Ką jūs pasirengę padaryti, kad rastumėte savo „Vienintelį“? Pakanka paprasčiausio DNR testo. Tiesiog išsiunčiate seilių mėginį ir netrukus jums ras tobulą partnerį – jums skirtą genetinį vienintelį.

Būtent tai žadėjo programėlė „Rask DNR porą“. Prieš dešimtmetį ši kompanija paskelbė, kad atrado geną, kiekvieną iš mūsų suporuojantį su artima siela. Nuo to laiko milijonai žmonių visame pasaulyje rado savo antrąsias puses. Bet atradimas turėjo ir neigiamą pusę: testų rezultatai išardė nesuskaitomą daugybę santykių, sunaikino tradicinį pasimatymo, romantikos ir meilės suvokimą.

Ir štai dabar penki labai skirtingi žmonės gavo pranešimus, kad jiems rasta pora. Visi jie pasirengę susitikti su savo vienintele tikrąja meile. Bet atomazga „ilgai ir laimingai“ garantuota ne visiems, nes kiekvienas išrinktasis turi savo paslapčių. Ir jos viena už kitą labiau pribloškiančios...

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Emi negalėjo žiūrėti į tuščią, sustingusį žmogaus, kurį mylėjo ir kuriam atėmė gyvybę, veidą.

Sudribęs kėdėje, prie kurios jį pririšo Emi, Kristoferis buvo atlošęs galvą, jo krauju pasruvusių akių kampučiuose dar spindėjo ašaros. Dabar Emi troško sugrąžinti beprotiškai mylėtam vyrui gyvybę, jei būtų turėjusi galių prikelti mirusiuosius, tačiau žinojo, kad jis grįžtų su savo iškrypėliškais potraukiais, kurie jai kėlė siaubą.

Emi turėjo tai padaryti dėl savęs ir kitų moterų, privalėjo išlaisvinti nukamuotą Kristoferio sielą.

– Susiimk, – tarė ji sau ir sugniaužė kumščius, stengdamasi nepasiduoti sielvartui.

Jos kūnas vis dar drebėjo. Emi atsistojo, pasirausė Kristoferio kuprinėje, tada, pasinaudodama tuo, ką rado, sunaikino visus pėdsakus, kad buvo šiuose namuose, priklausančiuose tai išsigandusiai, nesuvokiančiai, kas vyksta, moteriai, kurią paliko surištą miegamajame.

Emi prisiminė, kaip prieš kelias dienas sužinojo, kad jos gyvenimo meilė – serijinis žudikas. Jo akivaizdoje ji elgėsi kaip įprastai, tačiau viduje ėmė liūdnai suvokti, ką teks prarasti. Ir kol Kristoferis rezgė planus nužudyti savo paskutinę auką, po daugybės apmąstymų ir dvejonių Emi nutarė nužudyti jį.

Vieną vakarą ji pasekė jo automobilį. Kristoferis atvažiavo į tylią gatvę Islingtone. Emi saugiu atstumu stebėjo, kaip jis žingsniuoja, įsidėmėdamas, kur išsidėstę gatvės žibintai, stebėdamas galinį įėjimą į butą pirmame aukšte, numatydamas galimus pabėgimo kelius. Emi prispaudė rankas prie lūpų, kad iš mašinos nesigirdėtų jos kūkčiojimo.

Jeigu teisingai perprato jo žudymų tvarkaraštį, kitas išpuolis turėjo įvykti po dvidešimt aštuonių valandų. Ir kai Kristoferis atšaukė jų suplanuotą vakarą, teisindamasis, kad spaudžia darbo terminai redakcijoje, Emi puikiai žinojo, kur jis keliaus, ir atvyko už jį anksčiau.

