Pokalbis su Liepojos dramos teatro direktoriumi H. Laukšteinu.
– Kada atėjote vadovauti Liepojos teatrui ir ką jame radote?
– Pirmąkart atvažiavau į Liepoją, kai stačiau vieną iš savo diplominių spektaklių 1988 metais. Baigiau Maskvoje teatro institutą, mokiausi pas Mariją Knebel (Marija Osipovna Knebel, 1898–1985, rusų aktorė, režisierė ir pedagogė, rašytoja, menotyros mokslo daktarė). Tai buvo paskutinis jos vadovaujamas kursas. O kitais metais mane pakvietė tapti šio teatro vadovu. Tad galima sakyti, kad etatiniu Liepojos teatro darbuotoju tapau 1989 metais.
Tada Liepojoje, surinkau jaunimą ir pats paruošiau du aktorių kursus, nes kai atėjau, teatre buvo problema – aktorių trupė buvo pasenusi. Ir dirbau ten septynerius metus. 1996 metais vedžiau savo studentę, ji yra šio teatro aktorė. Mums gimė duktė, o du žmonės, gaunantys „teatrines“ pajamas ir auginantys vaiką dešimtajame dešimtmetyje... gyventi buvo labai sunku. Išėjau iš teatro, turėjau atlikti vyro vaidmenį, pareigą.
– Jūs atėjęs dirbote kaip režisierius?
– Buvau teatro meno vadovas. Taip susiklostė, kad iš pradžių atlikau vieną vaidmenį, o paskui prisiėmiau daug pareigų: buvau ir meno vadovas, ir direktorius, ir dar kurso vadovas, viskas viename. Sunkoka, todėl pasikviečiau direktorių, kuris liko darbuotis gana daug metų. O pats dirbau ne teatre dvylika metų.
Per tą laiką įvyko įvairių dalykų, kurie įstūmė teatrą į apverktiną būklę. Tada miesto meras pasikvietė mane ir paklausė patarimo, ką daryti. Atsakiau: „Jei tu šiandien priimsi sprendimą finansuoti jaunų žmonių mokymą bet kuriame žemės rutulio mieste, išskyrus Rygą, tada po ketverių ar penkerių metų šitas teatras atgims“. Jis pasielgė labai šauniai, paklausė patarimo.
Taip puikiai sutapo, kad tada Klaipėdos universitete dirbo du pedagogai, kalbantys latviškai – Vytautas ir Velta Anužiai. Taip buvo surinktas tas studentų latvių kursas Klaipėdoje. Dar jam pašnabždėjau: teatrui vadovauti neieškok režisieriaus Latvijoje. Tuo pačiu metu ir Rolandas Atkočiūnas atsidūrė Liepojoje. O Latvijos kultūros akademija (kuri ruošia aktorius) parodė labai stiprų pasipriešinimą, nes liko apeita.
– Tai įžūlu?
– Taip: kas gi čia dabar, Lietuva, ten visai kitas teatras, tai juk gėdinga ir t.t. Kilo milžiniškas pasipriešinimas. Kodėl ne Rygoje nusprendėm ruošti kursą? Ogi todėl, kad jau anksčiau du kartus buvo surinktas kursas Rygos kultūros akademijoje ir abu kartus visi baigusieji studijas pasiliko Rygoje.
– Abu kursai buvo numatyti Liepojos teatrui?
– Taip, bet esame laisva visuomenė, jie ne vergai, o sovietiniai laikai, kai privalėdavai penkerius metus atidirbti pagal paskyrimą, baigėsi. Tik seniau buvo tokių kvailysčių.
Žmogus laisvas rinktis. Jie jauni, atvažiuoja į Rygą, didmiestį. Per ketverius metus, kol ten gyvena, sutinka pirmąją meilę, jau kažkas užsimezga. Tai kam išvažiuoti į kitą miestą, kai gyvenimas jau pradeda klostytis čia, dideliame mieste. Tai buvo priežastis, kodėl jie negrįžo į Liepoją. Tuo metu R. Atkočiūnas atvažiavo į Liepoją, o surinkti studijuoti jaunuoliai apsigyveno Klaipėdoje ir ėmė mokytis. Per visą tą laiką nebūdamas teatre buvau tarsi koks pilkasis kardinolas. (Juokiasi.)
