aA
Ketvirtadienio vakarą į Šv. Kotrynos bažnyčią sugūžėjo gausi rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės gerbėjų minia. Tądien prasidėjęs tarptautinis literatūros festivalis „Vilniaus lapai“ kvietė susitikti su autore, neseniai išleidusia istorinį romaną „Petro imperatorė“ . Nors dauguma biografų Rusijos imperatorės ir pagrindinės romano veikėjos Martos Helenos Skowrońskos gyvenimą apibūdina kaip Pelenės istoriją, autorė ją linkusi vadinti graikų tragedija.
Kristina Sabaliauskaitė
© DELFI / Kiril Čachovskij

Rašytoją kalbino autorės kūrybos gerbėjas teatro režisierius Gintaras Varnas. K. Sabaliauskaitės kūrinius jis yra perskaitęs ne kartą ir netgi ne du.

Apie (ne visai) sėkmės istoriją

Pusantros valandos trukęs rašytojos ir režisieriaus pokalbis pradėjo rutuliotis nuo romano „Petro imperatorė“, apie kurį ir buvo plačiausiai kalbama, veikėjos M. H. Skowrońskos. Autorė norėjo plačiau pakomentuoti jos kilmę – ar ši buvo lenkė, ar lietuvė.

„Yra žinoma, kad ji yra gimusi Žiemgaloje, kuri kaip vasalinė teritorija priklausė Abiejų Tautų Respublikai ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Kitas labai įdomus dalykas, kad ir jos pavardė, ir jos giminių istoriškai dokumentuotos pavardės yra ATR kilmingos bajoriškos pavardės.

Konsultavausi su geneologijos specialistais, tai leidžia teigti, kad ji buvo iš mūsų kraštų giminių. Tai, kad šiandien mums kyla klausimų, kad mes ne visuomet pripažįstame ją ir kartu tą istorijos dalį, kurią ji atstovauja, aišku, yra didelė ir įdomi problema.“

K. Sabaliauskaitė nesutiko su G. Varno mintimi, esą M. H. Skowrońskos gyvenimą galima pavadinti sėkmės istorija. Būtent taip ją pristatinėjo visi biografai, nors romano veikėjos gyvenimas jai veikiau priminė graikų tragediją.

„Volteras XVIII a. antroje pusėje yra parašęs, kad tai yra labiausiai svaiginanti ir neįtikėtina iškilimo istorija. Kai pradėjau tyrinėti jos biografiją, man tai nepasirodė panašu į pasaką, veikiau priminė graikų tragediją. Nutariau apie tai parašyti. Taip, kaip ją mačiau remdamasi dokumentais, kitais šaltiniais. Geras klausimas, ar pasakos visąlaik yra pasakos? Ar veikiau čia turime susidūrimą su labiau gelminiais, achetipiniais ir ne visą laiką jaukiais dalykais, kurie, beje, pasakose ir būna užkoduoti.“

Apie kūrybinį procesą

Kiek autorės kūryboje faktų, o kiek fikcijos? Šis dažnai žurnalistų užduodamas klausimas, kaip sakė rašytoja, jai yra įgrisęs iki gyvo kaulo – savo kūrybos proceso ji neracionalizuoja, tad procentais to įvardyti nei norėtų, nei galėtų, nors yra autorių, kurie taip daro. Vis dėlto, rašymo virtuvę ji paaiškino pasitelkdama palyginimą.

„Pirminiame procese dirbu kaip mokslininkė, dažniausiai kaip archeologė, kuri bando iš šukių suklijuoti, rekonstruoti sudužusią graikišką vazą. Mėginu pasižiūrėti, koks piešinys susideda, arba tiesiog kaip vaikas dėlioju dėlionę iš daugybės detalių, kurios iš pradžių yra chaotiška krūva.

Kadangi esu baisiai užsispyrusi, dirbu tol, kol tas vaizdas tampa kaip įmanoma pilnesnis. Ir kai kurių biografijų, asmenų atveju aš būnu pirmoji, kuri iš tikrųjų nuodugniai surenka apie juos viską, kas tik įmanoma. <...> Tada jį pradedu tikrinti įvairiuose šaltiniuose. Labai dažnai naudojuosi ne tik įvairiais tekstais – vizualika, dailė, to žmogaus naudoti daiktai, vietos, kuriose jis lankėsi, tai, ką jis galėjo matyti, kas jam galėjo daryti įtaką, suteikia pilnesnį vaizdą. Tokia dėlionė – ne plokščia, o trimatė. Rekonstruojant epochą yra įdomios ir citatos, teismų bylos, meno kūriniai, architektūra, ilgio, kelionių matai, t.y. visuma. Kas įvyksta suklijavus vazą ar sudėjus dėlionę? Kai ją sudedu, labai įdėmiai pasižiūriu, viską sumaišau ir prasideda kūryba. Tada bandai nupiešti to žmogaus arba to objekto portretą taip, kaip tau atrodo“, – šypsodamasi paaiškino.

