Tai pasakojimas apie du lygiagrečiai tekančius gyvenimus: Elos Rubinštein, keturiasdešimtmetės amerikietės namų šeimininkės, ir XIII a. sufijų mistiko Rumio. Ela Rubinštein įsidarbina literatūros agentūroje ir pirma jos užduotis – perskaityti romaną „Saldi šventvagystė“, pasakojantį apie XIII amžiaus sufijų mistiką Rumį bei jo mokinį Šamsą. Ši knyga taip sukrečia Elą, kad ji mokosi iš Šamso ir Rumio bei vadovaujasi keturiasdešimčia meilės taisyklių, teigiančių, kad kiekviename iš mūsų glūdi visagalė meilė. Taip prasideda Elos gyvenimo pokyčių istorija, prisodrinta kultūrinių ir istorinių ženklų. Tad, jeigu dar neteko skaityti E. Shafak knygų, pranešime žiniasklaidai leidėjai kviečia atrasti vidinės energijos, meilės ir šilumos kupiną rašytojos kūrybą.
Aušra
Turkiškai ir angliškai rašanti E. Shafak ne tik 19 knygų, išverstų į 55 kalbas, autorė, ji taip pat dėsto politologiją ir sociologiją Turkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Lietuviškai jau išleisti jos romanai „Ledinukų rūmai“, „Stambulo pavainikė“, „Trys Ievos dukterys“, „Mečetė sultono dukteriai“, „Išeinančių medžių sala“, „10 minučių ir 38 sekundės šiame keistame pasaulyje“.
Tiesa, Shafak – rašytojos slapyvardis, turkiškai reiškiantis aušrą. Rašymas gana anksti autorei tapo pabėgimu nuo sudėtingo gyvenimo, tad sulaukusi aštuoniolikos moteris nusprendė pasikeisti pavardę ir taip tarsi atsiriboti nuo sudėtingos praeities. Rašytojai patiko žodžio shafak skambesys, o kartu jo simbolinė reikšmė. „Manau, mes, kaip žmogiškosios būtybės, turime mažiausiai du vardus – kurį duoda tėvai ir kurį pasirenkame patys, atradę save“, – pasakoja E. Shafak.
Mylima pasaulyje, teisiama Turkijoje
E. Shafak ir Orhanas Pamukas, ko gero, yra daugiausiai apie Turkiją pasauliui pasakojantys šių dienų autoriai. Paradoksas, tačiau buvo laikas, kai abu ne itin vertinti pačioje Turkijoje. Štai už romaną „Stambulo pavainikė“ E. Shafak net buvo teisiama. Sunku patikėti, kad rašytojas atsidurtų teisme už grožinį kūrinį, tačiau Turkijoje E. Shafak buvo apkaltinta turkiškumo įžeidimu.
Į teisėsaugos akiratį patekusiame romane rašytoja Stambulą vadina kolektyvinės amnezijos vieta ir pasakoja apie naikinimą bei įvairias priespaudą kentusias gyventojų grupes, tarkim, armėnų genocidą. Dėl to turkų nacionalistai rašytoją apkaltino tautiškumo įžeidimu, teismas tęsėsi kone metus, gatvėse žmonės spjaudė ant E. Shafak nuotraukų, o rašytoja turėjo asmens sargybinį. Žinoma, menininkė buvo išteisinta, tačiau tai nepanaikino paties fakto absurdiškumo.
Taisyklės – iš literatūros į kasdienybę
„Dalys keičiasi, bet visuma visada išlieka ta pati. Kai pasaulį palieka vienas vagis, gimsta kitas. Kiekvieną padorų žmogų, kuris išeina, pakeičia kitas padorus žmogus. Taip ne tik niekas nelieka, kaip buvo, bet ir niekas iš esmės nepasikeičia.“ Tai viena iš keturiasdešimties taisyklių, kurią sutiksite ką tik sugrįžusiame E. Shafak romane.
Rašytoja atskleidžia, kad tos taisyklės susiformavo berašant romaną, jas įkvėpė knygos veikėjai. Nepaisant anksčiau minėto teismo ir grasinimų, šiandien E. Shafak knygos mylimos Turkijos skaitytojų, o romane „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ suminėtos taisyklės tapo tarsi bendrinėmis tiesomis. Šiandien šios taisyklės gyvena savarankišką gyvenimą, nes, tarkim, Turkijoje skaitytojai ir toliau jomis dalijasi siųsdami vieni kitiems žinutes ir laiškus su taisyklėmis. Pavyzdžiui, jei kas nors yra blogos nuotaikos, draugas jam parašo: „Prisimink taisyklę Nr. 18“ arba „Pagalvok apie taisyklę Nr. 23“.
