Salman Rushdie, „Pergalės miestas“ (vertė Danguolė Žalytė, išleido „Sofoklis“).
Indų kilmės britų rašytojo Salman Rushdie turbūt jau niekam pristatinėti nereikia. Net tie, kas nėra skaitę jo knygų, turbūt bus kažką girdėję apie tai, kad šiam rašytojui už knygą „Šėtoniškos eilės“ Irano aukščiausiasis lyderis ajatola Ruhollah Khomeini dar 1989 m. paskelbė fatvą, tai yra, mirties nuosprendį už neva įžeistą pranašą Mahometą ir patį islamą, ir paskyrė premiją tam, kas šią bausmę įgyvendins. Pernai ši istorija buvo dar kartą prisiminta, kai renginyje JAV rašytojas buvo užpultas peiliu, sunkiai sužeistas ir neteko vienos akies.
Tačiau S. Rushdie garsus tikrai ne tik dėl šio biografijos fakto. Jis įėjo į literatūros istoriją tiesiog kaip vienas talentingiausių šiuolaikinių rašytojų ir kas kelerius metus skaitytojus pradžiugina nauju kūriniu. Paskutinis jų – vos vasarį išleistas tarptautiniu lygiu, o dabar – ir lietuviškai, romanas „Pergalės miestas“.
Kaip būdinga S. Rushdie, savo kūriniuose jis supina magiškojo realizmo, meilės ir nuotykių istorijas. Išgalvotose šalyse ir miestuose vyksta magiški dalykai, paklūstantys savitai logikai, veikėjams niekas netrukdo gyventi kelis šimtus metų, jei tiek reikia įgyti jiems reikalingai išminčiai ar pasiekti už juos pačius svarbesnius tikslus, turtingame pasakojime apstu užuominų į įvairias religijas ar senovės mitus, kuriuos galima nagrinėti daugybe sluoksnių. Nepavaldi laikui knyga, kurią tikrai norėsis pasilikti savo kolekcijoje.
Charles Bukowski, „Meilė – tai pragaro šuva. 1974-1977 m. eilėraščiai“ (vertė Gediminas Pulokas, išleido „Kitos knygos“).
Kai užsiliūliuoji magiškuoju realizmu, po to norisi čiupti kažką labai kitokio. O kas gali būti mažiau magiška nei Bukowski? Realistiška – galbūt savotiškai, nors, reikia pripažinti, savo realybėje tokių žmonių sutikti, tuo labiau, ilgiau su jais bendrauti nenorėčiau. Tiksliau, bent nuo jo tokio žmogaus, kokio įvaizdį jis kuria savo knygose. Nuolat girtas, apkvaišęs, apsėstas sekso, besitrinantis tarp prostitučių, alkoholikų ir narkomanų – na, toli gražu ne svajonių personažas.
Tačiau kai jis rašo, be jokių užslapstymų brutaliai ir vulgariai, kažkuo tai patraukia – taip ir jauti, kaip jis meta iššūkį puritoniškumui ir davatkiškumui, ir lyg šypsosi laukdamas reakcijos, na, ar jau pakankamai pasišlykštėjote jūs, gyvenantys savo normalius tvarkingus ir turbūt nuobodžius gyvenimus? Tad vien už tai, kad neapsimeta geresniu nei yra (labiau spėčiau, atvirkščiai) su jo kūryba verta susipažinti.
Brigitte Giraurd, „Gyvenk greitai“ (vertė Violeta Tauragienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
B. Giraurd knygoje „Gyvenk greitai“ įamžino savo autobiografišką patirtį ir už tai 2022 m. buvo apdovanota prestižine Prancūzijos Goncourtų premija. Šį romaną ji parašė kaip refleksiją į savo vyro žūtį, jam patekus į motociklo avariją. Turintys tokių tragiškų gyvenimo patirčių turbūt susitapatins su jausmu, kai pergalvoji kiekvieną akimirką ir kiekvieną veiksmą, kurį tu pats ar kas kitas galėjo daryti kitaip ir nelaimės būtų išvengta. O jei nebūtum prašiusi nuvažiuoti paimti vaiko iš mokyklos, o jei brolis nebūtų palikęs pasaugoti savo motociklo, o jei vyras būtų pasirinkęs kitokią muziką ir dėl jos būtų važiavęs lėčiau..? Daugybė jei, kurie kasdien atrodo visiškai nereikšmingi, bet tą dieną būtų galėję būti lemiamais. Galbūt tie, kurie taip pat nesusitaiko su netektimis ir svarsto savo „jei“, perskaitę šį romaną bent pajus, kad tokie yra ne vieni.
