– „Vilniaus sarabandą“ kūrėte Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga. Jau tada tikėjotės, kad tuo viskas nesibaigs, kad negalima būtų tokio nuveikto darbo palikti tik vienkartiniam atlikimui?
– G. Gelgotas. Tikėjomės, aišku – kūrinį parašę kompozitoriai visada tikisi, kad jis skambės ne vieną kartą, nors su tais dideliais, stambios formos kūriniais yra sudėtinga. Būna, kompozitorius parašo simfoniją, premjera įvyksta, o po to, pavyzdžiui, 14 metų nė vieno atlikimo. Po to dar vienas – ir vėl 20 metų nė vieno. Tad mes iš tikrųjų džiaugiamės, kad „Vilniaus sarabanda“ susilaukė tokio organizatorių susidomėjimo, daug kas nori įtraukti ją į savo festivalių programas, koncertus, jau ir iš užsienio sulaukėme kvietimų. Tad taip, visada tikiesi, bet ir jaudiniesi, nes nežinai, kaip iš tiesų bus.
– Pamenu, prieš premjerą džiaugėtės itin sklandžiu bendradarbiavimu, sakėte suprantantys vienas kitą iš pusės žodžio. Kaip buvo šiuo atveju? Medaus mėnuo dar nesibaigė?
– K. Sabaliauskaitė. Juk yra posakis, kad meilė trunka trejus metus, o dar tik metai – anksti kalbėti (juokiasi). Bet ne, priešingai. Man buvo unikali galimybė pasinerti į visiškai naują muzikos pasaulio procesą. Kai pernai įvyko premjera Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, pamatėme, kad žiūrovams labai reikia bent dviejų premjerų – koncertai buvo visiškai anšlaginiai. Bet man, kaip kalbėjo Gediminas, susidarė įspūdis, kad užsienyje „Sarabandos“ pasirodymus turbūt yra net lengviau organizuoti, nes mastas yra labai didelis, o čia vis dėlto reikia surinkti labai didelį orkestrą, ne visada ir muzikantai gali, tad tikrai labai džiaugiamės, kad Vilniaus gimtadienio proga pavyko visus suburti. Aš, kaip atėjusi iš kitos srities, supratau, koks tai didžiulis darbas, bet tuo pačiu su orkestru buvo labai malonu dirbti, nes aš mačiau jų atgarsius, jų reakciją, ir, man atrodo, kad jiems patiems tas kūrinys yra svarbus ir jį yra smagu groti.
– G. Gelgotas. Kai mes filharmonijoje repetavome su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir Kristina buvo repeticijoje – iškart užsimezgė ryšys su muzikantais. Tai yra labai svarbus dalykas ir tada mes visi kartu pradėjome kurti. O kalbant apie tą medaus mėnesį – ne, nesibaigė, kaip Kristina nukeliavo į muzikos pasaulį, taip aš nukeliavau į literatūros, nes mano kūriniai skamba jos audio knygose.
– K. Sabaliauskaitė. Iš tikrųjų ta simbiozė įvyko. Iš pradžių aš paprašiau Gedimino panaudoti jo esamus kūrinius audio knygose. Kadangi pirmoji „Silva Rerum“ dalis susilaukė labai teigiamo klausovų įvertinimo, dabar kaip tik pristatome antrąją dalį, taip pat su Gedimino muzika, kuri tęsiasi per visus kūrinius. Dar vienas unikalus dalykas, kad šiuo audio knygos projektu patikėjo ir Asmik Grigorian, kuri jam paskolino savo balsą.
– Ji dainuoja ar skaito?
– K. Sabaliauskaitė. Dainuoja – mes panaudojome labai klasikinį kūrinį, Miuzetės ariją „Quando m'en vo“ iš operos „Bohema“, projektui XYZ aranžuotą Mario Basanov ir Vidis. Nors, atrodo, ji visiškai nesusijusi su istorine mano knygos tematika, bet dalykas buvo tas, kad rašydama antrą „Silva rerum“ dalį aš jo labai daug klausiau – jis man labai perteikia tą tokią žiemišką Onos Kotrynos atmosferą. Tai yra dar vienas įdomus dalykas, kaip dažnai vis dėlto klasikinė muzika gali suskambėti ir netradiciškai atgyti šiuolaikiniame kontekste. Man tai buvo labai svarbu ir įdomu.
– G. Gelgotas. Man atrodo, tai yra išties unikalu. Skaitytojui turėtų būti labai įdomu klausyti audio knygą ir žinoti, kad Kristina kurdama, rašydama irgi klausė tos muzikos – toks svarbus energetinis momentas.
– Grįžtant prie „Vilniaus sarabandos“. Po premjeros girdėjau labai daug gerų atsiliepimų – žmonės sakė, šiurpuliukai bėgiojo. O jūs patys pamenate, koks buvo jausmas klausytis galutinio koncertinio rezultato?
– G. Gelgotas. Kadangi aš buvau ant scenos ir dirigavau, man labai sunku pasakyti. Visų pirma dėl to, kad aš į tą premjerą nuėjau laipsniškai – visą savaitę nuo pirmadienio repetavau, aš prie to kažkaip pripratau, turiu omenyje, garsiškai. Tačiau per premjerą jutau jaudulį kita prasme – aš labai norėjau, kad publika priimtų, kad jai surezonuotų. Kai tik pabaigiau paskutinį akordą ir iš publikos buvo toks ovacijų šūksnis, tada jau džiaugiausi, kad o, kaip faina.
– K. Sabaliauskaitė. O aš sėdėjau salėje. Prieš tai, aišku, buvau generalinėje repeticijoje, ir jau tada, kai suskambėjo, labai palietė, bet tai buvo toks labai kamerinis išgyvenimas. Bet paskui, kai jau sėdi salėje... Aš galiu pasakyti tik viena, kad kai baigėsi kūrinio atlikimas ir prasidėjo ovacijos, aš atgniaužiau savo kumščius ir pamačiau nagų žymes, kurios paskui matėsi dar kelias valandas. Neslėpsiu, buvau susmeigusi tuos nagus sau į delną – tiesiog tam, kad nepravirkčiau. Tai buvo labai jaudinantis potyris – man atrodo, kad atsiskleidė visas Vilniaus dramatizmas, jo jėga. Man pačiai klausant tos muzikos įsijungė kažkokie labai vizualūs dalykai, kažkokie Vilniaus vaizdai, lyg stovint ant Trijų kryžių ar ant Bekešo kalno, matant tą miestą – horizontalūs vaizdai, visi panoraminiai, ar kažkokie asmeniški dalykai, nutikę Vilniaus gatvėse.
