2003 m. baigusi tekstilės dizaino studijas, 2004-aisiais lankė meistriškumo kursus Lenkijoje, Latvijoje ir Prancūzijoje, 2006-aisiais pradėjo studijas Štutgarto Muzikos akademijoje, 2008-aisiais baigė prof. Ryčio Mažulio kompozicijos klasę. Kol kas ji yra pirmoji ir vienintelė lietuvė, Durhamo (Jungtinė Karalystė) universitete įgijusi (2016) kompozicijos filosofijos daktaro laipsnį.
Jos kūryboje susipina lietaus lašai, tekstilės audinių struktūros ir begalinis indų ragos variantiškumas. Iš čia ir indiški kūrinių pavadinimai („Sandhi Prakash“, „Nigamagamini“, „Habotai“, „Pratiksha“), ir mikrodimensijų pomėgis.
Jos dviejų specialybių sąsajas gražiai atskleidžia neseniai sukurtas Miko Žukausko videoklipas. Pasak kompozitorės, kad ir kokią „nenulaužiamą“ sistemą susikurtum, tiek muzikoje, tiek tekstilėje ji turės netikėtumo koeficientą, tą gaivališką jėgą, kurios iki galo neįmanoma suvaldyti.
Spontaniškumas, gebėjimas visu kūnu „girdėti“ gamtą atsispindi net elektroniniuose jos opusuose. Lietuvos kompozitorių sąjungos rengiamuose geriausių metų kūrinių rinkimuose tokiais buvo pripažinti jos „Oscilum“, „Scintilla“ (2009), „Sandhi Prakash“ (2015), „Akasha“ (2016). Garso takeliai animaciniams filmams įvertinti Lietuvoje ir Kinijoje. Festivalių geografija nuo Linco, Berlyno, Londono, Edinburgo nusitęsė į Slovakiją, Kroatiją, Suomiją, o pernai jau ir į Kanadą.
Rūta Gaidamavičiūtė. – Egidija, kaip kilo mintis derinti muziką ir tekstilę?
Egidija Medekšaitė. – Pirmąjį kūrinį, paremtą tekstilės principais, parašiau 2006 m., studijuodama Štutgarto muzikos akademijoje. Muzikos komponavimas man visada siejasi su logika, matematika, sistema. Tekstilei kaip ir muzikai būdinga struktūra, spalvų deriniai, logika ir intuicija. Kai studijavau tekstilės dizainą ir inžineriją, ši mintis visada kirbėdavo.
Traukinyje, keliaudama iš vieno universiteto į kitą, piešdavau eskizus, tarsi pabandymus, bet jie taip ir likdavo popieriuje. Prireikė laiko, drąsos, galbūt pasitikėjimo ir patirties, kol viskas persikėlė į muziką.
Štutgarto muzikos akademijoje, baigiantis semestrui, gavau užduotį parašyti kūrinį dviem fortepijonams. Užsidariusi rūsio klasėje, pradėjau piešti tekstilės eskizą, svarstydama, kaip išausti jį iš garsų. Šio kūrinio idėja buvo labai paprasta, rėmėsi tiktai garsų aukščio sistema, ritminiais piešiniais. Man audinys yra daugiau nei struktūra, o muzika yra daugiau nei natos, užrašytos popieriuje.
– Tikrai nepanašu, kad kūryba Tau būtų žaidimas.
– Man kūryba yra apmąstymų, sprendimų ir išraiškos laisvė. Užtrunka nemažai laiko, kol subrandinu, išgryninu idėją, bet sudėliojusi taškus ant „i“, viską bandau tiesiog užrašyti.
Audinių kaip ir muzikos kūrimo galimybės begalinės, todėl man svarbu, kad sprendimas būtų motyvuotas, pagrįstas.
– Ar esi kada rašiusi kūrinį, remdamasi vaizdiniais, įstrigusiais į atmintį?
