Su novatorišku muzikos kūrėju kalbamės apie kelią į muziką, miesto skambesį ir garsais atrakinamą gaveliškąjį Vilnių.

– Antanai, kultūroje esate visapusiškai: ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip tapytojas, taip pat kuriate poeziją, režisuojate. Kaip menas bei muzika sąveikauja jūsų gyvenime ir kuris atsirado pirmiau? Kuo šių sričių kūrybiniai procesai yra tarpusavyje artimi, o gal, kaip tik, nutolę?

– Tapiau, kaip ir muzikavau, nuo mažumės. Muziką pasirinkau, nes į šią sritį buvo įdėta daugiau darbo ir buvo lengviau įstoti, o gal ir labiau norėjau. Vėliau studijuojant ir bėgant nuo sovietinės sistemos reikėjo kažką daryti, kad nelikčiau stovėti prie konteinerio. Sėkmingai baigiau visas studijas, o po akademijos įnikau į teatrą ir vaizdas su muzika sukibo negrįžtamai.

Studijų metais sakiau, kad niekada gyvenime nebūsiu teatro kompozitorius. Dievas juokiasi iš žmogaus planų, tad išėjo, kaip išėjo (juokiasi). Teatras – taip pat vaizdo, tik judančio, menas, taigi, jis tapo mano pirmuoju ir stipriu santykiu su vaizdu. Buvau ką tik studijas baigęs studentas, kai nuėjau pas Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą ir pasakiau – rašysiu jums muziką. Matyt, jaučiau būtinybę save kažkaip realizuoti šioje erdvėje ir su šiais mąstytojais.

Teatras įnešė daug žinojimo apie save, iš esmės užaugino, subrandino mąstymą – išmokė galvoti vaizdu, garsu, tekstu, muzika. Net ir tai, ką tapau, yra daugiau teatralizuoti vaizdiniai, turintys scenarijų. Jei peržvelgtume visus mano tapytus paveikslus, rastume, kad jų personažas visuomet bando kažką išgirsti, kartais – pamatyti, tarsi ieško trečiosios akies.

Dešimtajame dešimtmetyje pradėjau kurti eksperimentinę muziką, kuri tuo metu, mano galva, teatrui buvo labai reikalinga. Tačiau net ir labiausiai eksperimentinėje muzikoje turi būti kažkokia darna tarp dermės, harmonijos, ritmikos. Taip pat yra su vaizdu – nuo to, kaip išdėstysi jo ritmiką, susidėlios akcentai, reikšmės ir prasmės.

– Kuo skiriasi muzikos kūrimas teatrui ir parodai?

– Ši paroda ir yra teatras. Joje dalyvauja scenografija, muzika, netgi vaikštinėjantys R. Gavelio kanukai, o paveikslai – lyg aktoriai, veikėjai: laimingi, nelaimingi, kvaili, keliaujantys, nieko nemylintis, narcizai, erotiški, sulaukėję, sukultūrinti... Su tiek turinio režisieriui čia buvo ką veikti.

„Vilniaus pokeris“ yra labai vaizdingas, tam tikra prasme – ir teatrališkas romanas. Tai – literatūrinis pokerio žaidimas, o tikras pokeris juk dažniausiai vyksta su pistoletais, yra žaidžiamas tyloje ir dėl labai didelių pinigų. Turi būti labai laisvas žmogus, kad drįstum tai daryti. Tai – teatrui labai pagavus objektas.

Paveikslai tik iš pirmo žvilgsnio yra stacionarūs. Jie juda ritmikoje, vienas nuo kito, keliauja iš praeities – sovietinio laiko – iki dabarties. Tai – veiksmas, kuris drauge su judesiu, plastika, ritmika teatrui yra dar būtinesnis už kalbamą tekstą. Žinoma, „Vilniaus pokerio“ teatras vis tiek išlieka parodinis, jungiasi su tekstu, muzika, su pačiu Vilniaus jubiliejumi. Centrinis šio teatralizuoto veiksmo objektas, ko gero, yra upė, savotiška bedugnė, į kurią parodoje gramzdina ir garsas. Joje telpa gausybė prisiminimų, istorinės laiko atminties.

Režisieriai dažnai sako, kad muzika teatre atlieka tokią taikomąją, papildančią funkciją. Aš tam priešinuosi – juk ji yra atskiras naratyvas, vienas iš lygiaverčių sluoksnių, ir tik talento klausimas, kaip visus skirtingus dėmenis sujungsi į visumą. Juk net parodoje išjungus visas šviesas muzika tebepasakos istoriją – iš chaoso suformuos apčiuopiamą liniją, nardins į upę, galiausiai atves į gyvenimo džiazą. Tai – laisvo, mąstančio žmogaus būsena. Cituoju Ganelino trio – tuo metu šie kūrėjai buvo savotiška muzikinė Bažnyčia, laisvė ir pasipriešinimas, kitaip tariant, pokeris su tuometine sistema, su savo sąžine.