– Pažinojote Liepojos merą?
– Taip, tai buvo pagrindinė priežastis, todėl jis tardavosi su manim. Ir kai Rolandas atėjo į teatrą, pasikeitė trys direktoriai. Buvo blogai.
– Jis buvo meno vadovas?
– Taip, jis buvo meno vadovas. Miesto meras mane daug kartų bandė įkalbėti grįžti. Paprašiau man mokėti tokį patį atlyginimą, kokį gaudavau ne teatre, o jis atsakė, kad tokio mokėti negali. Tad ir likau pilkuoju kardinolu... Bet atvažiuodavau, žiūrėdavau egzaminus ir nebūdamas teatre, nes buvau lyg to kurso krikšto tėvas.
Kai jie jau buvo trečiame kurse, mane vis dėlto įkalbėjo grįžti į teatrą. Ir štai devyneri metai kaip grįžęs ir dirbu teatre. Žinoma, pirma užduotis buvo duoti tiems jauniems žmonėms įdomų darbą.
– Jūs jau buvote teatre, o tada ir jie sugrįžo?
– Taip. Jie buvo trečiame, o gal antrame kurse, kai grįžau. Mano užduotis buvo duoti jiems dar-bą! Apkrauti juos darbu taip, kad jie neturėtų laisvo laiko važiuoti į Rygą ar kitur. Nes jie ne liepojiečiai, iš skirtingų šalies vietų, buvo ir jaunuolių iš Rygos. Per devynerius metus sukurta gana gera mūsų teatro reputacija. Dabar visi priešininkai, kurie sakė, kad beprotybė ruošti jaunuolius Lietuvoje, sako: „Tai buvo laimingas projektas, geras projektas“. Taip tuos studentus ir tebevadina – „Klaipėdos kursas“.
Kai jie atėjo į teatrą, mes net sezoną pavadinome „Nauja energija“, buvo sukurtas toks marketingo planas. Tuo metu labai svarbu buvo rasti įdomių režisierių, važinėjau, tebevažinėju po festivalius ir žiūriu, kas vyksta. Taip Maskvoje pamačiau du Konstantino Bogomolovo spektaklius. Supratau, kad jis man reikalingas ir susiradau. Pasiūliau, jis atvažiavo, ilgai rinkomės, ką statyti, suradome šią pjesę (Marinos Krapivinos „Stavangerį“), ir jis pastatė. Iš pradžių vietinė bendruomenė mane norėjo nukryžiuoti... Prie manęs prieidavo žmonės ir su neapykanta rėždavo: „Kam tu švaistai mokesčių mokėtojų pinigus?“
– Jiems ta pjesė pasirodė per skandalinga?
– Taip. Ten daug keikiasi, kalba tokia kalba, kokia kalba gatvėje, visur – tramvajų ir autobusų stotelėse. Ypač Latvijoje – Lietuvoje mažiau rusakalbių.
– Rusiškas „matas“ kaip folkloras – visur, ir pas mus taip keikiasi.
– Ir Vladimiras Vysockis sakė: net Paryžiaus viešajame tualete yra užrašų rusų kalba.
Taigi, „Stavangeris“ buvo pirmas to sezono pastatymas. Žiūrovai atsistodavo, išeidavo. Rugsėjį įvyko premjera, o kovą buvom pakviesti į Maskvos festivalį „Auksinė kaukė“, pradėjom kaupti gerus kritikų atsiliepimus ir sezono pabaigoje spektaklis buvo nominuotas nacionaliniam apdovanojimui Latvijoje. O rudenį, lapkritį, spektaklis buvo pripažintas geriausiu 2012-2013 m. sezono spektakliu.
Vėliau važiavom į Vieną, Vienos festivalį „Festwochen“, į Lenkiją, į Baltarusiją – visur buvome pripažinti. Paskui K. Bogomolovas pas mus pastatė dar du spektaklius. Vieną pjesę pats parašė ir I. Turgenevo „Mėnuo kaime“.
– Jie dar rodomi?
– Taip. Paskui kilo elementarūs sunkumai: trupėje aštuonios jaunos moterys, visos vaisingo amžiaus, visos apkrautos vaidmenimis, ir visos viena po kitos pradėjo gimdyti. Man tai buvo porą metų trukęs pragaras. Kaip išgelbėti spektaklius? Kaip išlaikyti repertuarą? Tai buvo labai sunkus laikas ir jis dar nesibaigė. Juk paskui prasidės ir antras ratas...