Apie dominančias asmenybes

„Tu labai mėgsti stiprias, laisvas, žinančias savo vertę moteris“, – kodėl autorę domina būtent tokios asmenybės paklausė G. Varnas ir išvardijo keletą moterų, kurių istorijas yra aprašiusi K. Sabaliauskaitė. Rašytoja tikino, kad savo veikėjų prototipus aptinka istorijoje.

„Stengiuosi remtis istoriniais šaltiniais, neišgalvoti to, ko negalėjo būti anais laikais. Avantiūristės visuomenėje – labai tipiška XVIII a. viduriui, buvo daug tokių moterų. Tie likimai man byloja, o „Paskenduolė“ nebyloja. Tas susitaikymas su bendruomenės taisyklėmis, kuri tave suėda ir išspjauna – tipiškas naratyvas apie provincialumą, kai tave būriu su šakėmis užpuola, ar tai būtų filmo „Malena“ herojė, ar „Paskenduolė“.“

Kaip žinia, 13 nėštumų patyrusi M. E. Skowrońska paliko tik du palikuonis. Autorė atskleidė, kad netgi susidėliojo jos tikslų nėštumo grafiką. Taip rašydama ji galėjo žinoti, kaip tam tikru metu jautėsi jos herojė, kur ir kada ji pradėjo lauktis.

M. H. Skowrońskos likimas, anot autorės, rezonuoja su mūsų laikais. Tačiau už tuo laikotarpiu brutalias formas turėjusį mizoginizmą, feminizmą bei protofeminizmą, moters teisę į kūną ir moters vaidmenis svarbesnė tema, tapusi šio romano leitmotyvu, yra prievarta.

„Įdomu tai, kad knygai pasirodžius, ją perskaitė daug moterų, užimančių gana aukštas pozicijas. Jos teigė, kad skaitydamos su labai daug dalykų tapatinosi.“

G. Varnas autorės klausė, ar M. H. Skowrońska save laikė savo pačios likimo architekte. K. Sabaliauskaitė užtikrintai atsakė, kad ne, tačiau kitus romano herojus – Petrą I ir Aleksandrą Menšikovą – taip. Pirmajame suderėjo vizionieriškumas ir mikrovadyba („jis rašydavo įsakymus, koks turi būti jo pavaldinių kelnių ilgis, kaip vaikai turi žaisti, kaip linksmintis“). Menšikovą ji vadina įgyvendintoju ir inžinieriumi.

„Jiems abiems buvo labai svarbi savikūra, nes ir vienas, ir antras norėjo būti ne tuo, kuo gimė, vaidinti ne tokius vaidmenis, kuriuos jiems priskyrė jų kultūra. Petras I norėjo būti vakariečiu, o vargeta gimęs Aleksandras visąlaik norėjo būti princu, bajoru, labai kilmingu lietuviu.“

Priešingai nei Petras I bei A. Menšikovas, Marta nebuvo savo likimo architektė. Ar jai buvo svarbi savikūra? Atsakymą į šį klausimą bus galima atrasti antrojoje knygos dalyje. Tačiau kada pasirodys „Petro imperatorės“ tęsinys, autorė neatskleidė. Tai priklauso nuo leidyklos.

Apie Rusiją – galios kultą, jos įtaką ir meną

Kalbėdama apie Rusiją autorė pabrėžė ten egzistuojantį stiprų galios ir jėgos demonstravimo kultą.
„Iš esmės veikia labai paprasta schema, kurią aš pavadinčiau zonos mentalitetu. Kai į kamerą patenka naujas kalinys, sėdintys seni zekai jam liepia: „Anu, pakelk bačioką nuo grindų“. Ir jei pakelia, tai viskas, bus duchinamas visą savo terminą. Jei pasiunti visus ir gerai gauni į kaulus, tampi gerbiamas“, – pateikė galios ir vergiškumo pavyzdį.

Knygai pasirodžius, K. Sabaliauskaitė stebėjo skaitytojų reakcijas ir, kaip sako, labai daug sužinojo apie mus pačius. Kol kas savo pastebėjimų įvardyti ji nepanoro, pasidalijo tik viena įžvalga. Tai – mąstymas schemomis ir galvojimas, kad mažas žmogus, t.y. tas, kuris turi menką statusą visuomenėje, neturi žmogiško orumo, kad jis negali būti protingas bei išmintingas.