– Šiek tiek sugrįžkime į pradžią – kaip atrodė MO muziejaus parodos „Vilniaus pokeris“ kūrybinis procesas?

– Parodą režisavęs Oskaras (Koršunovas – past.), scenografas Gintaras Makarevičius, kuratorės Dovilė Barcytė ir Algė Gudaitytė, žinoma, susirinko pirmiausia. Jie išgvildeno idėjas, kokie turi atsirasti paveikslai, kaip dėliosis parodos erdvės, kaip jos ves lankytojus istorijos ir atminties keliu.

Vėliau sužinojau, kad visą tą laiką Oskaras jau buvo apsisprendęs, jog aš kursiu parodai muziką. Garsas turėjo savotiškai įmagnetinti visą šį reikalą, suteikti nebūties ir būties aspektus. Dažniausiai ir teatre taip nutinka – režisierius turi idėją, dirba prie jos su scenografu, o vėliau procese atsiranda kompozitorius, kaip visų grandžių „metalo lydytojas“.

Prisijungiau likus keliems mėnesiams iki parodos atidarymo. Daug kalbėjomės tarpusavyje, tačiau šioje parodoje ne mažiau kalba ir patys eksponuojami kūriniai. Aš nagrinėjau parodos struktūrą, ypač tekstus – tai man padiktavo tam tikras muzikines sąveikas tarp paveikslo, šviesos, scenografijos. Žinant, kur linksta likusi parodos komanda, pamažu dėliojasi visa muzikinė logika.

– Ar ieškojote įkvėpimo iš papildomų šaltinių, iš aplinkos, galiausiai – paties Vilniaus?

– Kūrybiniam procesui pakako teksto ir tos idėjos, kurią teigė parodos komanda. Su Oskaru ir Gintaru mes labai daug metų dirbame kartu – tada iš pusės žodžio supranti, kur link einama. Bet, žinoma, svarbus ir miestas. Kartą, pamenu, su Oskaru ir Gintaru pasivaikščiojome Vilniaus senamiesčiu, aplankėme svarbius taškus – „Naručio“ viešbutį, Pilies gatvę, Žydų kultūros centrą... Daugybė tokių vietų koduoja skaudžias XX amžiaus patirtis.

Išties sunku sureikšminti miestą, kai jame kasdien gyveni, tačiau kiekvienas pastatas, kiekviena gatvė ir skersgatvis turi savo pasakojimą, gali tapti literatūriniais vaizdiniais. Ričardas Gavelis tą ir padarė. Jo romanas – ir istoriškas, ir architektūriškas, ir muzikalus.

Gavelis buvo atsiskyrėlis, fizikas tarp literatų, be to, labai mėgo džiazą. Santykis su džiazu – ir savotiškas laisvės simbolis. Gaveliui suvokti blogį, pripažinti jį reiškė išsivadavimą, išsilaisvinimą, tad jis buvo labai laisvas žmogus, nors ir intravertas. Jis žinojo, kur rieda tie stiklo karoliukai, ko galima tikėtis ir kas atsitiks vėliau. Tyliai apie tai ir parašė.

– Šiek tiek dirstelėjome į Ričardo Gavelio Vilnių – o koks yra Antano Jasenkos Vilnius?

– Atvažiavau į Vilnių iš Kėdainių būdamas dar moksleivis ir buvau pritrenktas. Man jis atrodė toks didelis, toks įdomus ir gražus, kad iškart apsisprendžiau – gyvensiu čia ir ne kitur. Žinoma, dabar Vilnius labai pasikeitęs, išpuoselėtas, jame daug dinamikos, apie kurią tuo metu buvo galima tik pasvajoti. Šiandien prie to jau esu įpratęs, tai man – kasdienybė, todėl vertindamas Vilnių galiu būti neobjektyvus.

Nors dabar gyvenu miške, vis tiek šalia Vilniaus. Išlieka poreikis atvažiuoti, prasieiti miesto gatvėmis, prisėdus išgerti puodelį kavos. Mieste stengiausi specialiai gyventi skirtingose miesto vietose – Lazdynuose, Antakalnyje, prie geležinkelio stoties ir kitur. Taip galėjau iš visų pusių patirti miestą.

Žinoma, sovietiniai gyvenamieji rajonai yra siaubingai slegiantys – visada tokie buvo, nors, tarkime, tik atvykus į Vilnių anuomet, 1982–aisiais, tie patys Lazdynai atrodė tokie nauji ir įspūdingi, premijomis apdovanoti... Žinau, kad ir Gavelis gyveno kažkur netoliese, tarp tų blokų. Netrukus ir pats patyriau, ką jie reiškia – katastrofą!

– Ričardas Gavelis išties gyveno Karoliniškėse, tačiau sentimentų joms nejautė – rodos, yra sovietinius daugiaaukščius pavadinęs laikinaisiais karstais. Ar jūs pastebite to tamsiojo, pilkojo gaveliškojo Vilniaus pėdsakus, užsibuvusius dabartiniame Vilniuje? O gal jų nebelikę?

