Dar neapsisprendė, ar skųs konkurso rezultatus
„Susigulėjus įspūdžiams, emocijoms ir pamąstymams, turiu pasidalinti savo įžvalgomis apie praėjusį vadovo konkursą į Vilniaus senąjį teatrą. Šiam teatrui vadovavau penkerius metus neramiais laikais. Keitėme ne tik pavadinimą, bet ir strategiją, repertuarą, pavyko suburti stiprią komandą, padidinti pajamas iš parduodamų bilietų į spektaklius, įrengti naują sceną M8 ir ją įveiklinti, buvau suplanavus paversti M8 atvira eksperimentine erdve, leisiančia atsiskleisti jauniems menininkams ne tik per spektaklių kūrimą̨ ir rodymus, bet ir per kitas meno formas.
Deja, konkurso nelaimėjau. Ir nemanau, kad tai kompetencijos, patirties ar geresnės strategijos klausimas. Manau, kad konkursas buvo neskaidrus“, – feisbuke rašo O. Polevikova.
„Ar aš pati ketinu skųsti konkurso eigą ar rezultatą? Turiu dar laiko pagalvoti apie tai. Esu idealistė, bet ne naivuolė. Kad skundas bus tinkamai išnagrinėtas, kad byla atsidurtų teisme ir rezultatas būtų anuliuotas, tikimybė nedidelė. Tarkim, juokeliais iškilo klausimas aptarinėjimo metu, ar nebijoma pasikartojančio scenarijaus su Operos ir Baleto teatro vadovo konkursu? Iš replikų supratau, kad ministerija „padarė pratimą“ ir tam jau pasiruošė. Po patirties su Jonu Sakalausku ministerija turėjo laiko pasiruošti tokiems atvejams. Tai skundą rašyti vardan ko? Galbūt, vardan to, kad galų gale iš esmės keistųsi konkursų tvarka“, – tęsia ji.
„Kadangi pati dalyvavau, galiu drąsiai sakyti, kad mano nuomone konkursai į vadovų pozicijas kultūros organizacijose organizuojami labai jau „nekultūringai”. Mažiausiai neprofesionaliai ir neefektyviai. Neaiškūs vertinimo kriterijai. Jeigu vienoms įstaigoms, anot komisijos, reikia rotacijos, tai kodėl kitose tie patys žmonės vadovauja dešimtmečius? Kodėl sistemos žmonės keičia vieni kitus ir taip sukasi ratelis? Kodėl komisijoje nėra finansų ekspertų, kurie galėtų kompetentingai įvertinti finansų valdymą (net kancleris komisijoje nedalyvavo), kodėl nėra rimto personalo specialisto, kuris užduotų aktualius klausimus, o ne paviršiuje gulintį „kaip jūs dirbsite su personalu“. Komisija neįvertino mano rastų šimtų tūkstančių eurų, kurie būtų numatyti dviejų metų ukrainiečių ir baltarusių stažuotojų grupei, jų stipendijoms, apgyvendinimui ir meniniams pastatymams. Kokia prasmė tuomet įtraukti šį klausimą, kokia yra papildomų lėšų pritraukimo strategija? Nes skamba solidžiau ir „kiečiau“, kaip kultūros organizacijai? Tai ir likau nesupratus, kodėl komisijai nėra pokytis, kad šiuo metu VST yra ryškiausias savo kūryba Ukrainą palaikantis teatras, ryškiausia putiniškos propagandos atsvara?
Kai ant mūsų teatro ir asmeniškai manęs krito neracionalūs ir dažnai melagingi kaltinimai, ministras ir jo artimiausia aplinka nepraleido menkiausios progos užsidirbti sau viešumo taškų komentuodami tai socialiniuose tinkluose ir tiesiog privačiuose pokalbiuose, o su tąja tikrąja Rusijos propaganda gal ne taip skambiai, bet nuosekliai ir kasdieną teko teatro kalba kovoti mums.
