Klijavo ir keistuolio, ir genialaus kūrėjo etiketę: pasaulis atranda autsaiderių kaip Vilius Orvidas kūrybinį palikimą

Apie Viliaus Orvido (1952–1992) šeimos sodyboje sukurtą akmenų muziejų Gargždelės kaime prie Salantų nuo pat jo atsiradimo sklido patys įvairiausi gandai. Šis skulptūrų sodas tapo savotišku dvasinės traukos centru, į kurį atvykdavo ir nepritapėliai, ir disidentiškai nusiteikę, nuo priklausomybių kenčiantys žmonės, buvę nuteistieji, netgi satanistai. Ši vieta vadinta absurdo muziejumi, o pačiam V. Orvidui klijuota ir gilaus Žemaitijos kaimo keistuolio, ir genialaus kūrėjo etiketė. V. Orvido gyvenimą ir kūrybą tyrinėjusi menininkė Oksana Judakova šį skulptūrų parką priskyrė prie autsaiderių meno atvejų. Tai toks menas, kurį kuria savamoksliai menininkai, o jų kūryba, neretai, atrandama tik po jų mirties. Autsaiderių menas dažnai iliustruoja kraštutines būsenas, netradicines idėjas, sudėtingus fantazijų pasaulius.

Į sodybą siuntė užpuolikus vartyti skulptūras

Marcinkonių stoties galerijoje vykstančioje parodoje „Ir saulė, ir mėnulis, ir visos žvaigždės. Orvidų sodyba fotografijose“ galima pamatyti Audriaus Naujokaičio, Kristinos Paulauskaitės, Leonardo Surgailos, Sigito Baltramaičio, Arūno Kulikausko, Modesto Ežerskio fotografijas; Henriko Šablevičiaus dokumentinį filmą, Leono Čerškaus videofilmą ir Vlado Vildžiūno videomedžiagą. Rodomi ir O. Judakovos darbai.

„Su pačiu V. Orvidu nesusidūriau, nes tuo metu, kai jis ten gyveno ir kūrė, buvau vaikas. Sodybą pamačiau gerokai vėliau, pirmą kartą 2014-aisiais užsukome, pamatėme, kaip sakoma, – jau šiais laikais. Fotografavau, kaip ir visi, bet konkrečiai šitoje parodoje, kuri dabar vyksta Marcinkonių stoties galerijoje, yra tik trys mano fotografijos, kurias šį pavasarį važiavau atskirai fotografuoti, nes rašiau tiriamąjį darbą apie Orvido gyvenimą ir kūrybą“, – sakė O. Judakova.

Nors tokie faktai, kad sovietiniais metais į V. Orvido sodybą buvo siunčiami užpuolikai, buvo vartomos skulptūros, anot O. Judakovos, nėra per daug aptarinėjami, bet tokių atsiminimų yra išlikę.

„Nufotografavau tas skulptūras, kurios aiškiai matėsi, kad skilusios. V. Orvido skulptūros mažesnės nei žmogaus ūgio, dažnai laibos, ne masyvios. Spėju, kad nuvertus skildavo gan greitai. Kai kurių tik detalės nuskilusios, ranka ar karūnos dalis, kitos gi, – aiškiai matosi, skilusios viršutiniame skulptūros trečdalyje – tarsi būtų nukentėjusios. Aišku, galėjo būti ir taip nuvirtusios, bet, kadangi yra tokie atsiliepimai, kad buvo vartoma vandalizuojant vietą, galiu daryti išvadą, kad šičia – to ženklai“, – kalbėjo O. Judakova.

Literatūros trupinių – daug

Išsamių tyrinėjimų, V. Orvido kaip menininko, jo sodybos, O. Judakova pastebėjo, nelabai yra, bet straipsnių – ir internete, ir sovietinėje spaudoje netrūksta.

„Literatūros trupinių – daug, buvo įdomu juos, kiek įmanoma, rinkti, dėlioti paveikslą, nes, kaip ir sakiau, iš anų laikų prisiminimų neturiu. Faktai, kurių nebuvo spaudoje, ir kas į mano rankas pateko atsitiktinai – filmininko Jono Meko sudaryta papkutė, susegta brošiūrėlė. <...> Viršelis J. Meko ranka su flomasteriais papaišytas: „Orvidas garden“. Jisai ją buvo pasiruošęs tada, kai 2011-aisiais jį pakvietė į Londono galerijos „Serpentine“ rengiamas pokalbių serijas“, – pasakojo O. Judakova.

