E. Zaikauskas atskleidė, kad šios knygos mintis gimė organizuojant lietuvių fantastų sambūrį „Lituanicon“ – ten kasmet yra organizuojamas fantastinių apsakymų konkursas, o keli jo autoriai nusprendė, kad šio iššūkio nebeužtenka ir atėjo metas išleisti knygą.
Pasak jo, tai išties buvo didelis iššūkis, nes lietuvių fantastikos leidžiama labai mažai – jei vienas kitas romanas yra, fantastinių apsakymų knygos nėra buvę nuo 2006 metų. „Tai mes nusprendėme tiesiog pabandyti pralaužti ledus, ir keliese, trys sudarytojai – aš, Andrius Guzaitis ir Jurgita Balčiūnienė – nusprendėme, kad mums reikia pabandyti dar vieną knygą išleisti, ir tada jau pradėjome eiti savo kančių kelius“, – šypsojosi jis.
„Apie šitą knygą kalbant reikia kalbėti apie du dalykus. Vienas dalykas, kaip apie knygą, bet ir antras, kaip apie simbolinį ženklą, simbolinį veiksmą, ypač jauniems, nepopuliariems, dar nespausdintiems autoriams, galvojant apie tai, ar galima išleisti savo kūrybos knygą ne savo lėšomis ir ne elektronine forma, nes yra ir tokie būdai, ar galima sudominti leidyklas. Pasirodė, kad taip. Ne pirmą, ne antrą, ne trečią, bet galiausiai pavyko įkalbėti „Alma Litteros“ darbuotojus, kurie labai operatyviai ėmė ir išleido knygą, matyt, šiek tiek rizikuodami, nes fantastikos skaitytojai įpratę ieškoti žinomų, populiarių autorių, o čia, įsivaizduokite, iššoka kaip Pilypai iš kanapių, lyg iš dangaus nugriūva aštuoni faktiškai nežinomi žmonės ir sako: imkit ir skaitykit mus“, – juokėsi E. Zaikauskas.
Knygos pavadinimas kai kuriems galbūt asocijuojasi su Kazio Borutos pasakų rinkiniu tokiu pačiu pavadinimu – E. Zaikauskas tikino nesupykstantis, net jei kai kurie knygynai ar svetainės priskiria ir šią knygą vaikų literatūros lentynai.
„Gal tai ir nėra visiška neteisybė, nes fantastika, ko gero, prasideda nuo vaikystės: visi vaikai svajoja, visi vaikai žavisi pasakomis, o paskui ta fantastika auga iki labai rimto žanro“, – svarstė jis.
Visgi, knygoje svarstomos kur kas rimtesnės temos, susijusios su distopijomis, apokalipse, kataklizminėmis situacijomis tiek globaliu, tiek asmeninio gyvenimo mastu, kai atrodo, kad tiesiog dangus griūva.
Pasak E. Zaikausko, nors šie apsakymai buvo parašyti dar prieš prasidedant pandemijai, juos aptarti ir derinti leidybą teko būtent tokiomis, lyg dangaus griuvimo sąlygomis. Beje, jis išduoda, kad nors apsakymuose yra labai įvairių temų, visgi apie virusą nė vienas nekalba.
E. Zaikauskas sakė, kad knygoje stengtasi išlaikyti įvairovę – yra ir kūrinių, kuriuose atsigręžiama į mitologiją, lyg stebuklinių pasakų, vadinamo fantasy žanro, yra ir labiau mokslinės fantastikos kūrinių.
„Reikia auginti autorius – jie negali užaugti neskaitomi. Be to, reikia pratinti skaitytojų auditoriją, visuomenę prie tos minties. Fantastika yra avangardinė literatūros rūšis, net visuomenės avangardas, kuris prognozuoja, spėja scenarijus. Pažiūrėkite, kiek tokių spėjimų yra pasaulyje pasitvirtinę: fantastai nuspėja ateitį ir gal net šiek tiek formuoja, nes tai, kas yra svajonėje, po to yra siekiama ir pasiekiama“, – kalbėjo jis.
