės, kultūra kuria pridėtinę vertę. Suvokimas kokią, paskatinimas ją kurti – būtinas. Ekonomikai, švietimui, mokslui, sveikatinimui, aplinkosaugai, tvarumui – svarbus veiksnys, – neabejojo LR Vyriausybės premijos laureatė. – Kas yra daroma su kultūros sektoriaus duomenimis –suskaičiuojame ir dedame į stalčių, ar darome išvadas ateičiai?“

L. Jablonskienė paryškino ir socialinį aspektą: „Ar įsivaizduojame, kiek žmonių įdarbinta kultūros sektoriuose, turinčių įvairiausias kvalifikacijas? Visuomenėje tai svarbus socialinis veiksnys. Pandemija parodė, kokia pažeidžiama kūrėjų grupė, ką tai reiškia išgyvenimo diskurse.“

Ji prisiminė mokytojų prestižo kėlimo idėją, tokia pat strategija esą tiktų ir kalbant apie kūrėjus, kultūros darbuotojus. „Kalbame apie ekonominę būtį, kvalifikacijos kėlimo būtinybę, naujų, kvalifikuotų darbuotojų, ypač regionams parengimą, galimybių dirbti regionuose sukūrimą“, – tikslus vardijo ji.

Kultūra kaip įrankis

Lietuvos kultūros tyrimų instituto direktorius Rasius Makselis pastebėjo, kad kultūroje viskas glaudžiai susiję – visos perspektyvos nėra visiškai atskiri pasauliai, „kurie dreifuotų skirtingais greičiais beorėje erdvėje“.

„ Kai klausi, kodėl taip yra, kas iš to, supranti, kad kartais bendras ir intuityvus kultūros esmės pajautimas galbūt yra svarbesnis nei bandymas ją kažkokiais būdais artikuliuoti ir suinstrumentinti. Šiuo atveju, atsiminiau vieną iš kultūros korifėjų Algirdo Juliaus Greimo kultūros apibūdinimą – tai tarsi atmosfera, oras, kuriuo mes kvėpuojame. Tam tikras svarbus faktorius, į kurį nekreipiame jokio dėmesio, bet kai jo pritrūksta, tada viskas ir paaiškėja, kas mes esame, ką čia darome“, – mokslinio pagrindimo ieškojo R. Makselis.
Rasius Makselis

Kultūros politikos ekspertas rėmėsi A. J. Greimo intuicija, sakančia, kad kultūra – pirminis prasmingumo laukas. „Į kurį visi mes esame panardinti, negalvojame, dažnai veikiame automatiškai, turime nutiestus kelius į pamatinius klausimus: „Kas aš esu šitoje žemėje, šitoje valstybėje, kaip man bendrauti su kitais?“ Visas prasmingumo kontekstas tarsi savaime suprantamas, bet iš tikrųjų yra intymiausias kultūros laukas, kurio be kultūros negalime suaktyvinti ir sustiprinti“, – samprotavo jis.

Anot R. Makselio, bandant susitarti dėl bendrų tikslų, įtikinti kitus daryti žingsnius bendro gėrio labui – svarbus prasmės, prasmingumo ir tikėjimo elementas: „Kad šis procesas niekada nenutrūktų reikalinga kultūra. Tam reikalinga sąsaja su švietimu, kultūros refleksija. Refleksijos momentas sustiprina galimybę kultūrą panaudoti kaip įrankį tvirtinant kritinį mąstymą.“

Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė pažymėjo, kad kultūros edukacija – pamatinė platforma visuomenės švietime.

„Žinau, ką reiškia užaugti ir eiti į mokyklą kaimiškoje vietovėje, o vėliau studijuoti Kaune – didžiulis atotrūkis, visomis prasmėmis. Tarp esamų priemonių yra visai neblogų, bet joms reikia patobulinimo. Kultūros paso programą nuosekliai vystant galima pasiekti visas šalies mokyklas, moksleivius, kurie galbūt negali pasinaudoti e- kultūros įrankiais, dėl tam tikrų socialinių atskirčių. Vaikai nuo pat pradinės iki paskutinės klasės galėtų patirti susitikimo džiaugsmą su visomis kultūros priemonėmis, išraiškomis ir formomis, per renginių lankymą, per kūrėjų atvažiavimą į mokyklas“, – apie profesionalaus meno sklaidą regionuose kalbėjo ji ir pridūrė, kad kalbant apie vaikų lavinimą reiktų nepamiršti visos šeimos įtraukimo – pažinimo džiaugsmą galima patirti kartu.
Gintarė Masteikaitė / Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