Kultūros ministerijai bylinėtis vien juokai: kaštų jokių, asmeninio įsitraukimo irgi. Bet kažkada turėtų pasibaigti ši apmaudi praktika: konkursai, kurių rezultatų objektyviai įvertinti dabar neįmanoma, nes programos neviešinamos, visuomenė neįtraukiama, kriterijai neaiškūs ir neskaidrūs“, – rašo O. Polevikova ir primena prieš savaitę paskelbtas Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadas, kad konkursų į nacionalinių, valstybinių ir savivaldybių teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų pareigas tvarkoje neužtikrinamas skaidrumas.
Ministrui reakcija nebuvo netikėta
Kultūros ministras S. Kairys prisipažino detaliai O. Polevikovos argumentų dar neišnagrinėjęs, bet, pasak jo, tokia reakcija iš konkurso nelaimėjusios kandidatės esamos teatro vadovės galėjo būti nuspėjama.
„Bet mane truputėlį glumina ta tokia ne pirmą, tiksliau, antrą kartą reakcija, kad jei aš kažkaip neišsaugojau savo pozicijos, vadinasi, viskas buvo neskaidru. O jei būtų komisija patvirtinusi, kandidatė būtų laimėjusi, tai būtų viskas buvę skaidru? Mano galva, mes kartais, viena vertus, nemokame pralaimėti, kita vertus, truputėlį irgi neįvertiname, ką reiškia tos kadencijos – jos nėra kažkoks automatinis tavo darbo pratęsimas, tą jau esu sakęs ne kartą. Ir kalbant apie LNOBT, ir šioje vietoje, tikrai buvo konkursas, buvo nemažai kandidatų ir pralaimėjusios kandidatės vietoje laimėjusio kandidato aš taip nemenkinčiau – kiek man teko irgi iš komisijos girdėti, žinoti, kalbant apie viziją, programą ir panašiai, tai tikrai viskas ten yra tvarkoje, o akivaizdu, kad susigrūmė kandidatai, stiprūs savo vizijomis, savo programomis, bet kai susidėlioja balai, atsiranda rezultatas, tada paaiškėja laimėtojas“, – komentavo jis.
Bet galbūt tai, kad vėl kartojasi panaši situacija, reiškia, kad visgi reikėtų pergalvoti tvarkas, kad būtų mažiau erdvės interpretacijoms?
„Ar manote, įmanoma taip padaryti? Į ką dabar bandoma apeliuoti ar net šešėlį mesti ant komisijų, jų sudarymo tvarkų, bet pasižiūrėjus istoriją matome, kaip tos komisijos buvo sudaromos, irgi, ar bijant vieno asmens, kad kažkaip nelaimėtų, negrįžtų, ar kažkaip norint labiau valdyti situaciją. Tada tie patys asmenys, tarkime, laimi konkursus būtent tomis sąlygomis, kurios dabar irgi egzistuoja, niekas jų nekeitė, berods, nuo 2017 metų, bet dabar jau jiems tos tvarkos nebetinka. Tai, mano galva, mes tiesiog suprantame ir išgyvename tokį momentą, kad esami vadovai, jei neišsaugojo savo kėdės, jų reakcija tokia truputį nepamatuota, nes vien dėl to, kad nelaimėjai, kaltinti visus neskaidrumu yra tiesiog toks blogo tono ženklas ir ta reakcija neprideda nei solidumo, nei iš esmės sprendžia situaciją“, – kalbėjo S. Kairys.
Komentuodamas STT išvadas, jis atkreipė dėmesį, kad jose jokių kritinių, esminių pastabų dabartinei tvarkai nėra.
