„Šventasis voras“ Lietuvos miestuose spalio 4–9 dienomis bus rodomas kino programoje „Lokys, liūtas ir šakelė“, rašoma pranešime žiniasklaidai.
– Esate kilęs iš Irano ir gyvenote ten, kuomet 2001 m. Saeed‘as Hanaei buvo suimtas už moterų žmogžudystes. Kuo jus patraukė ši istorija?
– 2001 m. emigravau studijuoti į Europą. Tuo metu Iraną valdė prezidentas Mohammadas Khatami, kurio progresyvus mąstymas suteikė šaliai vilties. Tačiau tada atsitiko Rugsėjo 11-oji, o prieš tai Saeedo žudymai. Nors šie įvykiai nėra susiję, jie atrodė keistesni nei fikcija, tarsi realybė ir Holivudo istorijos tapo sunkiai atskiriamos. Mane tada tai nelabai domino, kadangi serijinės žmogžudystės nebuvo naujas reiškinys Irane. Šalyje vyksta daug nusikaltimų. Mane ši istorija pradėjo dominti, kai kai kurie žmonės pradėjo Saeedą vadinti didvyriu, sakydami, kad jis atliko religinę pareigą žudydamas prostitutes Mašhade. Šis vyras nužudė tiek daug moterų ir žmonės diskutavo, ar tai, ką jis padarė yra blogai ar ne.
– Kas labiausiai jus šokiravo šioje istorijoje?
– Pažiūrėjęs 2002 m. sukurtą Maziar Bahari dokumentinę juostą „And Along Came a Spider“, kažkokiu keistu būdu pajutau šiam žudikui užuojautą. Galvojau, kad jis bus kaip Buffalo Bill iš „Avinėlių tylėjimo“. Tačiau Saeedas buvo charizmatiškas ir net pasirodė naivus ar tyras. Kadangi jis nežinojo, kaip bendrauti su žiniasklaida, jai prikalbėjo daug įvairių dalykų, taip sau tik labiau pakenkdamas. Jis atrodė laimingas ir taikoje su savo nusikaltimais. Jis nebuvo manipuliatyvi asmenybė. Nesakau, kad pritariau jo nusikaltimams, tačiau tuo pati istorija tapo žymiai sudėtingesne nei iš pradžių tikėjausi.
– Filme dramatizuojate įvykius, pristatydamas žurnalistę iš Teherano, kuri vyksta į Mašhadą tirti nusikaltimų...
– Iš tam tikros pusės Rachimi išties egzistavo. Maziar Bahari dokumentiniame filme buvo žurnalistė, kuri prieš kamerą aptarė bylą ir kalbino Saeedą. Tačiau ji yra iš Mašhado ir pačių nusikaltimų netyrė. Ji padengė teismo pasėdžius ir parašė nuostabų straipsnį apie jo egzekuciją, kuris mane įkvėpė. Jame paminėta, kad paskutiniai Saeedo žodžiai buvo: „tai nebuvo mūsų susitarimas“, tarsi jie pirštų mintį, jog tarp jo ir valdžios buvo kažkoks sandoris.
– Kaip vystėsi ar keitėsi jūsų paties scenarijus?
– Prie šios istorijos vienaip ar kitaip dirbau 15 metų. Pirmieji juodraščiai ištikimai sekė visus įvykius, tačiau tada pradėjau savęs klausinėti, kodėl aš noriu kurti šį filmą? Nebandžiau atkurti realių įvykių, bet norėjau suteikti jam didesnę prasmę. Eigoje leidau sau labiau nutolti nuo tikros istorijos, nes jaučiau, jog ji nėra vien apie Saeedą, bet labiau apie neapykantą prieš moteris. Rachimi veikėja tapo tokia pat svarbi kaip ir Saeedas. Dramaturgine prasme jaučiau, kad jų keliai turėtų susikirsti.
– Saeedo tapatybę filme sužinome gan anksti. Taip laužote trilerio žanrui įprastas taisykles.