G. Masteikaitė papasakojo, kad prieš kelis metus kolegos su Šiuolaikinio šokio asociacija yra aplankę per 60 savivaldybių, atlikdami neoficialų tyrimą. „Net 30-ies savivaldybių gyventojai yra prisipažinę, kad nėra matę geros operos, šiuolaikinės muzikos koncerto ar šokio spektaklio, jei matė – prieš nežinia kiek metų. Tokios programos pritaikymas, įtraukiant kultūros centrus, spręstų pasiekiamumo problemą. Į pagalbą gali ateiti ne tik nacionalinės įstaigos, kurios turi visą bazę, paslaugų paketą, kurį galima perkelti į mažesnes erdves, bet ir paslankusis nevyriausybinis sektorius, užaugęs nepatogiomis sąlygomis – be erdvių, scenų, puikiai mokantis mobilizuotis, prisitaikyti“, – dalijosi idėjomis Nevyriausybinių scenos meno organizacijų asociacijos vadovė.

Rezultatai po tokio sisteminio problemų sprendimo, G. Masteikaitės manymu, pasimatytų jau po kelerių metų. „Šiuolaikinio šokio asociacija įtikino organizuoti meno rezidencijas regionuose – kelioms savaitėms, užsiėmimai tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ką tai reiškia? Menininkas atvyksta į gyvenvietę, lankosi tose vietose, yra greitai identifikuojamas – bendruomenės dažniausiai smalsios, pažindinasi su kūriniais. Šiais metais turime net vienuolika norinčių dalyvauti rezidencijose – progresija didėjanti. Tai ne tik apie šokį, bet ir kitus menus – per dešimtmetį padengsime visas 60 savivaldybių – gera perspektyva, daug žadantys rezultatai, pagyvina regionus, kelia laimės indeksą“, – apie įtrauktį kalbėjo ji.

Žmogiškieji ištekliai – antroji nafta

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Muzikologijos katedros profesorė Rūta Stanevičiūtė įžvelgė kūrybinės visuomenės potencialą. „Tarptautiniuose susitikimuose šiandien dažnai susiduriu su teiginiu, kad šiuolaikiniame pasaulyje žmonės yra antroji nafta: žmogiškųjų išteklių klausimas – labai svarbus. Atkreipsiu dėmesį, kad prieš dvejus metus Lietuvoje atliktame ir publikuotame tyrime apie šalies ūkių sektorių plėtros galimybes 2020-aisiais, buvo identifikuotos dvi pagrindinės problemos: visuomenės aktyvumo, dalyvavimo kultūroje skirtumai, neišnaudojamos kultūros lauko ekonominis ir socialinis potencialas“, – vardijo problematiką R. Stanevičiūtė.

Kaip pavyzdį pateikė skirtumą tarp kompozitorių. „Kompozitorių sąjungos narių vos šimtas, o muzikos kūrėjų, priklausančių asociacijai LATGA – keturi tūkstančiai. Tai sukelia daugelį įtampų – pirmiausia, finansavimo. Netikiu, kad galima modeliuoti tam tikras investicijas ir kultūros lauko adekvatų finansavimą, jei nėra matomas tikras dydis. Per pandemiją matėme daug tokių dalykų, susipriešinimo tarp skirtingų žanrų, sričių. Nugrimzdome populizme ir biurokratijoje, neturime atskrių sričių, šakų strategijų. Tai didžiulis trūkumas ir aktualus uždavinys“, – sakė R. Stanevičiūtė.

Muzikologė, muzikos ir politikos santykio tyrinėtoja pasigedo tarpsritinės iniciatyvos – kultūros ir inovacijų sąsajų, kultūros srities startuolių, rezidentų programų. Kaip ji pažymėjo, tokie dalykai nėra integruoti į ateities kultūros diskursą.

Kultūros komiteto narys Kristijonas Bartoševičius sakėsi išgirdęs naratyvą, kuriuo bandoma įtikinti – kultūra egzistuoja ir ji reikalinga. „Po šito pokalbio, kai reikės pasirinkti, į ką investuoti – kultūrą ar infrastruktūrą, bus pasirinktas tas projektas, kur galima kažką atidaryti, perkirpti juostelę, pristatyti vietą. Man apmaudu, kad vis dar turime įrodinėti vieni kitiems, kad kultūros poreikis egzistuoja, kad yra realybė, bus ateityje“, – apmaudavo jis.
Kristijonas Bartoševičius

Vis dar ieškoma nemokamų pietų
Politikas priminė šių dienų istoriją, kai buvo paviešinti portalo filmai.in duomenys. „Paaiškėjo, kad ir valstybės tarnautojai vogdavo filmus ir kitą turinį... Vis dar esame nemokamų pietų šalininkai. Kai reikia pirkti bilietą į spektaklį, ar dar kur nors, iškyla didžiulės problemos ir nesuvokimas. Žmonės dirba, investuoja savo laiką, pastangas, įgūdžius know how, kad sukurtų turinį“, – autorių teises gynė K. Bartoševičius.