„Akivaizdu, kad mes analizuojame dokumentus, kurie patvirtinti 2017 metais ir, dar kartą pabrėžiu, esami vadovai būtent kalbant apie šitas tvarkas yra laimėję savo pirmąsias kadencijas. Natūralu, kad vėl pažiūrint po kurio laiko iš šono tam tikrų dalykų ne tai kad matosi, bet tikrai galima ieškoti vietos, kur tobulėti, bet iš esmės žiūrint ir tą pačią STT išvadą, irgi krenta į akis keli dalykai. Pavyzdžiui, lyg norima pasakyti, kad tai, kad komisijose yra valstybės tarnautojai, yra blogai, neva jie yra kažkokie nekompetentingi, trūksta čia skaidrumo, o jei, tarkime, kalbant apie pretendentus į komisijos narius juos atsiunčia konkrečiai Profesionaliojo scenos meno taryba, tai čia viskas yra tvarkoje. Tai aš labai aiškiai noriu pasakyti, kad ne, nėra tvarkoje – kartais irgi tenka jau žinant konkrečius kandidatus komisiją formuoti, būtent, kad to interesų konflikto nebūtų, nes ir toje pačioje Profesionaliojo scenos meno taryboje, tarkime, yra žmogus, su esamu vadovu, būsimu kandidatu turintis konkretų pavaldumo santykį, o ta taryba teikia būtent komisijos narius. Arba, tarkime, pats žmogus, kuris galvoja dalyvauti viename ar kitame konkurse, irgi priklauso tai patariamajai tarybai.
Kitaip tariant, aš manau, kad reikėtų žiūrėti ne tiek į patį kelią, kiek į jau tokį finalinį sprendimą, iki kurio ir atkeliaujama vertinant visas rizikas, visus niuansus ir būtent Kultūros ministerija, ar mano, ar komisijos pirmininko asmenyje irgi prisiima atsakomybę – visgi mes kalbame apie biudžetines įstaigas ir šitoje vietoje nėra taip, kad kažkas vyktų tyliai atsisėdus kamputyje. Priminsiu dar kartą, kad procese dalyvauja ir stebėtojai, kurie irgi teikia savo pastabas apie buvusius konkursus, ir čia manau, kad ta drama kyla tiesiog iš kažkokio apmaudo, bet ne iš racionalaus kažkokio pagrindo“, – sakė ministras.
„Ir net žiūrint dar giliau į STT išvadas, kur bando pasakyti, kad gal čia kažkokios programos ne taip vertinamos, kad gal trūksta kažkokio santykio su tuo, ar ji realiai bus po to įgyvendinama, tai aš manau, kad mes čia einame truputėlį toliau, į visai kitas tvarkas, visai kitus procesus, įstaigų vadovų metinius vertinimus. Galų gale, šis laikotarpis kaip niekada parodė, kad tu gali irgi turėti ir įvairiausią nuostabią programą ir kitus dalykus, bet atsiranda pandemija, veiksmas yra uždaromas, staiga atsitinka karas, tada rusiška kultūra tampa įvairių diskusijų objektu, į ką reikia reaguoti, kitaip tariant, pats gyvenimas irgi dalykus pakoreguoja. Tad būtent tos komisijos yra sudaromos, kad ten būtų ne tik turinio, žanro ekspertai, bet ir teisės, personalo žmonės – tai vadovams yra svarbu, nes mes kalbame apie įstaigos vadovą, kuris ir meninį turinį turi išmanyti, bet kartu ir vadovauti gana didelėms organizacijoms“, – kalbėjo S. Kairys.
Situacija dėl LNOBT vadovo lieka kyboti ore
Vakar taip pat buvo paskelbta, kad Klaipėdos muzikinio teatro vadovo konkursą laimėjo Laima Vilimienė, anksčiau laimėjusi LNOBT vadovo konkursą. Kaip ši situacija spręsis toliau, vis dar lieka neaišku.
„Pati Laima Vilimienė turėtų atsakyti, kas su ja bus, nes tai yra visiškai jos pasirinkimas – tai yra viena medalio pusė. Kita medalio pusė yra tai, kad situacija yra labai paprasta – ji yra laimėjusi konkursą į LNOBT, bet tas laimėjimas nėra niekaip realizuotas, teismas yra sustabdęs šito konkurso rezultatų įvykdymą, kol vyksta ginčas. Ir ne ministerija šitoje vietoje yra kažkaip apskundusi procesą, jį sustabdžiusi. Natūralu, kad baigiasi viena kadencija ir aš negaliu pasakyti poniai Laimai Vilimienei, kad gal jūs palaukite, kol teisme kažkas išaiškės, gal čia kažkur nedalyvaukit ar dalyvaukit – aš elgčiausi tikrai labai nesolidžiai kaip ministras“, – sakė S. Kairys.