Tais metais, anot pašnekovės, pokalbių tema buvo sodai. „Juose dalyvavo ir tikri sodininkai, ir menininkai, ir architektai, – sodo tema liečiama įvairiais aspektais. J. Mekas pristatė Orvidų sodybą kaip skulptūrų sodą, rodė a.a. A. Naujokaičio didelio formato Orvidų sodybos fotografijas, darytas iš oro. Dronų dar nebuvo – iš lėktuvėlio, tačiau [fotografijos] vėliau prapuolė, jų nesu mačiusi gyvai. J. Mekas kalbėjo, pristatė, kartu su juo kalbėjo britų kuratorius, rašytojas, kultūrininkas Davidas Ellisas. Jutube yra jų kalbėjimo įrašas“, – pažymėjo ji.

Kai kurių buvo niekinamas, kitų – aukštinamas

Toje J. Meko „papkutėje“ O. Judakova pasakojo radusi ir kelis D. Elliso elektroninius laiškus, rašytus J. Mekui.

„Jis pasakojo, kaip, berods, 1998-aisiais (spėju, kad J. Meko pasiųstas pamatyti Orvidų sodybą) į ekskursiją važiavo su architektais iš sostinės, kurie apie V. Orvidą kalbėjo negražiais žodžiais. <...> Žinome, kad sovietiniais metais Orvidų sodyba buvo vadinama absurdo muziejumi, bet šitie D. Elliso ištarti ir užrašyti žodžiai parodo, kad ir nepriklausomoje Lietuvoje V. Orvidas buvo kai kurių niekinamas. Aišku, žmonių, kurie vertino V. Orvido kūrybą buvo žymiai daugiau“, – pažymėjo O. Judakova.

J. Mekas, tęsė ji, vertino V. Orvido kūrybą kaip aukštos kokybės meną – nesvarbu, savamokslio ar ne sukurtas: „Beje, Londone D. Ellisas taip pasako: kai kas vadina tai autsaiderių menu, bet tai yra geras menas – net nebeskirstė. Ir skulptorius Vladas Vildžiūnas yra gražiai pasakęs prisiminimų knygoje, kad V. Orvido menas yra aukštos kokybės, ne diletantiškas.“

Su V. Orvido kūryba O. Judakova pasakojo artimiau susipažinusi studijuodama magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete (VDU). „Baigiau šiemet, šį pavasarį. Su dėstytojos pagalba atradau įdomią temą – autsaiderių menas. Kai pradėjau domėtis, skaityti, žiūrėti, kas pasaulyje apie tai kalbama, kaip vertinama – tada į V. Orvidą ir panašius kūrėjus pasižiūrėjau per šitą prizmę, per autsaiderių meną. Pasirodė, kad tai nėra absurdas, bet autentiški kūrybos pasireiškimai, kurie yra gan neįprasti. Ir, jeigu, pavyzdžiui, Lietuvoje nėra tokio koncepto – tada tie atvejai regisi per daug keisti, kad juos suprastume“, – sakė pašnekovė.

Užsienyje, pasak O. Judakovos, šis terminas vartojamas kaip skėtinis, bet dėl to esą irgi kyla visokių diskusijų: „Ne visiems tinka, – lyg klaidinantis, lyg marginalizuojantis, neigiama prasme. Bet, šiaip ar taip, – jo yra laikomasi. Tai yra būtent savamoksliai menininkai, kurie netęsia liaudies meno tradicijos, nedirba kaip profesionalai, bet tai tarsi atskiras, įdomus kūrybos pasireiškimas.“

Gyvenimo būdas, biografija, O. Judakova tęsė, dažnai, to atvejo dalis: „Ir kūryba, ir gyvenimas – kaip bendra visuma. Ir V. Orvido atveju, nėra tik sodas, ar tik skulptūros, yra bendra visuma – kūrėjo gyvenimas, filosofija.“

Nebuvo patogi asmenybė

Laikmetis, kuriuo išpuolė gimti V. Orvidui, akivaizdu, nebuvo pats lengviausias, tačiau, kaip pastebėjo O. Judakova, bent jau su finansine puse menininkui tvarkytis nekilo sunkumų.

