Rugpjūčio 28-30 dienomis Vilniuje, Lietuvos šokio informacijos centro organizuojamo edukacinio šokio renginio „Summer Dance Intensive Vilnius“ programoje, Sally dalinsis savo patirtimi, įgyta dirbant su įvairias negalias turinčiais atlikėjais. Belaukdami kūrybinių dirbtuvių, su kūrėja kalbame apie jos menines ir edukacines veiklas, apie požiūrį į šokį scenoje, žmones ir jų gebėjimą priimti tai, prie ko visuomenė jų nepratino.
– Gal galėtumėte šiek tiek papasakoti apie visai neseniai pasibaigusį XDance festivalį?
– Pirmą kartą jį surengėme 2016-aisiais kaip platformą, skirtą dalytis įtraukiuoju šokiu. Šių metų programa buvo ilgesnė nei anksčiau – truko šešias dienas. Festivalyje dalyvavo žmonės iš Ugandos, PAR, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Naujosios Zelandijos, JAV, Vokietijos ir Suomijos.
Patys finansavome dviejų neįgalių šokio menininkų – Joseph Tebandeke (Uganda) ir Christelle Dreyer (PAR) – dalyvavimą. Manau, kad festivalio esmę puikiai apibūdina šiemetinis Josepho pasidalinimas apie festivalį: „Dalyvavimas XDance buvo išties transformuojanti patirtis. Nuo pat akimirkos, kai įžengiau į pulsuojančią atmosferą, persmelktą kolektyvinių menininkų ir dalyvių pastangų, mane sužavėjo šokėjų ir atlikėjų energija bei aistra. Festivalis suteikė platformas menininkams, besidalijantiems skirtingomis patirtimis ir demonstruojantiems savo talentą bei kūrybiškumą. Jaučiausi įkvėptas, jausdamas čia esančiųjų meilę ir patirdamas bendradarbiavimo dvasią, persmelkusią kiekvieną seminarą ir pasirodymą. XDance ne tik buvo integruojančių menų judėjimo dalimi, bet ir skatino užmegzti gilesnį ryšį su visais kitais per universalią šokio kalbą.“
– Ar pamenate, kodėl nusprendėte tapti DanceAbility profesionale?
– Man visada patiko būti su žmonėmis, kurių protas ir kūnas veikia ne pagal „normą“. Dar būdama jaunesnė bendravau su neįgaliaisiais. 2000-aisiais Australijoje sudalyvavau savo draugo vedamose įtraukiojo šokio pamokose ir giliai įsijaučiau į tokį darbą. Persikėlusi į Suomiją pradėjau vesti užsiėmimus, o 2007-aisiais Vienos šokio festivalyje „Impulstanz“ galiausiai išklausiau DanceAbility mokytojų kursus. Šie mokymai pakeitė mano gyvenimą! Jie teigia, kad pagrindinis kūrinio pretekstas yra įtrauktis, o įtrauktais arba atstumtais galime jaustis visi, nes tai yra žmogaus būsenos dalys. Ši idėja man pasirodė prasminga, o tai, kad metodo esmė jau yra įsišaknijusi kūno pojūčiuose, daro jį prieinamą kiekvienam. Pavyzdžiui, visi galime jausti kvėpavimo judesius. Apskritai, mokymai man tapo būdu labiau įsikūnyti į save, nors tai yra nuolatinis, visą gyvenimą trunkantis procesas.
– Ar galėtumėte konkretizuoti, su kokias negalias turinčiais žmonėmis dirbate?
– „DanceAbility“ programoje dirbame su visais, nes metodas sukurtas taip, kad galėtumėte vesti užsiėmimus bet kokios negalios žmonėms. Vienintelė demografinė žmonių grupė, kurios niekada neturėjome savo užsiėmimuose, yra klausos negalią turintys žmonės. Tačiau mūsų grupėse yra buvę žmonių, turinčių regos sutrikimų, cerebrinį paralyžių, trapių kaulų sindromą, stuburo smegenų pažeidimus ir įvairius intelekto sutrikimus, pavyzdžiui, Dauno sindromą ar autizmą.
– Kaip pasiekiate žmones, kurie nori būti menininkais? Jie patys jus randa, ar turite ieškoti globėjų, kurie paskatintų žmones su negalia dalyvauti kūryboje?