„Šitoje vietoje klausimas labai paprastas – Laima Vilimienė dar nėra LNOBT direktorė, teisminis ginčas, kaip žinome, bus tikrai netrumpas, o dabar ji tiesiog laimėjo antrą kadenciją Klaipėdos muzikiniame teatre, kuris, priminsiu, kitais metais grįžta pagaliau namo į sutvarkytas iš esmės patalpas, su nauja energija, naujais kūrybiniais impulsais ir, manau, bus tikrai labai ryškus įvykis Lietuvos kultūriniame gyvenime“, – kalbėjo ministras.
O. Polevikova: problema ne dėl manęs, o bendrai dėl konkursų
O. Polevikova sakė net neabejojusi, kad ministras pakomentuos jos poziciją kaip pralaimėjusio reakciją, bet pabrėžė, kad esmė yra visai kita.
„Jei jūs įsiskaitysite į mano komentarą, jis yra praktiškai be emocijų. Aš neleidžiu sau kaip teatro vadovė, kaip viešas žmogus išsilieti skausmo, emocijų, ašarų – čia ne apie tai. Aš net galiu pasakyti, kad net jei aš laimėčiau konkursą, tas konkursas nebūtų skaidresnis ir kažkas kitas apskųstų. Tiek šis konkursas, tiek kiti, iš esmės yra pasmerkti – čia tik priklauso nuo to, ar kažkam rūpi tą tvarką keisti, ar nerūpi“, – sakė ji.
„Be abejo, ministras kritikuos ir ištrauks emocijų kortą, kad čia pralaimėjusio reakcija. Aš pasiėmiau laiko apsvarstyti, apgalvoti, kas toliau. Kaip aš rašiau įraše, bylinėtis su Kultūros ministerija ar su kokia kita biudžetine įstaiga, tai greičiausiai reiškia sau gadinti gyvenimą ir jie tuo naudojasi. Bet jei jau leisti sau emocionaliai pasakyti, gal čia yra vieta, tai orūs žmonės yra labai patogūs žmonės – jie neis skųstis, jie neis į teismus, jie tiesiog pakels galvą ir oriai išeis. Aš visada taip elgiausi, ir čia ne mano elgesio tipas, viešinti ir sakyti, klausykite, mes turime problemą, spręskime. Bet jau yra komentarų, kad tokie sprendimai visada politiniai – kodėl mums taip tinka kaip visuomenei, kad taip yra visada? Galbūt reikėtų, kad taip niekada nebūtų, kad tai būtų neįmanoma? Tarkime, kaip yra Skandinavijos šalių pavyzdys, neįmanoma kitaip – tai eikime ten“, – kalbėjo O. Polevikova.
„Ministras peržengė nemažai ribų, jis padarė gėdą visam laukui su skandalų kiekiu. Vienas iš komentarų vėlgi buvo labai tikslus, kodėl mes neturime pasekmės šito skandalo? Jei yra tokia istorija, garbingai reikia išspręsti. Kiti ministrai išsprendžia, o kultūros ministras ne. Dėl ko? Dėl to, kad kultūra niekam nerūpi, dėl to, kad visos lūpos, kameros yra nukreiptos į kitą pusę ir tada yra labai lengva įsijausti ir nežinau, pasijausti tokiu visagaliu – taip neturi būti, mes esame demokratinė visuomenė, kur ir sprendimai turi būti priimami kitu būdu. Čia ne apie mane. Čia apie konkursus, apie galimybę išrinkti iš tikrųjų stipriausią, ne mane. Aš nesu tikra, kad jeigu sustabdys, pavyzdžiui, kad aš eisiu antrą kartą – čia ne apie tai. Aš vis tiek gyvenu savo gyvenimą, eisiu, ieškosiu, save realizuosiu, aš turiu daug idėjų ir minčių, aš tikrai neprapulsiu“, – sakė ji.