Tarp kitų blogybių, K. Bartoševičius išskyrė nepotizmą: „Dalis kultūrinių projektų įsigyvendina vien dėl to, kad yra užmegzti kokybiški ryšiai tarp institucijų, sprendimų priėmėjų, finansuotojų. Tai sukuria ydingą sistemą.“

Jis sukritikavo ir regionų įtraukimą į kultūros veiklas. „Įvairiausių kultūrinių projektų grūdimas nėra iki galo sveikas. <...> Bėgame paskui traukinį, neformuojame kultūros alkio, o bandome pamaitinti iš anksto“, – vaizdžiai kalbėjo Seimo narys.

Su šia nuomone nenorėjo sutikti G. Masteikaitė, sakydama, kad be abipusio bendradarbiavimo, maksimalaus įsitraukimo ši programa negali vykti ir nevyksta.

Jai pritarė ir A. Gelūnas, sakydamas, jog kultūra ir edukacija regionuose sektinas pavyzdys ir nebloga kryptis.

Ateities komiteto narė Laima Nagienė nepriėmė kritikos regionams, kad, neva, ten nėra jokios kultūros. „Pasižiūrėkime, kiek Žemaitija užaugino nuostabių žmonių. <...> Svarbu puoselėti savo kultūrą. Bet nors yra karta, kuri atėjo ir dirba, reikia prisitraukti jaunų žmonių, kurie tęstų tradicijas, nes nenorime visko prarasti. Taip, trūksta specialistų, be savivaldos pagalbos nieko nepadarysime... Tačiau nėra taip, kad kultūra neturi strategijos“, – reagavo ji.

Kitas Ateities komiteto narys Kęstutis Vilkauskas, taip pat įžvelgė regioninės atskirties problematiką.

„Mes ir esame įdomūs tuomet, kai susijungiame. Iš visos Lietuvos kraštelių edukacinių programų pristatymas, savo krašto pateikimas per kultūrinę prizmę – naudingas ir miestiečiams“, – apie abipusį bendradarbiavimą kalbėjo jis.
Kęstutis Vilkauskas

Bendruomenėse, anot K. Vilkausko, daug talentingų žmonių, bėda, kad finansavimas projektinis – jei jo nelaimi – neįgyvendini sumanymų. „Estijos kultūros ministras atvykęs į Trakų salos pilį pasisakė, kad jų strateginis tikslas – kultūra. Tai maloniai nustebino – jei pajudėtume šia linkme, būtų gerai“, – dėjo vilčių jis.
Seimo narys Valdemaras Valkiūnas ragino atsigręžti visų pirma į artimesnius kaimynus, pateikė Latvijos pavyzdį. „Pragyvenęs Latvijoje daugiau nei trisdešimt metų, galiu palygint – Latvijos kultūra labiau patriotinė, nacionalistinė (latviai nebijo to žodžio, priešingai nei mes), ypač istorine prasme. Paveldo ženklai pagoniški, puikiai sugyvena su moderniais. Noriu visiems priminti – Dainų šventės Latvijoje atsirado penkiasdešimčia metų anksčiau nei pirmoji mūsų šalyje. Tos istorinės tradicijos daug pasako – praeitį reikia suvesti su ateitimi. Tada technokratinis protas suminkštintų, padėtų nugalėti egoizmą, pinigų siekį, neišeitų į pirmą vietą“, – aiškino jis.
Valdemaras Valkiūnas

V. Valkiūnas nenorėjo sutikti su išsakyta mintimi, kad kritiškai mąstančius piliečius formuoja kultūra, anot jo, kultūros skleidėjai per daug jautrūs kritikai. „Yra pilietinis, tačiau kur dingo patriotiškumo ugdymas? Tame ir yra kultūra, ką latviai sėkmingai ir daro. Sutinku, kad kultūra negali būti per daug reguliuojama, tačiau ji turi būti aktyviai kritikuojama“, – išsakė požiūrį Ateities komiteto narys.

Papildydama kolegą L. Jablonskienė sakė, kad istorinę tapatybę, kultūros įvairovę reiktų suvokti kaip dialogo siekiančią, o kritika – nėra ateities kryptis. „Įvairovę turime įsivaizduoti kaip besikalbančią tarpusavyje“, – replikavo ji.

V. Valkiūnas taip pat iškėlė istorinių relikvijų susigrąžinimo klausimą, o tęsdamas temą apie autorines teises ir nelegalų naudojimąsi turiniu jis rėmėsi filosofiniu išvedžiojimu esą „visi genijai savo pasiekė ne vakuume“. Seimo nario manymu, šiandien vis dar trūksta sistemos dalintis turiniu – galėtų atsirasti senaties terminas, žiūrovas galėtų naudotis kūriniais, o kūrėjai – toliau kurti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (28)