„Iš finansinės pusės, ir tapytojas V. Žukas sako, kad pinigų jam netrūko. Galėjo samdytis techniką, galėjo daryti savo darbus. Visai neseniai meno kritikė Aistė Paulina Virbickaitė yra parašiusi, kad tokie kaip V. Orvidas neįtinka bet kokiai ideologijai. Tai gerai iliustruoja – ir sovietmečiu netiko ideologijai, ir dabar mes jo pilnai nesuprastume, jeigu gyventų. Jis negyveno, ir, ko gero, negyventų pagal bendrai priimtas normas. Tokiu atveju, vienu ar kitu klausimu tokie žmonės užkliūva – nėra patogūs. Ar aplinkiniams, ar ideologijai, ar savo šeimai. Aišku, galiu tik spėlioti, bet skaitant prisiminimus – tai jaučiasi. Buvo daug konfrontacijų – ne tik su sistema, bet ir su šeima, apylinkių bendruomene“, – pastebėjo O. Judakova.

Galbūt toks ir turėtų būti tikrasis menininko kelias, priešingas šiandieniniam siekiui – būti populiariam, glamūriškam?

„Geras klausimas, pati irgi esu baigusi Dailės akademiją. Tie klausimai, jie yra svarbūs – ir menininkams, ir visuomenei. Galbūt mūsų laikais kenčiantis ir palėpėje šąlantis, niekieno nesuprastas menininkas – jau atgyvenusi idėja ir koncepcija... bet, iš dalies, gerai perkami menininkai, „glamūriniai“ ir įtinkantys, mano asmenine nuomone, irgi neturėtų būti norma. Menininkas yra kitoks, su kitokiu matymu, kad ir ką jis darytų – ar tapytų, ar užsiimtų bendruomenių menu, projektais, kurie, atrodo, neturi nieko bendro su menu. <...> Menininko padėtis bendrame visuomenės lauke turėtų būti kaip to, kuris priekyje, matančio į priekį. Menininkas nėra atlikėjas, jis neatlieka – jisai kuria. Gero menininko esmė tokia – jis kuria tai, ko dar nėra buvę. Kai jis tai sukuria – automatiškai nėra visiškai suprantamas ar vertinamas“, – tikro menininko savybes įvardino O. Judakova.

Anot O. Judakovos, italų kuratoriaus Massimiliano Gioni dėka, kuris kuravo 2013-ųjų Venecijos bienalę, buvo parodyta daug autsaiderių meno: „Jo vertinimu, ne autsaiderių menas yra šedevras. Šedevras yra autsaideris, tas, kuris išsiskiria iš pilkos, bendros masės. Tokia ir turėtų būti tikroji meno misija – nebūti tokiais kaip visi.“

Įkūrė neformalų dvasinį centrą

Yra žinoma, kad prasidėjus Atgimimui, V. Orvido sodyba tapo tikru traukos centru. Šičia esą atvykdavo ne tik menu besidomintieji, bet sodyboje neribotam laikui apsistodavo ir turintys priklausomybę nuo alkoholio, narkotikų, užuovėjos ieškantys asmenys.

„Daug prisiminimų yra surinkta į knygą „Kitoks: Vilius Orvidas“ (sudarytoja Daiva Parulskienė, 2003). Sakoma, kad jis priimdavo visus, kas atvažiuodavo, kiekvienam rasdavo vietos, pamaitindavo paprastu maistu, duodavo darbo. Atvažiuodavo visokie – nepritapėliai, disidentiškai nusiteikę, nuo priklausomybių kenčiantys, buvę nuteistieji, netgi satanistai. Būta namelių, kurių, deja, nebeišliko. V. Orvidas turėjo viziją pastatyti daug molinių namelių, norėjo, kad būtų tarsi dvasinis centras, į kurį galėtų atvažiuoti žmonės, apsistoti ir gyventi“, – pasakojo O. Judakova.

Įdomu, kokia ši sodyba būtų šiandien, jei V. Orvidas būtų gyvas? „Šitą gaivalą tik jis galėjo suvaldyti, dėl ko buvo ir nepatenkintų... Kiti manė, kad į sodybą reiktų priimti doresnius, tvarkingesnius, bet jis neskirstė, matyt, nebijojo... Tiesą sakant, kiekvienas galime įsivaizduoti tokią situaciją: pavyzdžiui, čia mūsų šeima, ir užaugęs vaikas leidžia visiems apsistoti... Arba gyvenu mažame miestelyje, o šalia – keistuolis, pas kurį traukia minios „basakojų“, kurie daro ką nori... Suprantama, kad ir su įtarimu, ir su neigimu galėjo priimti!“, – sakė O. Judakova.

