Kaišiadorių katedros paslaptys: pastatas – iš skirtingų plytų, kieme – nuversto šventoriaus dalis, koplyčioje – palaimintojo sarkofagas

Kauno apskrityje esantį Kaišiadorių miestą, ko gero, būtų galima pavadinti esančiu laikinosios sostinės šešėlyje, nes kaip lankytiną objektą į savo maršrutą jį įtraukia, matyt, tik turintys tikslą apžiūrėti visus Lietuvos miestelius. Tačiau tikrai verta užsukti į Kaišiadoris, kur pagrindinėje, miesto širdimi vadinamoje aikštėje stovi įstabaus grožio Kristaus Atsimainymo katedra. Paprašytas papasakoti jos istoriją, Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas, gidas Aurelijus Balčiūnas juokavo, kad tai užtruksią, kadangi ši katedra statyta 25-erius metus. „Logiška, pasakojimas negali būti trumpas, užtruks kokias porą valandų“, – šypsodamasis apie laukiantį ilgą pokalbį įspėjo jis.

Kaišiadoriečiai neturėjo maldos namų

„Kaišiadoriečiai sugalvojo statyti bažnyčią, o sugalvojo dėl to, kad tuo laiku (įvykiai klostosi apie 1906-uosius metus) Kaišiadoryse katalikai neturėjo jokių maldos namų, neturėjo savos parapijos. Aplinkinės artimiausios parapijos – Žiežmariuose, Žasliuose, maždaug už dešimties kilometrų. Paradoksas, kad žydai savo sinagogą turėjo nuo 19 a. antros pusės, stačiatikių cerkvės statyba ėjo į pabaigą. Išėjo taip, kad didžiausias čia gyvenančių gyventojų skaičius neturi maldos namų“, – Kaišiadorių katedros atsiradimo aplinkybes nupasakojo A. Balčiūnas.

Sukūrus parapijos komitetą prasidėjo projekto parengimo darbai. „1907-ieji, mažai tepraėję laiko po spaudos draudimo panaikinimo. Carinė valdžia tuo metu buvo įvedusi tam tikrus apribojimus krikščioniškiems maldos namams statyti. Pavyzdžiui, parengus projektą būtinai reikėjo nurodyti sąmatą, turėti surinkus pusę joje nurodytos sumos – tik tada išduodavo statybos leidimą. Kol nesurenki – apie leidimą nėra jokios kalbos. Tai buvo griežtas reikalavimas, bet kaišiadoriškiams pavyko tai padaryti“, – apie prasidėjusius projekto derinimo darbus pasakojo A. Balčiūnas.

Pagal pirminį projektą – bažnytėlė turėjo būti nedidelė. „Išėjo taip, kad po diskusijų, kurios užtruko iki 1913-ųjų – statyba prasidėjo tik tais metais. Pagal projektą ji turėjo būti geltonų plytų, bėganti į aukštį, nedidukė. Prasidėjus statyboms, 1914-aisiais prasideda Pirmasis pasaulinis karas, – tada jau ne iki statybų, jos nutrūksta. 1915-aisiais Vokietija okupuoja Lietuvą, ir visas geltonas plytas, kurios buvo suvežtos [bažnyčios] statybai, vokiečiai išveža nežinia kur... Karas, o po karo niekas statybomis neužsiima, tad jos atnaujinamos tik 1922-aisiais. Ir tada vėlgi, kviečiami specialistai dėl projekto derinimo... Buvo prieita išvados, kad reikia statyti raudonų, o ne geltonų plytų pastatą, nes jis – neogotikinio stiliaus. Bažnyčia (kol kas) – statoma iš raudonų plytų“, – nesėkmingai įsibėgėjusią statybų eigą apžvelgė istorikas.

Kaišiadorys tapo vyskupijos centru

Ir šiandien dažnas gido vis paklausia, kodėl šventoriaus apatinė dalis geltonos spalvos plytų, o pati katedra – iš raudonų.

„Iš pradžių vienokias statybines medžiagas pasirinko, vėliau – kitokias. Statybos tęsėsi. Bet čia įsijungia didžioji politika, kadangi, kaip žinia, 1920-aisiais lenkai užima Vilniaus kraštą. Dalis buvusios Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių, kurios tebėra Lietuvos respublikos teritorijoje, lieka be bažnytinio administravimo. Tada iškyla klausimas, kas jas turėtų tvarkyti, kaip administraciškai susisteminti? Na, ir viskas baigėsi tuo, kad 1926-aisiais popiežius Pijus XI savo sprendimu patvirtina Lietuvos bažnytinės provincijos sukūrimą ir tą bažnytinę provinciją padalija į septynias vyskupijas, Kaišiadoryse įkuria vyskupiją“, – apie Kaišiadorių tapimą vyskupijos centru pasakojo pašnekovas.