– Aš nesieju muzikos su vaizdiniais. Nors tekstilės kūriniai apipinti spalvotais raštais, juos irgi suvokiu kaip sistemą, o ne kaip vaizdinius. Yra ir kita pusė – galiu leisti valandų valandas, pasinėrusi į gamtos tylą, stebėdama, kaip dangus keičia spalvą, o žiema virsta pavasariu. Tai persikelia ir į mano kuriamą muziką.
– Ar iš anksto įsivaizduoji garsinį kūrinio kodą?
– Neturiu išankstinio nusistatymo, kokius garsus pasitelksiu, tai priklauso nuo aplinkybių – kokia yra muzikinė idėja, koks tekstilės audinys, arba kas man svarbu tuo metu, kuo aš tikiu, ką noriu pasakyti, kokį burtą noriu paslėpti po muzikos garsais. Kartais kelių garsų motyvas iš vieno kūrinio persikelia į kitą.
– Kaip prišauki tuos muzikos burtus?
– Manau, tai susiję su intuicija, tikėjimu, su idėjos paieškomis. Bandau kiekvieną kartą mąstyti nestandartiškai, ieškau savo garsų sistemos.
– Kokios muzikos dabar dažniausiai klausaisi?
– įvairios – nuo šamanų giedojimo iki popso, bet dažniausiai klausausi indų ragos, man artima šios muzikos koncepcija, pasaulėjauta, jos ryšys su gamta. Kiekviena raga kaip ir garsas turi savo reikšmę, spalvą, perteikia emociją. Klausydamasi fantazuoju, kaip galėčiau šią medžiagą panaudoti savo kompozicijoms, kaip susieti ją su tekstilės audiniais.
– Ar į ragą žiūri intertekstualiai, kai muzika rašoma, remiantis tuo, kas jau sukurta kitų?
– Nė vienam kūriniui nenaudoju jau sukurtų muzikos frazių. Antra vertus, indų ragos modusas, kuriuo remiuosi, jau irgi sukurtas... Bet skolinuosi greičiau garsų seką, kurią paverčiu naujais kūriniais.
– Tave net praminė raganuke. Ar jautiesi turinti raganiškų galių?
– Ar turiu? Tai labai asmeniškas dalykas. O raganukė – tiesiog mažybinė ragos forma.
– Ar giliniesi daugiau intuityviai, ar tą muziką studijuoji?
- Indų ragas reikia studijuoti, daug apie tai skaityti. Durhamo universitete gavau visas reikiamas knygas, pasidariau jų kopijas, deja, nelegalias. Tai mano paieškų atspirties taškas, muzikinė biblija. Skaitydama ragų aprašymus, mąstau, koks audinys galėtų būti artimas šiai koncepcijai ir kaip susieti šiuos du skirtingus menus. Kartais sąlytis įvyksta natūraliai, o kartais viską reikia pradėti iš naujo.
– Jei teisingai supratau, Tau svarbus ne mechaninis tikslumas, ne intonacija, o ritmas?
– Stengiuosi, kad muzikinė kompozicija lengvai virstų audiniu ir atvirkščiai. Todėl intonacija nėra tokia svarbi kaip ritmas, tembras, dinamika.
Manau, ritmas yra svarbiausias elementas, atspindintis tiek audinį, tiek muziką. Rašydama kūrinį, stengiuosi iš vieno ritminio elemento sukurti daugialypę ritminę sistemą su įvairiais ritminiais sluoksniais.
– Ar spėji sekti, kas vyksta Lietuvoje, ar tuo domiesi? Gal po truputį tolsti ir viskas tampa mažiau svarbu ?
– Visada pasižiūriu, kas vyksta Lietuvoje, ką siūlo festivaliai, kas naujo atsiranda. Aišku, šiuo atveju esu daugiau stebėtoja.
– Ar tai reiškia, kad pradedi save suvokti kitaip ?
– Aplinka – naujos pažintys ir galimybės, susitikimai, festivaliai – daro didelę įtaką asmeniniam gyvenimui, gal mažiau kūrybai, kurioje visada išliks ir jausis lietuviška mokykla, manau, tai neišvengiama.