„Yra komentarai ir apie tai, kad mažai žmonių gali vadovauti teatrams, bet gal jų nemažai? Gal tiesiog entuziastų, kurie žino, ką jiems reikės paaukoti einant tas pareigas yra mažai? Ką mes galime padaryti tam, kad būtų patrauklu, kad vadovai jaustų ir palaikymą, ir galimybes šitose įstaigose? Tai pradėkime nuo konkursų, kad daugiau jaunų žmonių eitų. Mes taip rėkiame, kur jauni žmonės, bet ar eis jauni žmonės? Aš ir save dar laikau jaunu žmogumi ir eidama į pirmą konkursą aš žinojau, kur einu – nedaug kur apsirikau. Žmogus turi eiti dėl kažkokio entuziazmo, kažkokių vertybių, jeigu tu eini jau su vertybėmis, apmaudu, kad tos vertybės niekam nėra įdomios ir patys viceministrai save vadina vien vadybininkais, o ne menininkais – bet reikia įsijausti į menininkų gyvenimus, reikia suprasti, ką mes kuriame ir galiausiai kokią valstybę paliekame“, – kalbėjo O. Polevikova.
Be to, ji dar kartą priminė STT išvadas. „Jos tikrai yra neemocionalios – tai yra tas dokumentas, į kurį ministras ir Kultūros ministerija turi ir privalo atsižvelgti. Bet jie to nepadarė nuo birželio mėnesio, nors turėjo tam šansą. Mes esame teisinė valstybė. Ten yra kritinės pastabos, jau vyksta vienas teismas su Jonu Sakalausku, aš gerai pasvarstysiu, galbūt bus ir kitas teismas, nes labai tas požiūris Kultūros ministerijos ir asmeniškai ministro įžeidžia kultūros lauką, atrodo, kad jam nei įstatymų nėra, nei kažkokių moralinių vertybių neegzistuoja – tas labai graudina“, – neslėpė kadenciją baigianti Vilniaus senojo teatro vadovė.
Siūlytų daugiau viešumo
Paklausta, kaip reikėtų visgi organizuoti konkursus ir užkirsti kelią interesų konfliktams tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva, kur daugelis kultūros lauko atstovų vieni kitus pažįsta, O. Polevikova ragino pasižiūrėti į Skandinavijos pavyzdį.
„Iš tikrųjų, žmonių mažai, suprantančių tame lauke dar mažiau: vieni iš šokio, kiti – teatro, treti – verslininkai ir tt. Bet, vėlgi, Skandinavijos šalys ne daug didesnės už Lietuvą – čia vis tiek ne JAV mastai. Galbūt turi būti kitas komisijos sąstatas. Aš irgi sėdėjau ir svarsčiau, kaip tai turėtų būti. Bet visuomenė turi būti įtraukta, pats teatras turi būti įtrauktas ir žmonės turi žinoti, kas pas juos eina, programos turi būti viešinamos po kažkokio etapo: tarkime, surenkamos programos iki tam tikros dienos, ir kitą dieną jos yra viešinamos, kad ir teatro žmonės galėtų perskaityti, kad kandidatai galėtų susipažinti, su kuo eina kiti pretendentai“, – svarstė ji.
„Ir dar yra tokia ne tamsioji, bet pilkoji pusė, kad į konkursus ateina labai daug nekompetentingų žmonių. Tai yra tiesa ir ją visi žino, tai kitą kartą jie neitų, nes jų programos irgi būtų paviešintos, ir jie galbūt į save atsižvelgtų. O stiprūs žmonės pagalvotų, aš nesu prastesnis už kątik parašiusius, ir eis kitą kartą į konkursą. Tai dar kartą noriu pakartoti, labai pigi korta dabar mane kaltinti tuo, kad aš esu emocionali, bet aš nesu. Aš kaip tik tokiais atvejais esu labai racionali, labai rami ir tai yra mano stiprioji pusė ir taip buvo visus mano vadovavimo metus, kad aš nepuolu į emocijas, nepradedu trepsėti kojytėmis ir skųsti visus ir visada, bet sėdžiu, pagalvoju ir priimu į sprendimą“, – sakė O. Polevikova.