Humoro ir liūdesio šokis
Apie liūdesį linksmai, o apie linksmus dalykus – liūdnai. Ko gero, tai tiksliausiai apibūdina E. Shafak stilių, nes rašytoja parodo, kaip mūsų gyvenime persipina humoras ir liūdesys. Tačiau niūrumas nėra depresyvus, nes visada yra išeitis, visada yra kitos durys.
„Džiaugsmo ir liūdesio, humoro ir niūrumo derinys yra didžioji visatos paslaptis. Labai mėgstu empatijos kupiną humorą. Ne tokį, kuris žvelgia į žmones iš aukšto, bet humorą, kuris supranta ir silpnumą, ir atsparumą, žmogiškosios būties sudėtingumą ir paprastumą. Mane traukia humoro ir liūdesio šokis, melancholijos ir vilties, pesimizmo ir optimizmo santykis“, – pasakoja E. Shafak.
Dar daugiau, rašytoja pripažįsta, kad tikriausiai iš liūdesio ji ir ėmė rašyti. „Mano vaikystė nebuvo laiminga. Bet svarbiausia, kad to niūrumo dėka aš labai anksti atradau knygų pasaulį ir pradėjau rašyti istorijas. Tai, kas vienoje gyvenimo srityje pasirodo kaip nuostolis ar žala, kitoje padeda sukurti šį tą pozityvaus ir naudingo.“
Stambulas arba labai aktyvi moteris
Stambulas užima ypatingą vietą E. Shafak kūryboje. Ypatingą vietą nuo senų laikų jis užima ir istorijoje tarsi sujungdamas Rytų ir Vakarų pasaulius. Beprotišką šio megapolio ritmą E. Shafak įvardija kaip įkvėpimo šaltinį. Tiesa, tai ir nemažai energijos sau pasiimantis miestas. Pasak E. Shafak, Stambulas – liūdesio ir melancholijos kraštas.
„Jei Stambulas būtų žmogus, tai būtų moteris, labai aktyvi. Tai konfliktų ir sąjūdžių miestas. Visgi godumas naikina Stambulą – visur, kur žengi, matai, kaip dėl pinigų ir turto naikinamas istorinis paveldas, viskas vyksta be planavimo ar rūpesčio išsaugoti praeities palikimą“, – pasakoja E. Shafak.
Išgyvenusi teismus ir persekiojimą dėl kūrybos rašytoja turėjo pasitraukti iš Turkijos, gyveno Londone, šiandien ji – pasaulio pilietė, pasitraukimą vadina savanoriška tremtimi, bet sako, kad tokia patirtis praturtina dvasiškai ir intelektualiai, o tėvynę visada galima nešiotis širdyje.
Tikėjimas daugiau nei religija
Kartais sakoma, kad E. Shafak seka pasakas suaugusiems, tačiau tai daro itin grakščiai ir subtiliai. Būtent subtiliu pasakojimu pasižyminti rašytoja šiandieninėje Turkijoje labiausiai pasigenda gebėjimo subtiliai mąstyti ir matyti.
„Ką turiu galvoje? Pavyzdžiui, žmonės dažnai painioja tikėjimą su religija. Bet juk tikėjimas reiškia ne vien religiją. Mes rašome knygas, įsimylime ar kraustomės į kitą miestą – visa tai darome skatinami tikėjimo. Mums reikia tikėjimo, lygiai kaip ir abejonių. Būtina abejoti tuo, kas atrodo teisinga, kelti sau klausimus, būti atviriems ir trokšti išmokti naujų dalykų. Tikėjimas ir abejonė turi eiti koja kojon. Man išties sunku kalbėti apie tai visuomenėje, kuri prarado subtilumą“, – pripažįsta rašytoja. Būtent meilė ir atvirumas kitam, žvilgsnis į įvairias žmonių grupes keliauja per visas E. Shafak knygas.
Kur susikerta skirtingi pasauliai
Stambulo geografija taip jau nulėmė, kad įvairiausiais amžiais šis miestas tapo sankirtų vieta – idėjinių ir kultūrinių taip pat. Kaip žmonės sugeba priimti tas sankirtas, lemia ir šalies kasdienybę. Apie tai savo romanuose pasakoja ir E. Shafak.
„Ideologijų sankirta, priešingi požiūriai į pasaulį gyvena po tuo pačiu stogu. Jie susikerta, bet sugyvena. Kiekvienoje turkų šeimoje galima rasti ir nacionalistų, ir liberalų, ir kairiųjų, ir konservatorių. Bet šių dienų visuomenė pernelyg susiskaldžiusi. Mūsų pažiūros tarsi išskirsto mus į tam tikrus mentalinius getus. Manau, tai pragaištinga. Tiek islamistai, tiek ultranacionalistai vadovaujasi ta pačia nepakantumo logika, kurią galima išreikšti šūkiu: Jei nepatinka, išeik. Savo knygose noriu parodyti, kad turkai gali netrenkti durimis ir pasilikti drauge“, – pasakoja rašytoja E. Shafak.