– Tiesą sakant, tai nelengva užduotis. Visuomenėje vis dar gajus neįgaliųjų nereprezentuojantis naratyvas apie tai, koks kūnas gali šokti – ypač profesionalioje scenoje. Dauguma mano pažįstamų, profesionalių šokio menininkų su negalia, iš pradžių manė, kad šokis – ne jiems. Tačiau, laimė, kieno nors pakviesti ar pasiūlyti jie atsidūrė pamokose, kuriose atrado šokio džiaugsmą (tai labiau taikytina žmonėms su fizine negalia).
Kalbant apie žmones su intelekto sutrikimais, svarbu kurti platesnį tinklą, kad įtraukiant tėvus, globėjus ir globos namus būtų sudaryta daugiau galimybių šokti ir gauti paramą. Profesionaliai šokti pradedantys menininkai su intelekto sutrikimais turi sulaukti paramos iš žmonių, suprantančių, ką reiškia užsiimti šokiu ne vien kaip hobiu. Kita problema yra ta, kad sutrikusio intelekto žmonės gali noriai įsitraukti į daugelį veiklų, tačiau nebūtinai supras, ką reiškia tapti profesionalu laiko, įsipareigojimų ir praktikos atžvilgiu.
Kol kas neturime pakankamai išteklių, kad galėtume sukurti paramos struktūras, reikalingas tam, kad daugiau sutrikusio intelekto žmonių galėtų plėtoti šokio karjerą. Tačiau tikėkimės, kad ateityje tai pasikeis, kad informacija taps plačiau prieinama ir daugiau žmonių supras, ką gali žmonės su negalia.
– Ar kada nors jautėtės esanti pranašesnė už kartu scenoje esančius žmones, negalinčius fiziškai padaryti to, ką galite jūs?
– Ne, nesu. Man svarbiausia, ką galime sukurti kūnų santykyje ir erdvėje, kurioje jie yra. O tai priklauso ne nuo to, ką žmogus gali ar negali padaryti, bet nuo kiekvienam prieinamo sąmoningumo ir dėmesio. Šiuolaikinėje visuomenėje šios savybės tampa vis retesnės, tad tikiu, kad žmonės jas vertina.
– Kaip suprantate, kuo skiriasi klausimai „kas gali šokti“ ir „kas gali būti profesionaliais šokėjais“?
– Manau, kad šis klausimas keltinas ne tik atlikėjų su negalia kontekste. Siekiant tapti profesionaliu šokėju reikia atsidavimo ir pasišventimo – pasirodymai ir repeticijos reikalauja daug laiko. Kai kurie žmonės, supratę, ką gali padaryti, ir prisiėmę už tai atsakomybę, nebegali sustoti – ypač, matydami atsiveriančias naujas galimybes. Daugelis principų galioja visiems, tačiau neįgaliesiems galimybių laipsnis gali stipriai skirtis.
– Ar galėtumėte pakomentuoti, kaip Suomijos kultūroje (ar bent jau mene) neįgalieji integruojami į profesinę veiklą?
– Šiandien Suomija sąmoningesnė nei mano darbo pradžioje 2008-aisiais, bet drauge atrodo, kad pokyčiai vyksta lėtai. Deja, atskirtis vis dar egzistuoja; galbūt todėl, kad tikroji įtrauktis vis dar yra pilkojoje zonoje. Lengva vartoti tokius žodžius kaip įtrauktis ir prieinamumas (ypač prašant finansavimo), tačiau iš tiesų tai vyksta tik kai imiesi konkrečių veiksmų ir parodai norą sužinoti tikruosius poreikius. Vienoje diskusijoje išgirdau išmintingus Claire Cunningham, profesionalios šokio menininkės iš Jungtinės Karalystės, žodžius: galbūt pokyčiai yra lėti dėl vaizduotės trūkumo.
Su sąmoninga integracija susijusios iniciatyvos Suomijoje kyla privačiose ir valstybinėse finansavimo įstaigose, nes jos pripažįsta kultūros ir meno vertę. Tačiau kalbant apie žmonių su negalia įtrauktį į profesionalią veiklą, t. y., matomumą ir atstovavimą scenoje bei tarp žiūrovų, ji dar nėra įsišaknijusi. Šalyje veikianti organizacija „Kultūra visiems“ siekia pakeisti šią neįgalių menininkų padėtį, kurdama paramos struktūras meniniam tobulėjimui ir mentorystei.