Lietuvių kalboje vartojamus rusiškus keiksmažodžius autorė prilygino skyrybai ir pavadino kultūrine įtaka. Daugelis Petro I ir dar ankstesnius laikus įsivaizduoja per romantinę XIX a. tapybą, tačiau ši, jos žodžiais tariant, „antrinė vizija“ nėra tokia iškalbinga kaip tekstai, kuriuose atsispindi užsieniečių požiūris į bauginančią ir svetimą terra incognita.

„Neišsemiamas šaltinis yra paties Petro I epistolika, laiškai. Per juos galima suprasti, kas jį erzino, kas buvo negražu. Jis klausia, kam jos dantis juodina, vadina jas čiučelomis, rašo, kad joms reikia rengtis kaip europietėms. Panašūs dalykai atsispindėjo užsienio diplomatinio korpuso paliktuose memuaruose. Prancūzai, danai, vokiečiai ir kiti aprašinėjo tai, kas juos šokiravo, krito į akis, kokie tai buvo skirtumai. Šiandien mes įsivaizduojame, kad rusų menas, ikonos yra labai gražu, tačiau XVII a. vid. britas cariškojo dvaro gydytojas atvykęs į Maskvą rašė, kad rusai meno neturi – šventi paveikslai kaip paauksuoti meduoliai, net formų nutapyti nemoka. Vakariečiams tai buvo labai svetima. Dabar Europa miršta, svaigsta ir grožisi ir ikonų tapyba, ir rusiška estetika, ir raštais, iš kurių semiasi įkvėpimo.“

Apie kraštutinumų žmogų

Pokalbio vedėjui temą pakreipus į Petro I asmenybę, K. Sabaliauskaitė sureagavo, kad ši istorinė figūra ją patraukė savo dvilypiškumu ir kraštutinumais. Nors imperatorius siekė įgyvendinti nepritekliuje gyvenantiems svarbias reformas, tačiau išgėręs iš jų tyčiodavosi. Kadangi kentėjo nuo alkoholizmo, susidūrė su nuotaikų svyravimais.

„Išsiblaivęs jis kovodavo už žemakilmių žmonių orumą ir teisę gyventi europietišką gyvenimą. Tai buvo jo didžiausia svajonė. Jis norėjo, kad talentingi žmonės atsiskleistų. Pavyzdžiui, studentais, siunčiamais į užsienį, jis džiaugdavosi kaip tėvas. Tačiau kartais versdavo juos gerti iki numirimo. Man įdomu, kad svyravimas tarp kraštutinumų yra dar vienas kultūrinis rusų DNR“, – apibūdino ir pridūrė, kad rašydama kalbėjosi su moterimis, gyvenančiomis su alkoholikais.

Egzistuoja įvairių interpretacijų apie Petro I homoseksualumą. K. Sabaliauskaitė tuo domėjosi, tačiau rado tik nuotrupas.

„Jie miegodavo viename kambaryje ir žygių metu palapinėse. Galbūt tai buvo graikiška meilė, o galbūt A. Menšikovas buvo tiesiog šalia miegodavęs adjutantas. Tokie saugodavo valdovą nuo pasikėsinimų nužudyti. Beje, yra liudijimų, kad Petras I A. Menšikovą viešai bučiuodavo. Galbūt tai meilė, o galbūt tiesiog rusiškas atlapaširdiškumas. Faktas, kad yra žmonių, nukeliavusių ant trinkos, nes skleidė paskalas, kad jie yra sodomitai. Dėl šios priežasties ir pagrindinė veikėja klausia savęs, kaip yra iš tikrųjų.“

Apie negautas premijas

Pokalbis pasibaigė klausimu, kurio autorė, rodos, nesitikėjo. G. Varnas pasiteiravo jos nuomonės apie „Metų knygos“ rinkimus, į kuriuos romanas „Petro imperatorė“ nebuvo įtrauktas.

„Staiga „Metų knygos“ rinkimuose tarp geriausių penkių knygų, šios knygos nėra. Kaip čia taip? Kodėl iki šiol K. Sabaliauskaitė negavo Nacionalinės premijos? Kaip sakė Rytis Zemkauskas, turbūt ji anksčiau gaus Nobelio premiją negu nacionalinę... Aišku, kad ji neatsakys į šitą klausimą, bet gal pamėginsiu“, – G. Varnui ištarus šiuos žodžius pasigirdo publikos juokas. Autorė provokacijai nepasidavė, nedaugžodžiavo.