Charlotte Bronte, „Vijetė“ (vertė Mantas Indriūnas, išleido „Alma littera“).
Iš mūsų laikų realybės šoku į 19-ąjį amžių, kai dabar jau klasike laikoma Charlotte Bronte, garsiosios „Džeinės Eir“ autorė, rašo savo romanus. Jos mažiau garsi knyga „Vijetė“ pasakoja Viktorijos epochos moters Liusės istoriją, kuri, anksčiau gyvenusi gana privilegijuotą gyvenimą Anglijoje, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms išvyksta į žemyninę Europą ir tikisi ten kažkaip išsilaikyti savo rankomis. Atsitiktinumai ją nuveda į Vijetės miestelį, kurį, kaip sakoma, Ch. Bronte kūrė pagal Briuselio prototipą.
Tiesą sakant, skaityti šią knygą buvo įdomu ne tiek dėl jos pačios siužeto ar veikėjų, kurie, dabartiniais standartais vertinant labai jau plokšti ir vienareikšmiški – jei geri, tai visai be jokių ydų, jei blogi – tai užkietėję niekšai – bet dėl patyrimo, kaip atrodė tų laikų literatūra. Šypseną kėlė akis badanti auklėjamoji misija, baksnojimas pirštu, kaip elgtis dora ar nedora, žmonės, neturintys jokių silpnybių ar joms jokiu būdu nepasiduodantys. Tačiau romantikos gerbėjams širdys čia tikrai apsals – ne tik dėl, be abejo, labai džentelmeniško vyrų elgesio ar kuklučių, bet žavių jų širdis pavergiančių moterų, bet ir bendros atmosferos. Kai skaitai apie besilankstančius penkiamečius, klausinėjančius suaugusiųjų, kuo dar galėtų jiems pasitarnauti, nori nenori mintyse imi lyginti su dabartiniais vaikais ir svarstyti, kiek realus galėjo būti toks elgesys ir bendravimas. Trumpai tariant jei galvojate, kad gimėte per vėlai ir norėtumėte 19 amžiaus romantikos – šitoje knygoje galite ją rasti.
Louise Erdrich, „Nuosprendis“ (vertė Aidas Jurašius, išleido „Alma littera“).
Grįžti į šiuos laikus, bet ne į šį pasaulį – tiksliau, ne vien į jį, siūlo Pulitzerio premijos laureatė L. Erdrich ir jos knyga „Nuosprendis“. Knygoje pasakojama istorija apie moterį Tukę, kuri dėl savo neapgalvotų jaunystės poelgių patenka į kalėjimą, o atlikdama jame bausmę atranda meilę knygoms. Išėjusi į laisvę ji įsidarbina knygyne, išteka už seno mylimojo, ir, regis, gyvena paprastą laimingą gyvenimą, kol knygyne nepradeda vaidentis neseniai mirusi viena iš dažniausių jo klienčių.
Svarbu paminėti tai, kad ir pati Tukė, ir daug kas jos aplinkoje yra Amerikos čiabuviai, tai yra, indėnai, ar jų palikuonys, tad knygoje daug dėmesio skiriama būtent klausimui, ką iš tiesų tai reiškia, kas buvo indėnai, kas šiais laikais turi teisę jais vadintis. Mistiška knyga kartu primena ir detektyvą, ir santykių dramą, bet tuo pačiu mus pažindina su Amerikos ir jos čiabuvių istorija.
Beje, prisipažinsiu, kad tikrai neišmanau genčių skirtumų ir kai atsitiktinai tik ką perskaičiusi šią knygą nuėjau į dabar kino teatruose rodomą naujausią Martino Scorcese filmą „Gėlių mėnulio žudikai“ išgirdau, kad jame pasakojama oseidžų genties istorija, malonus atradimas buvo, kad taigi kątik apie juos šioje knygoje skaičiau. Smagus tas jausmas, kai vienas kultūrinis atradimas praturtina kitą.
Andrej Kurkov, „Bikfordo pasaulis“ (vertė Jonė Ramunytė, išleido BALTO).
O štai pasiėmusi šią knygą turėjau visiškai kitokius išankstinius lūkesčius. Kadangi man labai įstrigusi kita vieno žinomiausių šių laikų ukrainiečių autoriaus A. Kurkovo knyga „Iškyla ant ledo (pašalinio mirtis)“, galvojau, kad ir čia bus kažkas panašaus. Na, panašu gal tuo, kad, jei spręsti iš šių dviejų knygų, šis rašytojas mėgsta į siužetą keistai įpinti gyvūnus – jei anoje buvo nepamirštamas depresija sergantis pingvinas, šioje nuolat sutinkame vieną iš personažų kelionėje lydinčią žiurkę. Tiesa, dar ir tuo, kad abiejuose pašiepia Sovietų sąjungą ir jos kitiems sunkiai suvokiamus ypatumus. O šiaip – kur kas rimtesnė ir poetiškesnė knyga, su daug perkeltinių prasmių, kontekstų ir filosofinių pamąstymų, o humoras čia – kur kas subtilesnis.