– Ko Lietuvos meniniame gyvenime, kalbu ne vien apie muziką, bet ir apie dailę, literatūrą, labiausiai pasigendi? Ką randi svetur?
– Lietuvos kultūrinis gyvenimas labai aktyvus, yra nuostabių menininkų, kuratorių, įvairius projektus jie pristato ne tik savo šalyje, bet ir užsienyje. Tarptautinė sklaida vyksta, nors ir nėra labai intensyvi. Manau, Lietuvoje trūksta ne tiek idėjų ar kultūros renginių, kiek galimybių tas idėjas įgyvendinti. Turėtų būti daugiau nepriklausomų organizacijų, kurios teiktų paramą tiek trumpalaikiams, tiek ilgalaikiams meno projektams.
– Ko labiausiai ieškai kitų tautų meniniame palikime?
– Nieko neieškau, tiesiog domiuosi ir bandau suvokti, kas lemia konkrečios tautos išskirtinumą. Kuo ta šalis didžiuojasi, ką ir kaip vertina. Klausausi įvairių šalių folkloro, stengiuosi aplankyti vietas, susijusias su istorija, su kultūros paveldu.
– Kaip manai, kodėl lietuviams dažniausiai reikia įvertinimo iš šalies? Kodėl neužtenka, kad kažkas mums patiems yra svarbu?
– Todėl, kad daug ką lemia asmeniškumai, o ne kompetencija ir profesionalumas. Trūksta kantrybės išgirsti kiekvieną, išklausyti skirtingas nuomones, kad po to visi rastume bendrą sprendimą.
Trūksta bendravimo kultūros, pasididžiavimo tuo, ką turime, kuo esame garsūs, todėl patys save nuvertiname. Kitataučiai, gyvenantys Lietuvoje, labiau vertina mūsų paveldą nei mes patys.
– Bet sakoma, kad kitoms tautoms sunku suprasti mūsų mentalitetą, persmelktą metafizinio liūdesio...
– Nemanau, kad lietuvių kultūra, bent jau muzika, sklidina vien liūdesio, tragiškų gaidų. Sutartinės atspindi įvairias nuotaikas – nuo džiaugsmingų iki verksmingų. Aš pati dainuoju įvairias dainas ir mokau savo dukrą dainuoti sutartines kartu. Mums visai neprastai sekasi.
– Beje, sutartinės man atrodo labiausiai „tekstiliška“ muzika, jos taip suaustos, kad nėra nieko nereikalingo, joks „siūlas“ nelieka nesumegztas. Ar tau artimesnis ostinatiškumas, ar variantiškumas?
– Dėl sutartinių visiškai sutinku – jos supintos ne tik garsais, bet ir tradiciniais lietuvių raštais. Manau, pati struktūra galėtų būti interpretuojama kaip ostinatiškumas dėl savo repetityvumo, o variantiškumas galėtų atspindėti spalvas, siūlo storį, žodžiu, žaliavą.
– Ar pradinę idėją užrašai jau suinstrumentuotą, ar tik klavyrą?
– Pasiimu didelį popieriaus lapą, kuriame atsispindėtų pradinė idėja su vėlesnėmis pataisomis. Labai lengva atsekti, kaip kas keitėsi. Dažniausiai susirašau įvairias garsų aukščio, ritmo, dinamikos sistemas, kurias nuo pradžios iki galo grafiškai išsidėlioju, o tada iškart rašau kūrinį.
– Atrodo, visiškai pasitiki intuicija, bet nesibaidai ir „juodo darbo“?
– Juodas darbas – tai detalių šlifavimas arba ieškojimas kito sprendimo, jeigu idėja arba sistema nepateisina lūkesčių. Manau, nėra labai didelio atotrūkio tarp logikos ir intuicijos, jeigu tai susiję su kūryba. Man intuicija reiškia vidinę kūrybos laisvę, kuri suteikia galimybę iš sistemos sukurti galutinį variantą.
– Ar gali papasakoti, kaip kyla idėjos?
– Yra tam tikri ritualai, apie kuriuos net nebegalvoju, nes jie natūralūs tarsi rytinė kava. Važiuoju traukiniu, žiūriu pro langą, kaip keičiasi vaizdai, kur nors atviroje erdvėje stebiu horizontą, vaikščioju po mišką.
Man svarbu viskas, kas yra aplinkui, – šeima, draugai, kelionės, įspūdžiai. Aišku, buitis visada nublanksta prieš norą patirti kažką naujo, atsidurti ten, kur dar nesu buvusi, arba perskaityti gerą knygą, pasižiūrėti filmą, parodą, nueiti į koncertą...
Atsivėrimas yra gal daugiau savęs ugdymas, noras kiekvieną sekundę praleisti prasmingai. Man patinka fiksuoti emocinę būseną, apimančią tuo momentu. Stengiuosi ją išlaikyti atmintyje, kartais, jei turiu pieštuką ir popieriaus, užsirašau, bet vidinis spontaniškumas gali viską apversti aukštyn kojom.
– Ką iš lietuvių autorių laikai savo karta, su kuo jauti dvasinę giminystę?
– Studijavau kartu su Arturu Bumšteinu, Donatu Zakaru, Andriumi Teluchinu, Jonu Jurkūnu. Aš neskirstau lietuvių kompozitorių į kartas, man visi atrodo saviti, įdomūs. Dvasinę giminystę jaučiu su Ryčiu Mažuliu, su Ričardu Kabeliu. Jiems esu dėkinga už pašnekesius, diskusijas ne tik studijų laikais, bet ir dabar. Jie palaiko ir skatina eiti į priekį. Vertinu akimirkas, kartu praleistas prie kavos puodelio. Yra užsienio atlikėjų ir kompozitorių, su kuriais labai gerai jaučiuosi, – tai Antonas Lukoszevieze, Christopheris Foxas, Christopheris Butterfieldas, ansambliai Apartment House, Quatuor Bozzini. Bet čia jau visai kitas pasaulis.
– Dabar rašai muziką teatrui. Koks bus pastatymas, su kokiu režisieriumi dirbi?
– Rašau muziką spektakliui pagal Hermanno Zudermano apysaką „Jonas ir Erdmė“. Spektaklį, pavadintą „Namo statymas“, režisuoją Sergejus Paciukas Šilutės kameriniame dramos teatre.
– Bus daug muzikos?
– Muzikos tikrai daug, nes aktoriai ne tik vaidina, bet ir šoka pagal Joanos Baguckaitės choreografiją.
– Atsimenu, Nomedos Valančiūtės jaunystės laikais moterys kompozitorės turėjo įsitvirtinti, įrodyti, kad gali įdomiai kurti. Ar jūsų karta dar turėjo panašių kompleksų?
– Studijuodama kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, buvau vienintelė mergina kurse, bet nejaučiau jokio priešiško nusistatymo arba diskriminavimo nei iš kolegų, nei iš dėstytojų.
Žinoma, bet kuriai profesijai būdinga natūrali konkurencija, nesvarbu, ar esi moteris, ar vyras, nes kiekvienam norisi įrodyti, kad yra geriausias. Aš nesiekiu nei šlovės, nei nuolatinio dėmesio. Noriu tiesiog daryti tai, kas man teikia džiaugsmą, o laimėjimai, įvertinimai ateina arba neateina. Lietuvoje lengviau pasiekti savo tikslų, nes nėra tokios didelės konkurencijos kaip Jungtinėje Karalystėje ar kitoje didelėje šalyje.
– O kokioje vietoje dabar gyveni?
– Vis dar gyvenu Šiaurės Anglijoje, mažame Durhamo miestelyje, UNESCO įtrauktame į pasaulio paveldo sąrašą.
– Dėkoju už pokalbį.