„Šie klausimai yra apie „čia ir dabar“. Man patinka žiūrėti tiesioje linijoje – istorijoje. Laikas atsakys į tavo klausimą“, – jos atsakymą palydėjo plojimai.

Režisieriui tarus, kad neteisybė jam nepatinka, K. Sabaliauskaitė G. Varnui patarė prisiminti ketvirtąją „Silva rerum“ dalį – pasaulyje teisybės nėra.

„Mano mylima autorė Zadie Smith kalbėjo apie savo dukros, vaikų auklėjimą. Tiksliai jos nepacituosiu, bet, anot jos, didžiausia klaida, kurią galime padaryti auklėdami savo vaikus, tai teigti, kad šis pasaulis yra geras, gražus ir teisingas. Jis toks nėra. Tačiau mes turime mokyti savo vaikus siekti ir atrasti tiesą, grožį ir gėrį tame pasaulyje, koks jis bebūtų. Kitaip tariant, išmokyti lošti su blogomis kortomis.“

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(22 žmonės įvertino)
4.7727

Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“ užvėrė „Scanoramą“ sostinėje (5)

Sekmadienio vakarą Vilniuje kino mylėtojai rinkosi į šventinę Europos šalių kino forumo...

Diena, kuri išaušo džiazui. Penktoji, ir paskutinioji, kurią vainikuos legendinis trio iš Jungtinių Amerikos Valstijų

Vakar festivalio „ Vilnius Mama Jazz “ koncerte grojo du legendiniai Lietuvos džiazo muzikantai,...

„Scanoramos“ konkursinės programos dalyvė Jorė Janavičiūtė: filmą „Laiku“ sukūriau tikėdamasi išgyvendinti vėlavimo ydą

Sekmadienį paaiškės „Scanoramos“ konkursinės trumpametražių filmų programos „ Naujasis...

Diena, kuri išaušo džiazui. Ketvirtoji – didžiulė festivalio intriga ir kulminacija, bet Žemė tikrai apvali (1)

Vakar Šiuolaikinio meno centre festivalio „ Vilnius Mama Jazz “ trečioji diena buvo paženklinta...

„Scanoramos“ filmai sukasi jau ir Kaune, Klaipėdoje bei Šiauliuose

Ketvirtadienio vakarą Europos šalių kino forumas „Scanorama“ startavo ir kituose festivalio...

Top naujienos

Kaip lietuvis ruošiasi transformuoti didžiųjų iššūkių drebinamą NATO? (44)

Būrio vadas, vieno didžiausio tarptautinio banko viceprezidentas, viceministras, o dabar vienas...

Lietuviai atsakė, kokį nekilnojamo turto mokestį mokėtų (30)

Gyventojai sako nepritariantys visuotiniam nekilnojamo turto (NT) mokesčio įvedimui ir tikina, kad...

Artinasi žiema: jau šią savaitę prasidės orų permainos (22)

Pirmadienio dieną Lietuva pateks į šiltąjį ciklono sektorių. Padangė išliks debesuota, tik...

Vertingi Sujetos patarimai mitybai: jais pasinaudoję būsite kur kas sveikesni (3)

Jeigu žmogus per visą parą negali surasti nei vienos valandos sportui – kažkas tikrai yra labai...

Sunkios ligos kamuojamas Jurgis atsidūrė beviltiškoje padėtyje: nežinau, ką man reiks pasakyti savo dukrai (175)

„Laivas skęsta, bet mane išmetė pirmąjį“, – laidoje „ DELFI diena “ sakė cukriniu...

Justinas Jarutis – atvirai apie alkoholio sukeltas bėdas ir psichologo pagalbą: po visko man būdavo žiauriai gėda

Dainininkas, roko grupės „ Freaks on Floor“ lyderis Justinas Jarutis džiaugiasi sėkminga...

Macronas ir Merkel įtraukti į naują šaltąjį karą (2)

„Technologinis suverenumas“ yra vienas iš šiais laikais madingesnių terminų, reiškiantis...

Šis pasaulio pabaigos lėktuvas turėjo atlaikyti net atominę ataką, tačiau jį pražudė – paukštis (3)

Štai kaip atrodo tikrų tikriausia gėda. JAV laivyno vadinamasis pasaulio pabaigos lėktuvas, esą,...

Kiek degalų per valandą sunaudodavo sovietiniai traktoriai (15)

Daugelis prisiekusių automobilistų, prisimindami gūdų sovietmetį, būtinai atkreipia dėmesį į...

3 priežastys, kodėl visada reikia išskalbti naujus drabužius (1)

Iš parduotuvės parsinešėte naują suknelę, kelnes ar apatinį trikotažą. Nepatingėkite prieš...