Tuomet, A. Balčiūnas tęsė, iškyla klausimas, ką daryti su bažnyčia, nes vyskupijos centre turi būti katedra.

„O katedra turi vidinius reikalavimus. Katedroje būtinai turi būti koplyčios, o šitoje bažnytėlėje, kurią statome – raudonų plytų, neogotikinę – tokio dalyko visai nėra. Ir vėl sprendžiama, ar statyti dar vienus maldos namus, ar kažkaip suderinti, kad būtų vieni maldos namai, ir jie būtų katedra. Prieita išvados, kad techniškai yra įmanoma statomos bažnyčios šonuose prijungti koplyčias, – tiesiog pristatant. Toks sprendimas buvo priimtas po 1926-ųjų. Kaišiadorys – vyskupijos centras. Pirmasis vyskupas – Juozapas Kukta. Dabar jau katedros statybos tęsiasi, jos baigiasi 1932-aisiais”, – apie 25-erius metus statytos bažnyčios, galiausiai pavirtusios katedra, architektūrine istorija stebėjosi pašnekovas.

Katedros buvimas, A. Balčiūno pastebėjimu, nulėmė Kaišiadorių gyvenimą: „Kadangi Kaišiadorys tapo vyskupijos centru, savaime suprantama, miesto reikšmingumas padidėjo, juo labiau, kad Kaišiadorys tarpukariu buvo Trakų apskrities centru. Trakai buvo užimti lenkų, todėl Trakų apskrities centras buvo Kaišiadoryse. Tarpukaryje tapome stipriu administraciniu centru.“

Pirmasis Kaišiadorių vyskupas J. Kukta į savo pareigas paskirtas (bažnytiniu terminu – ingresuotas) Žaslių bažnyčioje.

„1926-aisiais J. Kukta tampa mūsų pirmuoju vyskupu. J. Kukta vienas iš tų žmonių, kurie Vilniuje iki 1922-ųjų daug prisidėjo prie lietuvybės platinimo ir skatinimo, dėl ko lenkai jį ištrėmė iš Vilniaus. <...> Kaišiadorių pirmuoju vyskupu J. Kukta buvo iki 1942-ųjų, kol mirė“, – pasakojo A. Balčiūnas.

Nuverstų senųjų šventoriaus vartų fragmentas išsisaugojo, nes buvo užkastas

Kaišiadorių katedros šventoriaus vartai ir tvora pastatyti 20 a. 4-ajame dešimtmetyje naudojant gelžbetonio liejimo technologiją. Vartai ir tvora nugriauti 1966-aisiais Kaišiadorių vykdomojo komiteto sprendimu.

„Ir dabar šventoriai aptveriami tvora. Esmė ta, kad 1964-aisiais prasidėjo savivaldybės pastato rekonstrukcija. Pagal projektą buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelė, tie vartai pagal projektuotojų reikalavimus, tuometinės valdžios požiūrį – trukdė. Buvo duotas nurodymas tuos vartus nuversti... Statybos metu [katedros kieme matomas] fragmentas buvo užkastas, o atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikais, kai vyko tos aikštės rekonstrukcija jis buvo atkastas – kaip simbolis buvusio šventoriaus, buvusių Katedros vartų. Dabartinė šventoriaus tvora visiškai kitokia negu kažkada buvusi pirminė tvora, o Katedros vartai stovėjo toje vietoje, kur dabar yra paminklas palaimintajam Teofiliui Matulioniui“, – sakė A. Balčiūnas ir pažymėjo, kad šventoriaus teritorija buvusi šiek tiek kitokia negu yra dabar.

Po karo – persekiojama ir kunigija

T. Matulionis – antrasis Kaišiadorių vyskupijos vyskupas. „Jis buvo paskirtas mirus pirmajam vyskupui J. Kuktai. T. Matulionis Kaišiadoryse neilgai tarnavo vyskupu, todėl, kad fiziškai nesuspėjo – oficialus jo paskyrimas 1943-aisiais, o 1946-aisiais jį trečią kartą įkalina, ištremdami už Uralo... Sovietinei valdžiai jis netiko nuo pat savo kunigystės pradžios – buvo persekiojamas“, – pasakojo A. Balčiūnas.

