Monumentali drobė „Gedimino laidotuvės“ – įspūdingų matmenų, – 150 kilogramų sveriantį paveikslą Vilniaus jubiliejaus proga Krokuvos nacionalinis muziejus skolina Lietuvai. Iš nuolatinės ekspozicijos K. Alchimavičiaus „Gedimino laidotuvės“ pervežtos į Valdovų rūmų muziejų.
Romantizmo epochos kūrėjas
Parodos kuratorė Gabija Tubelevičiūtė kalbėdama apie paveikslo turinį, siužetą ir simbolius pabrėžė, kad K. Alchimavičius – romantizmo epochos kūrėjas, o tai yra metas, kai gimsta didinga šalies, tautos istorija, atgimsta legendos ir mitai.
„Vieną iš Gedimino palaidojimo versijų matome paveiksle: vaizduojama procesija, greičiausiai, keliaujanti iš Veliuonos apylinkių. Viena iš Gedimino mirties versijų ta, kad mirė puolant Veliuonos pilį. Paveiksle matomi vokiečių ordino belaisviai. Istorikas Teodoras Narbutas iškėlė versiją, kad Gediminas buvo palaidotas Gedimino kalno papėdėje, kita versija, anot 14 a. kronininko – pušų narve. Ne veltui paveiksle dominuoja spygliuočiai, siejami su smurtine mirtimi (mirtis mūšyje). Kas tikra, kas išgalvota, sunku įžvelgti“, – apie dailininkišką vaizduotę kalbėjo G. Tubelevičiūtė.
Ne kiekvienas ryžtųsi
Konferencijoje dalyvavęs Valdovų rūmų muziejaus vadovas dr. Vydas Dolinskas dėkojo visiems, kas prisidėjo prie to, kad paveikslas būtų atvežtas į Vilnių. „Dėkoju partneriams, bendraorganizatoriams. <...> Idėjos gali būti didžios, bet reikia jas įgyvendinti, šįsyk net fiziškai tą paveikslą nebuvo lengva atvežti į Lietuvą, ne kiekvienas tam ryžtųsi“, – sakė jis.
V. Dolinskas juokavo, kad ši paroda – šiek tiek makabriškas 700-ojo Vilniaus jubiliejaus užbaigimas: „Bet Gedimino tema – 19 a. labai svarbi. Gediminas žuvo kovoje su kryžiuočiais, tad šis paveikslo eksponavimas turi gilias semantines prasmes. Dailininkas K. Alchimavičius kilęs iš istorinės Lietuvos, kovotojas už laisvę, nepriklausomybę, kentėjęs Sibire. Irgi simboliška, kad Valdovų rūmuose prieš penkerius metus čia kabėjo Voicecho Gersono paveikslas „Lietuvos krikštas“.
Parodą lydės renginiai
Adomo Mickevičiaus instituto Lenkijoje vadovė Barbara Schabowska neslėpė: šio paveikslo atgabenimo autoriumi laikytinas V. Dolinskas. „Šį įvykį lydi kultūrinė programa. Vilniaus 700-ąsias metines minint, A. Mickevičiaus institutas – dažnas svečias. Tarptautinę parodą „Žygimanto Augusto gobelenai Vilniuje“ Valdovų rūmuose aplankė 60 tūkst. lankytojų“, – pažymėjo B. Schabowska.
Anot organizatorių, renginių programa įdomi, temos, kurias galima gvildenti, užkabinančios Lietuvos istoriją. Su K. Alchimavičiaus paveikslo „Gedimino laidotuvės“ parodos renginiais galima susipažinti ČIA.
Krokuvos nacionalinio muziejaus rinkinių šerdis
Krokuvos nacionalinio muziejaus direktorius prof. hab. Dr. Adrzejus Szcerskis sakė, kad atvežti šį paveikslą į Lietuvą buvo sunku dėl logistikos, tačiau, kita vertus, lengva: garbė demonstruoti šį paveikslą Vilniaus 700-ojo gimtadienio proga.
„Garbė tampriai bendradarbiauti. Šis paveikslas sudaro seniausios mūsų istorijos rinkinį. Tai vienas svarbiausių, vertingiausių paveikslų – muziejaus rinkinių šerdis. Retai išvežame ir leidžiame eksponuoti tuos paveikslus, bet didelė garbė atvežti į Vilnių, kuris tematiškai susijęs su Lietuva. Tai yra simboliška, istorinės tematikos kūriniai susiję – Lietuva ir Lenkija artimos šalys.