– Paprastame trileryje turime šaltakraujį, suktą žudiką ir protingą policininką ar žurnalistą, kuris bando žiūrovams išaiškinti, kaip veikia jo protas. Nusikaltėlis yra atskleidžiamas siužeto eigoje kaip ir „Avinėlių tylėjime“. Tačiau man Saeedo istorijos kulminacija yra tai, kad kai kurie žmonės jį laikė didvyriu. Ši filmas nėra apie paslaptingą serijinį žudiką. Juo norėjau parodyti, koks banalus buvo Saeedo gyvenimas, koks jis pats buvo paprastas ir neįmantrus. Tai man buvo žymiai įdomiau.
– Kodėl pasirinkote žodį „voras“ filmo pavadinime?
– Jis turi dvigubą prasmę. Irano žiniasklaidoje jį vadino Voru-Žudiku. Aukas jis viliojo kaip į voratinklį, dažniausiai savo paties butą. Iš to kilo ši metafora. Tačiau, kai nuskridau į Mašhadą, pamačiau, kad jų žymioji šventykla atrodė kaip tinklas. Saeedas pats tikriausiai joje dažnai lankėsi, o savo aukas rasdavo apylinkėse. Mintis, kad jis išeina iš to voratinklio ir tempia savo aukas į tamsą, man tapo stipriu vaizdiniu. Mintyse Saeedas galvojo dirbąs šventą darbą.
– Jūsų pagrindinė aktorė paliko Iraną ir šiuo metu gyvena Paryžiuje. Kokia jos istorija?
Zar Amir-Ebrahimi buvo šio filmo sąjungininkė nuo pat pradžių. Jeigu ir yra nors vienas žmogus, kuris be manęs ir prodiuserių turi teisė į šį kūrinį, tai – ji. 2000-ųjų pradžioje Irane ji buvo didelė televizijos žvaigždė. Tačiau kažkas paviešino jos asmeninį videoįrašą, tai buvo naujas reiškinys labai konservatyvioje šalyje. Žmonės pradėjo jį pardavinėti gatvėse ir dėl to baigėsi jos meninė karjera. Z.Amir-Ebrahimi nebegalėjo dirbti, todėl galiausiai paliko šalį. Pirmiausia, ji buvo mano aktorių atrankos režisierė. Tačiau pačią paskutinį minutę turėjome ieškoti naujos Rachimi ir nusprendėme, kad Zar turėtų ją vaidinti. Jos atėjimas pakeitė pačią veikėją. Zar įnešė į šį vaidmenį savo pačios nusivylimus, susijusius su asmeniniu ir viešuoju gyvenimu, po to kai įrašas buvo nutekintas.
– Ką norėtumėte, kad žiūrovai pasiimtų iš „Šventojo voro“?
– Nenorėčiau, jog žmonės galvotų, kad šiuo filmu siunčiame žinutę. Tačiau neapykanta prieš moteris ir nužmoginimas yra temos, apie kurias jame kalbame. Mano tikslas buvo pastatyti veidrodį prieš Irano visuomenę. Net jei jis purvinas ar įtrūkęs, jis vis tiek didžiąja dauguma atskleidžia, ką reiškia ten gyventi. Šis filmas yra tiek politinis pareiškimas, tiek visapusiškas žvilgsnis į visuomenę. Nemanau, kad Irano visuomenė yra liguista, tačiau tikiu, jog realybės reprezentacija šalyje yra nesveika. Ypatingai, jeigu kalbame apie moterų kūnų vaizdavimą ekrane. Jie tapo nužmoginti į neegzistuojančias figūras, apgaubtas audiniais. Beveik kiekviena šeima namuose turi prieigą prie nereguliuojamos kabelinės televizijos, kurioje dažnai rodoma bikinį dėvinti ir šokanti Britney Spears. Tačiau Irano moterys ekrane retai turi bet kokį seksualinį gyvenimą. Prie šios istorijos praleidau daugiau nei 10 metų. Per tą laiką supratau, kaip retai buvo minimos Saeedo aukų šeimos. Žuvusias moteris ištiko tragiška neteisybė – jos tapo skaičiais ir žmonės nustojo jomis rūpintis, o tuo labiau jų šeimomis. Juk jos buvo tikri žmonės.
Režisieriaus Ali Abbasi filmą „Šventasis voras“ rodys kino programa „Lokys, liūtas ir šakelė“ spalio 4–9 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose ir Marijampolėje.
