Jaunoji karta apie emocijas kalba drąsiau
„Tyrinėti savo arba kitų jausmus reikia drąsos, nes tai, kaip jaučiamės, iš tiesų reikia pažinti, reikia atpažinti, reikia gebėti apie tai paklausti, reikia gebėti apie tai pasakyti. Ta drąsa yra apie tą pažinimo kelionę, kuri nėra labai paprasta“, – laidos „Delfi diena“ rubrikoje „Knyginėjimai trumpai“ kalbėjo A. Blandė.
Ji sakė mananti, kad šios kortelės ir tėvams bus labai gera priemonė pažinti savo jausmus: Mūsų kartos vaikai drąsiau apie tai kalba – jie kalba ugdymo įstaigose, jie drąsiau kalba vieni su kitais, nes yra laisvesni. Tėvams kartais tai yra iššūkis, paaiškinti, ką viena ar kita emocija reiškia, aptarti ją, pagalvoti apie raiškos būdus. Galvoju, kad visai šeimai tai bus tokia gera, vertinga edukacinė priemonė“.
Įsigiję šį rinkinį ras ir malonių, ir nemalonių emocijų aprašus. „Manau, tai viena vertingiausių šito rinkinio dalių. Tikrai norėjau labai aiškiai parašyti, pasakyti ir duoti žinoti tiems, kurie turės šį rinkinį, ką reiškia kiekviena emocija, kokią vertę atneša, kai tu ją jauti, kas tai yra, apie ką tau signalizuoja“, – sakė psichologė.
Be kortelių yra ir klausimai, kuriuos šeima galėtų aptarti, užuominos, kokius klausimus užduoti. „Žinote, kai nejučia išsitrauki kortelę ir gali paklausti, tai yra drąsiau. Taip pat šiek tiek yra apie raiškos būdus, kur mums labai gražiai talkina Kakės Makės personažai, ir Čiūčia, ir Piratas, ir pati Kakė Makė, jie pasakoja, kaip mes reiškiame vienas ar kitas emocijas“, – kalbėjo A. Blandė.
Vaikai kalba – tėvai ne visada nori išgirsti
A. Blandė pasakojo, kad kortelėse galima rasti klausimus, pavyzdžiui, apie tai, kas nutinka, kai jauti gėdą, arba kodėl baisu ją išreikšti, arba koks tu būni, kai pyksti, iš ko gali suprasti, kai esi piktas.
„Ko gero sunkiausia kalbėti, kai jauti nemalonias emocijas, sunkias, slegiančias, nes kai yra malonios – tai mes drąsesni ir klausti, ir kalbėti apie tai“, – pastebėjo ji.
Pasak jos, vaikams sunkiausia kalbėti apie liūdesį, pyktį, gėdos, pavydo jausmus. „Pavyzdžiui, kai turi sesę, brolį ir jis kažko gal turi daugiau, tai kartais net ir tėvai nedrąsiai ar nejučia pasako, kad neturėtum tokio jausmo jausti, bet jis labai gražiai signalizuoja, kad kažkas peržengia tavo ribas arba kad kažkas viduje kirba, ir tu norėtum kažko, ką kitas turi“, – aiškino psichologė.
„Vaikai nori kalbėti apie visus jausmus, tik jie labai atidžiai stebi mūsų reakciją, ar mes gebame tai priimti. Žinote, kas yra įdomiausia? Jei mes negebame priimti, labai dažnai vaikai išmoksta tokį gerą žodį „nežinau“. Kas tau atsitiko? Nežinau. Tad vaikai drąsūs kalbėti, bet klausimas, ar mes mokame priimti tai, ką jie sako, kaip jie reiškia ir kaip jie atrodo visame tame. Jie stebi po „nežinau“, ar tu toliau klausi, ar tu pabėgsi, nes nelabai nori žinoti“, – kalbėjo A. Blandė.
Ji taip pat atkreipė tėvų dėmesį, kad neužtenka vaikams pasakyti, ko negalima daryti, kai jie patiria tam tikrą emociją.
„Kaip kalbėjome, svarbu žinoti, ką kiekviena emocija reiškia, kokią vertę atneša, pavyzdžiui, jei aš pykstu, aš labai aiškiai žinau, kad kažkas peržengė mano ribas. Jeigu aš jaučiu kaltę, tai kažką padariau ne taip, ką buvau susitaręs. Tėvai labai dažnai manęs klausia kaip psichologės, o tai kaip paaiškinti, kas čia atsitiko? Tai tos kortelės yra labai gera špargalka pasakyti apie tai, kas yra ir ką tu jauti. O kitas momentas yra apie tuos raiškos būdus, nes mes dažnai vaikams sakome, to nedaryk, ano, trečio, bet pamirštame po kablelio svarbiausią dalį, pasakyti, o ką tu gali daryti, kai pyksti. Nes gal tu ten kažko nekarpyk ar nespardyk, bet gal tu gali kamuolį spardyti ar gal tu gali kažką maigyti ar kažką kito karpyti arba plėšyti. Tad čia irgi yra ir tokie pamokymai, rekomendacijos, ką galima daryti, kai išgyveni sunkius jausmus, nes čia turbūt yra sunkiausia dalis mūsų gyvenime, ką daryti, kai aš nežinau, kur tą energiją dėti, o ji tokia visiems nemaloni“, – pasakojo psichologė.