Po karo, A. Balčiūnas pastebėjo, buvo persekiojama visa kunigija: „Buvo reikalaujama, kad ir vyskupas būtų valdžios interesų skelbėjas, kad darytų įtaką kunigams, kad jie būtų lojalūs tam režimui, kad kuo mažiau žmonėmis rūpintųsi, kad teiktų informaciją apie pokario rezistenciją – visokių reikalavimų. T. Matulionis visada aiškindavo, kad yra Dievo tarnas, žmonių tarnas, jam rūpi dvasinis pasaulis, į visus kitus dalykus – nesikiša. Sovietiniu laikotarpiu, ar ankstesniu, ar vėlesniu, jis nuolatos buvo ištikimas savo idėjai, dėl to ir yra kankinys, ne veltui už savo gyvenimą palaimintojo vardą užsitarnavęs.“

T. Matulionis palaidotas Kaišiadorių katedroje, sarkofagas su jo palaikais yra koplyčioje. „Viena iš dviejų koplyčių skirta būtent T. Matulioniui. Tikintieji lanko, turime nemažai atvykstančių keliautojų grupių“, – stiprų turistų susidomėjimą katedra pastebėjo A. Balčiūnas.

Kas arčiausiai nosies – nepamatai

Kaišiadorių katedros šventoriuje pastatytas paminklas kardinolui Vincentui Sladkevičiui.

„V. Sladkevičius – mūsų žemietis, iš Kaišiadorių rajono kilęs vienas iškiliausių bažnyčios žmonių. Po ilgos pertraukos, kai Jonas Paulius II jį paskelbė kardinolu. Turbūt po penkių šimtų metų beveik – antras kardinolas bažnyčios istorijoje – lietuvis. Dabar kardinolų turime daugiau, bet tuo laiku – turėjome vieną – V. Sladkevičių. Tai buvo ilgametis Kaišiadorių vyskupas (po T. Matulionio). Sovietinė valdžia jo nenorėjo pripažinti, jisai buvo ištremtas į Biržų kraštą, Nemunėlio Radviliškyje ir Pabiržėje praleido 23-ejus tremties metus.

1991-aisiais V. Sladkevičiui buvo patikėta saugoti Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo aktą.

„Įtemptu laiku, kai buvo sprendžiamas klausimas, kur galima saugoti 1990-ųjų Kovo 11-osios aktą, buvo kreiptasi į V. Sladkevičių, jisai saugojo. Mūsų vyresnioji karta prisimena V. Sladkevičiaus tapimą kardinolu, kaip jis grįžo iš Romos, kaip buvo sutiktas Kaune... Katedros grąžinimo metu V. Sladkevičius laikė mišias tikintiesiems. Vienas iš tų žmonių, kurie Atgimimo laikotarpiu buvo dvasiniais tautos lyderiais“, – įsitikinęs A. Balčiūnas.

Paklaustas, ar Kaišiadorys nesijaučia esantys Kauno šešėlyje, A. Balčiūnas sakė, kad šis klausimas – vietoje ir laiku.

„Tikrai, kai kalbiesi su turistais, kurie atvyksta iš Vilniaus ar Kauno, jie pasakoja, kad lėkdami autostrada ar traukiniu mato rodyklę su užrašu „Kaišiadorys“, bet pravažiuoja. Kai atvažiuoji, pabūni, tada supranti, kad Kaišiadoryse yra ką pamatyti. Greičiausiai, iš dalies kaltas greitas mūsų gyvenimo tempas. Nesame visos Lietuvos tinkamai pažinę, kita vertus, kas arčiausiai nosies – nepamatai. Kaišiadoriškiai sako, kad Kaišiadorys – centras, o Vilnius ir Kaunas – priemiesčiai, nes ten jie keliauja į darbus ar mokslus, o grįžta į miegamąjį rajoną. Turime tokį pajuokavimą. Natūralu, kad pralekia pro Kaišiadoris, bet paskutiniaisiais metais pradeda matyti, tai džiugina. Laukiame svečių, keliautojų ir turistų, esam pasiruošę visus ir pavedžioti, ir pavežioti, organizuojame žygius, į kuriuos atvyksta lankytojai iš įvairių Lietuvos vietų“, – sakė A. Balčiūnas.