Tokios aplinkybės susiklosto, kai visas bendraamžių kursas ateina į teatrą. Jie teatro pagrindas – atėjo šešiolika, o trupėje yra dvidešimt keturi žmonės. Viena mergina vis dėlto išvažiavo į Rygą ir ten gyvena, jai nesusiklostė aktorės karjera.
– Kokią išeitį radote gelbėti repertuarui?
– Užšaldydavome spektaklius ir laukėme. Ir spektaklis „Stavangeris. Pulp people“ pusantrų ar dvejus metus nebuvo vaidinamas. Jį atnaujinome tik šiemet gegužę. Neseniai rodėme Liepojoje ir aš labai džiaugiausi, kad spektaklis toks, lyg nebūtų buvę pertraukos. Atėjo gera publika, ir santykis su spektakliu buvo labai geras, teigiamas.
Mane mokė mokytojai ir pats žinau iš teatro istorijos: teatras gimsta tada, kai susiburia žmonės, kurie nieko nenutuokia apie teatrą ir ketverius metus kartu mokosi. Jie kuria diplominį spektaklį – tas momentas ir tie ketveri metai ir yra teatras... Tai yra stebuklas, kaip oro burbulas vandenyje, kuris skleidžia visas vaivorykštės spalvas. O paskui tampa rutina.
– Kaip dabar gyvenate, rutinos metu?
– Taip ir yra: rutina yra rutina, ji visur tokia pati.
– Gal pasikeitė žiūrovai?
– Taip. Žiūrovai, kurie buvo įpratę prie ano teatro ir kito repertuaro, naujovių nepriėmė...
– Įpratę prie klasikinio ar prie komercinio repertuaro?
– Labiau prie komercinio. Kviečiau režisierius iš Maskvos, Anglijos, Italijos. Režisierius, kurie kartu atsinešdavo kitokį teatrą. Keitėsi teatras, keitėsi ir žiūrovas, ėmė ateiti daugiau jaunimo. Nebebuvo tiek daug naftalino.
Iš esmės, tą sunkų periodą teatre, dešimto dešimtmečio pradžią, pakėlė buvę mano mokiniai, jie ir pertempė teatrą per tuos sunkius laikus ir labai gerai susiliejo su naujokais. Atėjusių jaunųjų buvo daugiau už juos, jie atėjo kaip vieninga visuma ir susiliejimas įvyko sklandžiai. Paprastai teatre būna – didelė trupė, į ją ateina pora jaunų aktorių, senbuviai juos „stato į vietą“: eikite, pastovėkite kampe ir palaukite, mes čia vaidinsim teatrą, o jūs laukite. Taip paprastai būna visur. O šį kartą atėjo daug, šešiolika jaunų su savitu supratimu, ir vadinamiems seniams teko jų paisyti.
– O neįvyko atvirkščiai – senbuviai neatsitraukė į nuošalę?
– Ne, to nebuvo, jie gerai susiliejo. Laimingas atvejis. Ir šiandien žiūriu: jiems trisdešimt, o aš jau turiu galvoti apie ateitį, ir jei šiandien priimsiu studentus, po ketverių metų šitiems bus trisdešimt penkeri, o jaunų teatre nebus. Todėl jau pusmetį ar ilgiau vėl vyksta kova su Latvijos kultūros akademija...
Man pavyko pasiekti, kad Latvijos Dūma vėl skirtų pinigų kitam kursui parengti (o per tą laiką Velta ir Vytautas Anužiai persikėlė į Vilnių). Pernai vasarą nuvažiavau pas Anužius ir sakiau: brangieji, imkit ruošti dar vieną studentų kursą! Jie pagalvojo ir atsisakė, nes ir Veltos, ir Vytauto gyvenimas Vilniuje jau kitas.
Ir man nieko neliko, tik organizuoti šitą dalyką Liepojos universitete. Norėjau bendradarbiavimo su Kultūros akademija, bet vėl nutiko kvailystė – buvo padaryta klaida. Tą akimirką, kai Liepojoje savivaldybės deputatai nubalsavo skirti pinigų Liepojos teatrui – o posėdyje dalyvavo spaudos atstovai – kitą dieną visa Latvija žinojo, kad skirti pinigai paruošti aktorių kursą Liepojos universitete.
