Svarbi ritminė pusė
Šiųmetės Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu tapęs M. Urbaitis įvertintas už urbanistinę energiją ir minimalizmo grožį muzikos ir šokio scenose.
– Norėtųsi mūsų pokalbį pradėti būtent nuo šio įvardinimo, kuris kelia smalsumą. Urbanistinė energija muzikoje – kas tai galėtų būti? Klausantis Jūsų kūrinių galima daryti išvadą, kad galbūt šičia neliko nepastebėtas šiuolaikinis požiūris į muziką, o galbūt tai, kad esate energingas miesto gyventojas... Turiu daug spėlionių, o kaip šią frazę perskaitote Jūs?
– Matyt, čia turėta mintyje mano kurta muzika, pasižyminti ritmu. Man svarbi energija, ritminė pusė. Pavyzdžiui, tai atsispindi abiejuose baletuose – „Acid City“ (choreografas Krzysztof Pastor). Jau pats pavadinimas apie tai kalba – tai yra miesto gyvenimą vaizduojantis baletas. Na, ir „Procesas“ pagal Franzą Kafką (choreografas Martynas Rimeikis), – abu turi šių bruožų. Priimu tai kaip komplimentą sau.
Visada jaučiausi, kad esu miesto vaikas, vaikystėje lakstęs arkikatedros šventoriuje, užaugęs senamiestyje ant Kauno grindinio... Kaimas, gamta, aišku, kaip ir visiems – svarbus dalykas gyvenimo subalansavimui, bet šiaip, nejaučiu to kaimo žmogaus savyje. Ir polėkis, ir dėmesys krypsta į kitus dalykus. Nors ne visa mano kurta muzika yra urbanistinė ar ritminė: yra ir tylių, ramių dalykų – pavyzdžiui, kompozicija „Ramybė“, įkvėpta Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos ar „Lacrimosa“. Yra ir daugiau tokio pobūdžio kūrinių. Tai, ką darau, gana įvairu, bet, matyt, tas apibūdinimas pasirodė labiausiai / taikliausiai mane charakterizuojantis.
– Beje, kalbant apie „Ramybę“. Besiklausant šio kūrinio jutubo platformoje, permečiau akimis komentarus. Vienas jų, sakyčiau, atskleidžiantis pačią muzikos esmę. Klausytojas atviravo, kad kūrinys išprovokavo liūdesio, vienatvės jausmą, bet tuo pačiu tai jam leido pasijusti labai gyvu. Tai ir yra muzikos priedermė ar kompozitoriaus gero darbo rezultatas?