Kaip atnaujinto leidimo pratarmėje rašo pats autorius, dabar ši knyga, parašyta 1993 metais, tapo dar aktualesnė – joje kad ir išgalvotomis fantastinėmis istorijomis, bet vaizdžiai parodoma, kaip Rusijai yra svarbu kariauti, nesvarbu nei prieš ką, nei dėl ko, kaip žmonės yra pripratę prie nuolatinės karo ir nepriteklių būsenos, kad net negalvoja apie tai, ar galėtų būti kitaip ir net nežino, šalis dar kariauja, o gal karas (ar bent kuris nors iš jų) jau yra pasibaigęs.
Bet visgi, nors literatūrine prasme ši knyga atrodo vertingesnė, turtingesnės kalbos, daugiau tarp eilučių perskaitomų minčių kontekstų, kažkodėl negaliu pasakyti, kad ji būtų mane labai įtraukusi. Taip, galbūt iš dalies tokia ir idėja, parodyti beprasmybę ir ištęstumą laike, kai tuo pačiu metu kažkas lyg ir vyksta, bet nieko neįvyksta, bet skaityti apie tai ilgainiui darosi nuobodoka ir jau pradedi žvilgčioti, kiek čia tos knygos dar liko. Tačiau teko skaityti, kad pats autorius tai laiko stipriausiu savo kūriniu, tad galbūt tai tiesiog mano skonio klausimas.
Colleen Hoover, „Veritė“ (vertė Inga Čepulienė, išleido „Baltos lankos“).
Pereinant prie visai pramoginių skaitinių, pasiilgusi detektyvų ar trilerių nusičiupau C. Hoover „Veritę“. Autorė – populiarių bestselerių autorė, išgarsėjusi romantiniais romanais ar knygomis jaunimui, o dabar, kaip pati sako, išbandžiusi sau naują žanrą ir netikėtai sulaukusi pasisekimo. Bet šiuo atveju aš jau sakau ne – geriau ji būtų tuose savo žanruose ir likusi.
Taip, suprantu, kad trileriuose dažnai būna sunkiai įtikinamų dalykų, gerieji veikėjai stebuklingai išgyvena tris susišaudymus, nusikaltimo vietą išduoda tik vienai vietai pasaulyje būdingas smėlis ar panašių šypseną keliančių posūkių, bet šiuo atveju jei meilės linija dar ir turi kažkokios logikos ir racijos, tai detektyvinė virsta kone parodija.
Iš anksto atsiprašau už spoilerius, jei visgi skaitysite knygą – praleiskite, na, bet kaip galima visas mįsles paaiškinti tuo, kad komoje neva buvusi moteris, nuolat slaugoma kelių žmonių, perėjusi kelias medicinines įstaigas ir panašiai, neva tik apsimetinėjo kelis mėnesius ir niekas to nepastebėjo? Atrodo, kad rašytoja viską sunarpliojo ir, sutinku, skaitant buvo įdomu ir galvojai, na tai kur čia šuo pakastas, kaip čia viskas išsiriš, bet gavus tokią atomazgą pasijauti kaip antausį gavęs, nes, panašu, nesugalvojai įtikinamo paaiškinimo ne tik tu, bet ir pati autorė.
Donato Carrisi, „Tamsos medžiotojas“ (vertė Lina Gaučytė, išleido „Sofoklis“).
O štai šis trileris pradžiugino kur kas labiau. Aišku, gal kažkas ginčytųsi, kad paslapčia Vatikane dirbantys dvasininkai-nusikaltimų tyrėjai, nuodėmių registro rašytojai irgi realumu nekvepia, bet D. Carrisi istoriją dėlioja taip, kad tu tokių klausimų sau net nekeli – tiesiog mėgaujiesi lengvu įtraukiančiu skaitymu ir galvoji, o kaip, jei iš tiesų taip būtų?
Ši knyga – antroji serijos „Sielų teismas“ dalis ir skaitytojai visame pasaulyje jau laukia tęsinio, tarp jų, neslėpsiu, ir aš.
Šiam kartui tiek literatūrinių atradimų ir lengvų nusivylimų, gerų skaitinių lapkritį!