Dailininkas stiprybės sėmėsi iš Lietuvos istorijos
Kaip rašoma Valdovų rūmų pranešime, paveikslo autorius gimė 1840-aisiais Dambravoje (dabar Baltarusia), bajorų Dominyko ir Karolinos Alchimavičių šeimoje.
Vaikystę ir jaunystę praleido Vilniuje. Būsimo dailininko karjerą sutrikdė 1863–1864 m. sukilimas, kuriame K. Alchimavičius, kaip ir nemaža dalis kitų to meto bajorijos bei inteligentijos atstovų, kovojo prieš Rusijos okupaciją ir priespaudą.
Numalšinus sukilimą, K. Alchimavičius buvo ištremtas į Rusijos gilumą – čia pradėjo piešti pirmuosius darbus buities ir religine tematika. Po beveik šešerių tremties metų K. Alchimavičius išvyko į Varšuvą, kur mokėsi garsaus to meto dailininko Voiceko Gersono (Wojciech Gerson) studijoje, vėliau studijas tęsė Miuncheno dailės akademijoje, Prancūzijoje vadovavo kelioms meno dirbtuvėms.
„Gedimino laidotuvės“, paties dailininko padovanota anuomet besikūrusiam Krokuvos nacionaliniam muziejui, neretai laikoma vienu brandžiausių jo darbų.
Paveiksle vaizduojama Gedimino laidotuvių procesija, tikriausiai keliaujanti iš Veliuonos apylinkių per Trakus į Vilnių.
Gedimino mirties paslaptys
Valdovo mirtis iki šiol lieka apgaubta paslapčių, tačiau ilgai manyta, kad didysis kunigaikštis apie 1341 m. žuvo per susirėmimą su Vokiečių ordinu netoli Veliuonos.
Tai, kad grįžtama iš mūšio lauko, rodo procesijoje žygiuojantys lietuvių kariai, kurie vedasi šarvuotus vokiečių riterius – belaisvius.
Procesijos priekyje eina du muzikantai ir krivis, pranešantys apie valdovo mirtį. Juos seka raudančios moterys, ietimis ginkluoti lietuvių kariai. Už ragą pučiančio kario vaizduojamas žynys Lizdeika, o už jo nešamas miręs didysis kunigaikštis Gediminas. Žynio Lizdeikos artumas valdovui procesijoje rodo, kad Lietuvos valstybė vis dar yra pagoniška.
Gediminas bandė krikštytis keletą kartų: rašė laiškus popiežiui, skelbdamas norą prisijungti prie krikščionių valdovų šeimos, visgi Lietuva krikščioniška valstybe tapo tik valdant Gedimino anūkams Jogailai ir Vytautui.
Gediminą greičiausiai lydi jo sūnūs: kairėje matomas Kęstutis, o dešinėje – vėliavą su Gediminaičių stulpais nešantis Algirdas. Abu sosto įpėdiniai nutapyti, tikėtina, pagal italų kilmės kronikininko Aleksandro Gvanjinio veikale „Europos Sarmatijos aprašymas“ (Sarmatiae Europeae descriptio, 1578) esančius būsimųjų valdovų imaginacinius portretus.
Tikroji Gedimino palaidojimo vieta iki šios dienos nėra atrasta. Anot XIV a. autoriaus, miręs didysis kunigaikštis galbūt buvo sudegintas medinių, tikėtina, pušų ar eglių, rąstų narve.
Kitos legendos byloja, kad valdovas galėjo būti palaidotas dabartinio Vilniaus Kalnų parko teritorijoje, ant Gedimino kapo kalno. Paveikslo tolumoje matoma Trakų pilis.
Parodoje, greta K. Alchimavičiaus drobės „Gedimino laidotuvės“, eksponuojamos ir žymiausių Lietuvos didžiojo kunigaikščio bei dinastijos kūrėjo Gedimino palikuonių, jo anūkų – Jogailos ir Vytauto – XVII a. nežinomų dailininkų sukurtų portretų kopijos.
