Kovo 27-29 dienomis į „Toskos“ spektaklius Vilniaus koncertų salėje „Compensa“ kviečiantys „bohemiečiai“ savo nauja socialine akcija ne tik atkartojo spektaklio siužeto vingius, bet ir priminė tai, kas jau senokai yra tapę vienu jų moto: menas yra reikalingas visiems. Net ir tiems, kurie trumpam ar ilgiems metams atsidūrė įkalinimo įstaigose, – juk kas kitas, jei ne kultūrinis potyris gali tapti puikia paskata keistis ir pakilti iš naujo?
Tuo tarpu operoje „Toska“ pakilti pavyksta ne visiems, – į fašistinę Italiją perkeltas legendinės operos siužetas kelia ir šiandienai ypač aktualius laisvo meno klausimus. Policinėje valstybės santvarkoje, kurioje menas tampa valdžios įrankiu, o menininkas nuolat svyruoja ant plonos ribos, už kurios jis – jau kalinys, viltį gali išlaikyti tik tvirčiausios ir šviesiausios sielos... Politika ir politikai visais laikas naudojosi menininkais tam, kad padarytų įtaką plačiausioms visuomenės masėms.
Šįsyk nuteistieji Toskos kančią vargiai išgirdo, bet dainavimas tikrai patiko jų lankytojams ir praeiviams, kurie nuoširdžiai klausėsi ir plojo.