Kita svarbi problema – meninio ugdymo įstaigos Suomijoje nėra lengvai prieinamos, tad neįgaliųjų galimybės įgyti išsilavinimą ir tobulėti meno srityje yra ribotos. Nemanau, kad tai yra siekis išskirti žmones. Gal tiesiog vaizduotės stoka, kaip sakė Cunningham.
Be to, įtraukioje veikloje svarbu atsižvelgti į laiko elementą. Atlikdami paprasčiausius veiksmus neįgalieji užtrunka ilgiau; tai dažnai vadinama crip laiku. Problemiška tai, kad seminarai dažnai prasideda labai anksti arba juose neskiriama pakankamai laiko tualeto ar pietų pertraukai. Tad pats darbų organizavimas nėra įtraukus.
Be abejo, vieninteliai žmonės, kurie iš tikrųjų gali pasakyti, ar prieinamumas tinkamas, yra patys žmonės su negalia – jei tik su jais konsultuojamasi, nors tai pasitaiko retai. Mano pačios mintys kyla iš pokalbių su menininkais, nebūtinai iš mano pačios, negalios neturinčios, patirties.
– Ar pastebėjote, kaip žiūrovai Suomijoje reaguoja į neįgalių menininkų pasirodymus? Ar jie linkę gilintis į meną, ar dažniau išreiškia bendrą palaikymą? Įdomu, kaip dažnai žmonės neįgalų kūną mato kaip kūrybos šaltinį, o ne kaip egzotiką.
– Tai labai geras klausimas, į kurį atsakyti sudėtinga. Dauguma žmonių apskritai nėra pratę viešumoje matyti neįgaliųjų kūnų, tad jiems pasirodžius scenoje, suvokimas gali būti daugiasluoksnis, įskaitant visus jūsų minėtus aspektus. Manau, kad naujovės pojūtis pradžioje yra ryškus dėl to, kad scenoje apskritai trūksta sąlyčio su įvairiais kūnais bei protais. Pavyzdžiui, kai „Kaaos company“ pasirodo viešuose renginiuose, žiniasklaida visada nori imti interviu iš neįgalių šokėjų; su kitais jiems kalbėtis neįdomu. Tai išryškina mąstymo ir matymo hierarchiją, kuri apverčia istoriškai susiklosčiusį neįgaliųjų nematomumą. Galbūt tai turi įvykti, kad atsirastų pusiausvyra?
Taip pat svarbu suprasti, kaip šokėjai su negalia suvokia save ir kaip jie nori save reprezentuoti. Vieniems užtenka to, kad šokdami yra matomi žmonių; kitiems svarbu nutiesti sau profesinį kelią šokio srityje. Norėdama atskirti skirtingus sluoksnius, aš suvokiu žmones kaip šokio menininkus, turinčius negalią, o ne kaip neįgalius šokio menininkus. Žinoma, tai kyla iš mano įgimto išankstinio nusistatymo. Kiekvienas neįgalusis save vertina skirtingai, priklausomai nuo to, kaip nori būti apibūdintas.
– Atliekate nepaprastai sunkų darbą – bandote pakeisti žmonių suvokimą. Kas Jums padeda tai tęsti daug metų?
– Tęsiu, nes mane žavi judesys, suvokimas, ryšys ir nežinomybė. Darbas su kūnais, kurie veikia kitaip nei manasis, reikalauja, kad augčiau ir kurčiau naujus buvimo ir judėjimo būdus. Kai kas nors piršto judesiu išreiškia visą savo esybę, mane tai kviečia dar labiau įsiklausyti į save, atkreipti dėmesį bei suvokti, kaip judu. Visi kūnai gali kviesti susitikti, mokytis ir kurti, o toliau viskas priklauso nuo abipusių pastangų auginti ryšį savyje ir vienas su kitu už išankstinio žinojimo ribų.
Šiemet didžiausias edukacinis šokio renginys Lietuvoje, skirtas šokio profesionalams bei mėgėjams, „Summer Dance Intensive Villnius“ vėl kviečia vasarą užbaigti šokio seminaruose su pasaulyje pripažintais mokytojais – choreografais rugpjūčio 21-30 dienomis.
Visa programa ir informacija apie mokytojus čia.