Centrinės spaudos atstovai iškart sulėkė pas akademijos rektorių: matote, kas ten vyksta, ar su jumis apie tai kas nors kalbėjo? Jis atsakė, kad ne. Tas sprendimas buvo pavadintas „puota maro metu“. Tiesiog dialogas neteisingai prasidėjo. Būtent iš Kultūros akademijos pusės, nes užuot pasakę spaudai „mes apie tai pakalbėsim“ ir išsiuntę spaudą namo, jie iškart ėmė smerkti, ir kai atvažiavau, ten jau buvo suformuota pozicija: arba pinigai atiteks mums, arba jokio bendradarbiavimo nebus.
Tada pradėjome rašyti studijų programą, parašėme. Teko kalnai biurokratijos, o dabar programa pateikta Švietimo ministerijai, paskirti ekspertai, kurie turi mums įjungti arba raudoną šviesą, arba žalią.
Laukiame. Paskelbėme konsultacijas stojantiesiems, jos prasidės birželio 17 d., ir matysim, kas bus. Aš taip sau pasakiau: jeigu programa nebus patvirtinta, turėsiu išeiti iš teatro. Tegu pamėgina kiti, kurie dirbs kitaip. Nes aš matau taip ir tokia yra mano programa.
– Gražus, pagarbos vertas žingsnis.
– Nežinau, ar gražus, tai priklauso nuo to, kas ateis į mano vietą.
– Gal tiksliau: nuoseklus, integralus. Žmogus ir jo sprendimas kaip visuma. Tikėsimės, kad sprendimas bus jums teigiamas.
– Kol kas iš jų pusės – pauzė. Su universiteto dekanu sutarėm: jeigu jie neduos atsakymo, tada rodysime iniciatyvą, kad jie atsakytų taip ar ne.
O kol kas dirbam. Pasikvietėme kitą įdomų Maskvos režisierių, kurio teatro raktas visai kitoks. Jo teatras – fizinis, be žodžių. Sergejus Zemlianskis. Jis jau du spektaklius pas mus pastatė, jį taip pat suradau festivalyje „Auksinė kaukė“. Viskas labai sėkmingai klostosi su jo spektakliais. Antras spektaklis – N. Gogolio „Vedybos“ – taip pat pakviestas į festivalį. Jo dekoracijoms reikalinga labai gili, net 25 metrų gylio scena. Dėl to vienas festivalis atsisakė, nors labai norėjo, net ruošėsi pakeisti sceną...
Kol kas ketiname rudenį važiuoti į Minską, „Teart“ festivalį, jau esam ten buvę.
– Festivalis TheATRIUM Klaipėdos dramos teatre vyksta pirmąkart. Koks įspūdis atvažiavus į festivalį pas kaimynus su garsiu spektakliu ir buvusiais šio miesto studentais? Jie grįžta jau kaip žinomi aktoriai?
– Mes jau antrąkart Klaipėdoje. Buvome pernai Muzikiniame teatre, pirmą fizinį S. Zemlianskio spektaklį ten ir vaidinome. O čia... dėl festivalio TheATRIUM aš labai apsidžiaugiau. Pernai vasarą buvau atvažiavęs pas Klaipėdos dramos teatro direktorių Tomą Juočį, jis parodė teatrą. Labai džiaugiuosi, kad toks teatras yra atkurtas. Man atrodo, kad jis labai gerai, protingai atnaujintas. Ir gražu, ir jauku, tiesa, nežinau, koks gyvenimas jo viduje.
Buvau dar sykį atvažiavęs, žiūrėjau spektaklį mažojoje salėje. O tai, kad teatro vadovybė surengė festivalį, labai šaunu. Juk šitame teatre irgi buvo ilga pertrauka. Miestas priprato gyventi be teatro, tad reikia pripratinti jį gyventi SU teatru. Labai teisinga taktika, kad organizuotas tarptautinis festivalis. Sėkmės, laikau už jį kumščius ir linkiu visko geriausio, kad gerai susiklostytų. Džiaugiuosi, tiesiog džiaugiuosi galimybe vėl būti čia. Atgimsta, tai duok, Dieve, sėkmės.