– Žinoma, nuolat pastebiu, tik didelė dalis to yra užmaskuota, vienaip ar kitaip reformuota – kad ir blokiniai daugiabučiai. Aš pats gyvenau bloke – tie pastatai yra tragedija, žmogaus naikinimas ir žalojimas. Gaveliškas siluetas tikrai likęs daugiabučio lizde, kur žmonės ne visada sveikinasi susitikę laiptinėje, o daugiausiai, ko gero, ir nekenčia vieni kitų.

To palikimo turime labai daug – pradėkime nuo to, kaip mums sunku pasisveikinti su kaimynu. Aš irgi buvau taip išmokęs – kartais tiesiog privengdavau pakelti į žmogų akis, eini ir tarsi nenori kito matyti. O kodėl taip yra? Štai tau ir tas „Vilniaus pokeris“. Ką tik grįžau iš Nidos, kur turėjau su studentais kūrybines dirbtuves. Ten žmonės ne tik sveikinasi – jie dar ir į akis žiūri bei šypsosi! Aš jų ir klausiu, kodėl? Man atsako – pas mus taip priimta.

Žinoma, mes iš to vaduojamės, auga nauja karta, miesto veidas keičiasi. Jaunimo nebepastumdysi – jis gali būti ir aštrus, ir mandagus, ir kietas, visoks. Miestas europietiškėja gyventojų dėka – juk be jų jis tėra akmuo ir cementas. Mūsų vertybės pagaliau vakarietiškos. Man atrodo, kad Gavelis, rašydamas apie tuos laikus, norėjo, kad mes išsivaduotume ir į jas ateitume džiazo ritmu.

– Dar noriu sugrįžti prie jūsų Vilniaus ir į jį pažvelgti per muzikos, garso prizmę. Ar yra išlikusi įsimintiniausia Vilniuje įvykusi patirtis, susijusi su muzika – garsas, įvykis, reiškinys?

– Kadangi akademijoje studijavau kompoziciją ir esu baigęs fortepijoną, žinoma, pradžioje mane formavo fortepijoninė muzika. Vėliau labiausiai paveikė lietuviška muzika: kompozitoriai Algirdas Martinaitis, Faustas Latėnas, Osvaldas Balakauskas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras.

Vilniuje pirmąsyk ne įraše, o gyvai išgirdau mūsų šiuolaikinę muziką, kuri buvo gerokai perkopusi sovietinį formalizmą. Tai buvo šviežias, geriausia prasme nacionalinis, iš mūsų istorijos syvų besisemiantis organizmas. Mūsų kūrėjai žinojo Europos kultūros pasiekimus muzikoje, komponavimo principus, tačiau ieškojo to unikalumo, kaip skambame būtent mes. Man apmaudu, kad lietuviška muzika iki dabar nėra taip smarkiai išsiveržusi į pasaulį, kaip, pavyzdžiui, estų ar latvių.

Kai pradėjau kurti, lietuvių kompozitorių muzika buvo milžiniška įkvėpimo dozė – kaip jaunas tapytojas bando mėgdžioti Caravaggio techniką, taip ir aš bandžiau priimti, kaip jie kuria, kaip susitvarko su muzika, kokias įtakas atsiveža iš Europos. Tai buvo būtina daryti, kad suvokčiau ir atrasčiau save.

Mano kolegos vyresnieji kompozitoriai dalinosi informacija ir žiniomis, kurias jiems pavykdavo gauti, todėl tai, kaip skamba pasaulis, mes greitai įsisavinome ir perpratome. Man tos patirtys buvo įspūdingos tarsi sprogimas. Dabar mane iš naujo pradėjo dominti, kaip skamba renesanso, baroko, klasikinė romantizmo laikotarpių muzika, nagrinėju, kaip lietuviška muzika skamba šiame kontekste.

– Jeigu Vilnius būtų muzikos kūrinys, koks jis būtų?

– Ko gero, Vilniaus neįmanoma sudėti į vieną dogmą – reikia išeiti į miestą ir klausytis, kas jame vyksta. O vyksta viskas: ir debatai, ir politika, ir pokalbiai, kurie skamba lyg lietuvių liaudies sutartinė. Tai tokia muzikos poezija, kai visi sutaria: ir muzikos instrumentas, ir balsai tarpusavyje vieni kitus papildo.

Vilnius visuomet istoriškai buvo daugiakultūris miestas – čia gyveno žydai, lenkai, baltarusiai, dabar irgi gyvena daugybė skirtingų kultūrų, tačiau mes visi tarpusavyje kažkaip sutariame. Ir nors įvairūs okupantai buvo nurėžę Lietuvos gabalus, nors buvome po sovietine priespauda, savo tiesą bei laisvę nemaža dalimi atsikovojome dainos pavidalu. O toji pirminė lietuviška daina yra sutartinė – dėl to man taip ir skamba Vilnius. Sovietų Sąjunga sugriuvo nuo lietuvių sutartinės.

– Ačiū už pokalbį!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt