Tačiau tik retas kuris žinojome, kad jų brangenybės ir pati Sandoros skrynia tapo Teutonų ordino nuosavybe. O ordinui žlugus skrynia galėjo būti paslėpta ir Memelio pilyje.
Bet apie viską iš pradžių.
Lapkričio mėnesį anapilin iškeliavo valstybinio Kaliningrado srities archyvo pagrindinis archyvininkas Anatolijus Bachtinas, kuris visą savo gyvenimą skyrė Karaliaučiaus krašto kultūros paveldui fiksuoti ir tirti. Jo sudaryti fotografijų albumai, paminklų katalogai gerai žinomi ne tik Rusijoje, bet ir Vokietijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Tačiau labiausiai jis pagarsėjo 2012 m. parašęs knygą „Sandoros skrynios prūsiškasis pėdsakas“. Tais pačiais metais knygos leidimas buvo pakartotas. Tiesa, pakeistu pavadinimu – „Sandoros skrynios istorija nuo Sinajaus iki Prūsijos“.
Nuo nacių iki Mozės
Prieš 12 metų per pirmąjį knygos pristatymą A. Bachtinas papasakojo, kaip kilo mintis sukurti šią knygą.
„Pati idėja parašyti knygą kilo 1989 m. Tada Kaliningrado srityje visi ieškojo Gintaro kambario, o aš, galima sakyti, buvau išsiųstas į regioninio archyvo ieškotojų komandą. Naršydamas dokumentus aptikau paminėjimą apie slaptą Trečiojo Reicho organizaciją „Ahnenerbe“ (SS vado Heinricho Himlerio įkurtą pseudo mokslinių tyrimų organizaciją „Protėvių palikimas“). Dabar apie ją daugiau ar mažiau žinoma, bet tada net ne kiekvienas istorikas žinojo šį pavadinimą. Paaiškėjo, kad apie „Ahnenerbės“ veiklą mažai žinoma ir šiandien.
Kartą sužinojau, kad Vokietijoje buvo išleista šiai organizacijai skirta knyga. Nuvažiavau į Berlyną ir nusipirkau ją už 120 Vokietijos markių. Ypatingų mokslinių sensacijų joje nepamačiau, bet susidomėjau Rytų Prūsijos legendomis ir sakmėmis. Ypač viena – apie Balgos pilyje laikytą auksinį karstą. Sumečiau, kad tai galėjo būti pati Sandoros skrynia, kurios egzistavimu aš pats iš pradžių netikėjau, bet pamažu ėmiau linkti į tokios relikvijos egzistavimo galimybę“, – 2016 m. interviu „Komsomolskaja pravda“ („Komjaunimo tiesa“) kalbėjo A. Bachtinas.
Pagal kraštotyrininko A. Bachtino sukurtą versiją, garsųjį biblinį artefaktą galėjo atrasti tamplieriai, kurie dalyvavo kryžiaus žygiuose Palestinoje XII–XIII a. Iš Šventosios Žemės Sandoros skrynią jie nugabeno į Paryžių, kur buvo tamplierių būstinė. O kai prancūzų karalius Pilypas IV Gražusis ėmė ruoštis tamplierius sunaikinti, riteriai nusprendė paslėpti savo vertybes.
Nuplukdė į Marienburgą
Pasak A. Bachtino, 18 tamplierių galerų flotilės vadovo Gérardo de Villierso pasiuntinys pranešė Venecijoje rezidavusiam didžiajam Vokiečių ordino magistrui Siegfriedui von Feuchtwangenui apie siūlymą perimti turtą, kurį tamplieriams neatsikūrus galėtų panaudoti bendriems tikslams. Prūsijos krašto magistrui Heinrichui von Plötzke’i nurodyta slapta priimti flotilę ir iškrauti krovinį Nogato upės pakrantėje dar niekuo neišsiskiriančiame Marienburge. Tokį pasirinkimą lėmė laivuojama protaka Aistmarių nerijoje ties Nogato upės delta.
Iš tiesų, maždaug tuo metu beveik du tuzinai laivų išplaukė iš La Rošelio uosto nežinoma kryptimi. Istorijoje šis epizodas vadinamas „prarastuoju tamplierių laivynu“. Iš tikrųjų, kaip tikina A. Bachtinas, laivai su ordino iždu, archyvais ir relikvijomis niekur nedingo, o pasuko į šiaurę ir pasiekė Rytų Prūsiją.
Pasislėpė Prūsijoje
Suprantama, kad tragiškas kažkada galingo ir įtakingo Tamplierių ordino likimas tapo pamoka Vokiečių ordinui. Jo vadovybė 1309–1312 m. pamažu iš Venecijos persikėlė į Prūsiją. 1309 m. rugsėjo 14 d. naująja Didžiojo ordino magistro rezidencija paskelbtas Marienburgas, o ne Krašto magistro rezidencija – Elbingas. Marienburgas tapo nauja Sandoros skrynios saugykla. Apie tai esą žinojo tik Didysis ordino magistras ir mažoji kapitula.
Sandoros skrynia, anot A. Bachtino, atsidūrė Marienburge – tuo metu kuklioje pilyje, stovėjusioje pelkių pakraštyje. Relikvijos į turtingą Elbingą nenuvežė nes bijota, kad dideliame mieste būtų buvę neįmanoma jos paslėpti.
Dėl šios priežasties vėliau Marianburgas tapo ordino valstybės sostine – juk čia šventasis artefaktas pirmą kartą palietė Prūsijos žemę. Po kryžiuočių pralaimėjimo Žalgirio mūšyje 1410 m. pilį užėmė samdinių būrys. Tačiau prieš tai pavyko evakuoti Skrynią – palei upes iki Aistmarių, o paskui iki Balgos pilies, kur ji buvo paslėpta. Tačiau tai nebuvo paskutinė relikvijos kelionė. „Greičiausiai, praėjus keleriems metams po Kryžiuočių ordino sekuliarizacijos, buvęs didysis magistras Albrechtas vėl slapta paėmė Skrynią iš Balgos ir kažkur išgabeno. Kur tiksliai ją išvežė, galime tik spėlioti, variantų daug“, – kalbėjo A. Bachtinas.
Po ordino sekuliarizacijos ir pirmojo Prūsijos kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio mirties skrynia galėjo būti paslėpta įvairiose vietose. Viena jų – Memelio pilis.
Teoriją palaikė ir lietuvis
Šiai versijai populiarinti filosofas ir dramaturgas Arvydas Juozaitis straipsnyje „Drąsiausias Baltijos regiono iššūkis pasauliui“ („Kultūros barai“ 2012 m.) rašė, kad ėmęsis tyrinėti istorinius dokumentus, A. Bachtinas netrukus aptiko, kad dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje jau 1936 m. veikė panašaus pobūdžio „ekspedicija“. Žinoma, anuo metu ji buvo kur kas geriau organizuota ir finansavo ją ne Maskva, o Berlynas. Paieškoms vadovavo SS karininkai, talkinami mokslininkų. Organizaciją, pavadintą „Ahnenerbe“), asmeniškai kontroliavo Heinrichas Himmleris, dešinioji Hitlerio ranka.
Savo straipsnyje A. Juozaitis rašė, kad pagautas smalsumo, A. Bachtinas netrukus išsiaiškino, kad nacių valdžia, remdamasi ilgą laiką vykdytais tyrimais, ieškojo švenčiausių krikščionybės relikvijų. Pasirodo, „Ahnenerbe“ buvo įsitikinusi, esą krikščionybės šaknys siekia šiaurinę Rytprūsių dalį. Po dvejų tyrinėjimo metų Bachtinas jau galėjo pasakyti: „Aš priėjau prie paradoksalios išvados – Rytprūsių teritorijoje „Ahnanerbe“ esesininkai ieškojo Sandoros Skrynios“. Nejaugi XX a. 4-ajame dešimtmetyje nacionalsocialistinė Vokietija laikėsi prielaidos, esą judaizmo ir krikščionybės pamatinės vertybės galėtų būti paslėptos senosiose prūsų žemėse? Argi Sandoros Skrynia nežuvo 587 m. pr. Kr.?
„Kad atsakytų sau į šiuos klausimus, A. Bachtinas sugaišo aštuonerius kruopštaus darbo metus. Pradėjęs nuo Šventovės (tamplierių) ir Vokiečių (teutonų) ordinų susikūrimo XI a. ir tyrinėdamas jų kelią, nueitą per šimtmečius, aptiko milžiniškų turtų pėdsakus. Tamplierių ordinas, kaip žinome, buvo arčiausiai Skrynios, nes saugojo Šventovę, o teutonų ordinas buvo arčiausiai mūsų.
A.Bachtinas rašė: „Oficialios Vokiečių ordino istorijos tyrinėtojai iki šiol negali argumentuotai paaiškinti, kodėl 1308 m. iš Venecijos jis persikėlė į Prūsiją“. Gal todėl, kad kaip tik tuo metu Europoje pradėta medžioti tamplierių ordiną? Juk po penkerių metų šis buvo visiškai sunaikintas. Gal panašus likimas laukė ir teutonų? Vadinasi, reikėjo gelbėtis?
„Kur tamplierių turtai?“ – sutrikę svarstė ano meto Europos galingieji, tikėjęsi pasipelnyti iš sunaikinto ordino kasos, iš jo slaptaviečių. Tačiau Romos popiežiui su Prancūzijos karaliumi, persekiojusiems drąsiuosius tikėjimo brolius, teko nusivilti – tamplierių turtų rasti nepavyko.
A.Bachtinas darė drąsią išvadą: didžiausią savo turtų dalį tamplieriai slapta perdavė teutonams. Kad tai įvyktų, vokiečiai turėjo užbėgti už akių represijoms, pasitraukti kuo toliau nuo politinės jėgos centrų, į krikščionių dar nepaliestas vietas prie Baltijos. Tai buvo sėkminga, nes strategiškai puikiai įgyvendinta operacija. Iš Venecijos, laikinai stabtelėję Vienoje, teutonai persikraustė į Prūsiją“, –savo straipsnyje 2012 m. rašė A. Juozaitis.
Išdygo mūrinės pilys
Žinoma, kryžiuočiams atsibelsti į baltų žemes buvo ir kita dingstis – Lenkijos valdovo Konrado Mazovieckio kvietimas. Šis, kaip žinome, kone maldavo, kad krikščionys suteiktų pagalbą apramdyti neramiesiems prūsams. Teutonai atsiliepė. Jų persikėlimas į šiaurę įgavo ideologinę aukos aureolę. Tačiau svarbiausias jų tikslas buvo pabėgti nuo popiežiaus Jono XXII, užsimojusio atlikti ordino turtų reviziją.
Šventovės (tamplierių) ordino broliai, savo knygoje pabrėžė A. Bachtinas, prieš pat susidorojimą su jais dar spėjo išsiųsti į Prūsiją savo flotilę – 18 galerų, gabenusių pinigus ir turtus, o Vokiečių ordino vyriausiajam magistrui Siegfriedui von Feuchtwangenui įdavė laišką, suteikiantį įgaliojimus saugoti tamplierių turtą, buvo apibrėžtos ir sąlygos, leidžiančios teutonams naudotis šiuo palikimu.
Perdavimui pavykus, teutonai, dingę iš didžiųjų valdovų akiračio, pasirodė Pomeranijoje, Pomezanijoje, Varmijoje ir Prūsijoje. Atvyko labai turtingi – tą liudijo milžiniškos statybos ir kiti stambaus masto užmojai. Tai buvo neįprasta, nes tokioje vietoje to meto sąlygomis tokia statybų sparta buvo sunkiai įsivaizduojama – per gerą pusšimtį metų naujose žemėse vokiečiai pastatė dešimtis mūro pilių. Ir dar kokių pilių!“, – rašė A. Juozaitis.
Atplukdė ne tik brangenybes
Bet vis dėlto į pagrindinį klausimą lieka neatsakyta. Tas klausimas kraštotyrininkui iš Kaliningrado nedavė ramybės keliolika metų: ar flotilė, 1308 m. išplaukusi iš La Rošelio uosto ir pasukusi į Baltijos jūrą Prūsijos link, tikrai gabeno Sandoros Skrynią?
Knygos pradžioje autorius rašė: „Man susidarė įspūdis, kad nedidelė auksinė 165 х 60 х 60 cm dydžio Sandoros Skrynia yra dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, taigi šią prielaidą reikia įrodyti arba paneigti“.
Patvirtinti ją galima vieninteliu būdu: surasti Sandoros Skrynią ir parodyti šventąją relikviją pasauliui.
Versijų – tūkstančiai
Pagal vieną iš daugybės versijų, Sandoros Skrynią iki šiol saugo uždara Zimbabvėje gyvenanti Lemba gentis, kuri yra tiesioginiai žydų, palikusių Šventąją žemę prieš 2500 metų, palikuonys. Viena iš jų religinių relikvijų – ngoma – gali būti susijusi su dingusia Sandoros Skrynia. Tai esą patvirtina ir DNR tyrimai.
Tačiau į lietuvių kalbą A. Bachtino „Sandoros skrynios prūsiškasis pėdsakas“ knyga taip ir nebuvo išversta. Beje, Youtube platformoje yra sukurtas filmas. Bet jo pavadinimas surusintas: „prūsiškasis pėdsakas“ buvo sutrumpintas ir nutrynus vieną priebalsę liko „rusiškasis“.
Neturi rimto pagrindo
Tačiau profesionalai į šią kraštotyrininko paskleistą teoriją žiūri su šypsena.
Lietuvos istorijos vyriausiasis bendradarbis dr. Alvydas Nikžentaitis skeptiškai vertina aptartąją teoriją. „Tai fantasto versija. Nerimtai į ją žiūrėčiau. Kryžiuočių ordinas buvo viena turtingesnių viduramžių Europos valstybių. Ji vertėsi prekyba, žemės ūkio produkcijos eksportu. Tai buvo ekonomiškai stipri ir moderni valstybė.
Taip, mūrinių pilių statyba reikalauja daug išteklių. Tačiau tai nereiškia, kad turtus kryžiuočiai gavo dovanų. Labai primena lietuvišką požiūrį į praturtėjusį žmogų. Todėl, manyčiau, tai tik vieno žmogaus vizijos. Jei jos turėtų rimtesnį pagrindą, apie tai būtų plačiau diskutuojama. Deja“, – pakomentavo A. Nikžentaitis.