Bet prisiminimuose, pastebėjo ji, nėra tokių pasakojimų, kad kažkas būtų vykę blogo, – visgi V. Orvidas visiems duodavo darbo ir maisto. „Kiekvieną vakarą visi kalbėdavo rožančių, kartais eidavo kelis kilometrus į Gaidžio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčią Salantuose, kurią V. Orvidas sutvarkė, apsodino medžiais. Jis buvo religingas, matyt, ir kitus patraukdavo religinei rutinai. Jis padėdavo paklydusioms sieloms, bet ne kiekvienas atsiversdavo į doros kelią, taip. Bet buvo tokių žmonių, kuriuos jis išgelbėjo, nebūtinai atsivertė į krikščionybę – iš klystkelių sugrįžo, tai didelis dalykas“, – kalbėjo O. Judakova.

Rugpjūtis – V. Orvido mėnuo

V. Orvidas mirė būdamas vos 39-erių. Gan trumpas gyvenimas, bet palikta daug. Tai, beje, anot O. Judakovos, yra vienas autsaiderių menininkų bruožų: „Jie intensyviai kuria, pas juos nėra racionalaus požiūrio į kūrybą, nežiūri kaip į darbą, kad štai – padirbu studijoje, užrakinu duris ir išeinu. Kai kuria – pasineria be jokių atidėliojimų.“

Rugpjūtis, kaip pastebėjo O. Judakova, V. Orvido mėnuo – šį mėnesį jis ir gimė, ir mirė, ir vienuolio įžadus priėmė.

„Vaikystėje V. Orvidas buvo silpnos sveikatos, turėdavo priepuolius, apmirdavo, labai išgąsdindavo mamą... Vėliau sveikata pasitaisė. Kai grįžo iš armijos, domėjosi sveiko gyvenimo būdu – ir joga, ir badavimu. Bet širdis nebuvo stipri, o darbas – sunkus, neatlaikė <...>“, – pasakojo ji.

O. Judakova neabejoja, – V. Orvido kūrybai analizuoti reiktų dar rimtesnių tyrimų, – yra daug medžiagos, archyvas, atsiminimai. „Kas nėra aplankęs šios vietos – apsilankyti. Naudotis proga, pristatyti kūrėją užsienyje, kur autsaiderių menas yra žinomas, nereikia aiškinti, kokį keistuolį atvežei. Autsaiderių menininkų nėra didelis procentas, juos reikia ir pasaugoti, ir populiarinti, ir paskleisti žinią. Pati bandžiau, deja, nepavyko. Pasiūlėme idėją Lietuvos sezono Prancūzijoje organizatoriams, bet nepraėjome konkurso. Gaila, bet patekus reiktų smarkiai pasukti galvą, kaip pristatyti – vien nuotraukų neužtenka, o skulptūrų nenuveši... Kaip pristatyti vietos aurą, to atvejo nepaprastumą ir neįprastumą? Čia būtų buvęs didelis darbas, bet neatrinko, ir ne... Ne pirmas kartas, kai Lietuva mano, kad yra rimtesnių menininkų, negu šis kaimo keistuolis“, – liūdnai konstatavo O. Judakova.

Susidomėjimas V. Orvidu, jo sodyba, O. Judakovos pastebėjimu, ateina bangomis. „Kas nors sujudina – vėl pradedama gyviau domėtis. J. Meko susižavėjimas V. Orvidu, jo žingsniai išjudino. Jis rašė laiškus Lietuvos pareigūnams tais metais, kai sodyba dar nebuvo įtraukta į kultūros paveldą, šaukėsi didesnės globos, kad nepranyktų, nebūtų per daug pakeista. Nesu ekspertė, nevertinsiu, kas įvyko per tą laiką su sodyba. Daug kas sako, kad ji pasikeitusi. Iš kitos pusės, natūralu, kad keičiasi. Pats V. Orvidas sakė, kad čia nėra muziejus, čia sodas. Kaip žemės menas, jisai keičiasi, ta vieta keičiasi – ir taip, ir taip gali žiūrėti. Bet po J. Meko kreipimosi, po diskusijų – sodyba įtraukta į kultūros paveldą. Bent jau tiek, ji yra valstybės saugoma“, – sakė pašnekovė.