Tūnodama tamsoje su siaubu stebėjo, kaip išlenda tikroji Kristoferio prigimtis: negailestingas, žudyti trokštantis psichopatas. Kristoferis užėmė įprastą poziciją, pasidėjo kuprinę prie kojų, išsiėmė vielą sūriui pjaustyti ir biliardo kamuoliuką, paskui mėtė jį į sieną, kad atkreiptų Trisdešimto Numerio dėmesį. Stovėdama Kristoferiui už nugaros su elektros šoko įtaisu rankoje, Emi užuodė jo kūną užplūdusį adrenaliną ir nuo to ją supykino.

Išvaliusi nusikaltimo vietą, Emi apieškojo Kristoferio kišenes. Jose buvo du telefonai – nuolatinis ir laikinas, kurį jis naudojo sekti Trisdešimto Numerio buvimo vietą. Telefonuose nebuvo nieko, susijusio su savininko tapatybe, bet Emi vis tiek juos paėmė.

Ji atsistojo priešais Kristoferį ir giliai įkvėpė. Tada sukaupė visas jėgas ir pamažu su visa kėde nutempė per virtuvę prie galinių durų, pro kurias Kristoferis įsilaužė, paskui – į kiemą. Tada grįžo į kambarį, iš svečių kambario paėmė antklodę ir uždengė ja Kristoferį nuo galvos iki kojų. Galiausiai merginos laidiniu telefonu surinko pagalbos numerį, paprašė sujungti su policija ir pasakė operatoriui:

– Padėkite man.

Tada Emi padėjo ragelį ant virtuvinio stalo. Policija atvyks maždaug po valandos ir ras merginą.

Lauke ji išsiėmė atsineštus du litrinius vaitspirito butelius ir apipylė uždengtą Kristoferio kūną. Kai antklodė prisigėrė skysčio, Emi per žingsnį atsitraukė, uždegė degtuką ir numetė ant lavono. Liepsnoms apėmus Kristoferio palaikus, Emi apsisuko ir nuėjo – nenorėjo matyti, kaip dega mylimo vyro kūnas.

„Girdėjai apie suklastotas DNR poras. Ar jis tikrai buvo tavo vienintelis, ar tau tiesiog patiko mintis, kad radai DNR porą? – svarstė Emi. – Išties, dėl Dievo, toks žmogus kaip tu, trokštantis daryti gerus darbus, negalėjo būti suporuotas su tokiu kaip jis. Tavo testo rezultatai turbūt buvo suklastoti. Tau paprasčiausiai apsisuko galva.“

Emi linktelėjo ir nusprendė, kad tai logiškas paaiškinimas, net jei giliai širdyje tuo abejojo. Emi įsimylėjo žmogų, paaiškėjo, kad jis – serijinis žudikas, vadinasi, ji priėmė netinkamą sprendimą. Tai kur kas geriau, nei būti su juo DNR pora. Tai mažesnis blogis ir laikui bėgant ji galbūt sugebės su tuo susigyventi.

Priešais Trisdešimto Numerio namą Emi išpurškė Kristoferio ženklą. Žinojo, kol Kristoferio tapatybė bus nustatyta, praeis mėnesiai. Ji nuvažiavo į jo namus, atsirakino duris jo raktais ir nutarė kitą savaitę viską iššveisti ir pašalinti savo DNR pėdsakus. Paskui Emi paliks jo automobilį su rakteliais pietų Londono nusikalstamuose rajonuose – jis ten tikrai neužsibus.

Kai policija nustatys Kristoferio tapatybę, mažai tikėtina, kad bus įžvelgtas jo ryšys su Emi. Jis visada mokėdavo grynaisiais, tad nėra jokių kredito kortelės pėdsakų ten, kur jie valgė ar lankėsi. Jo kompiuteriai turi stiprius slaptažodžius, bet galima juos sudaužyti ir išmesti. Jiedu nesusitikinėjo su draugais, šeimos nariais ar kolegomis, tad nebuvo nieko, kas juos sietų kaip porą, išskyrus programėlės „Rask DNR porą“ nuorodą. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad jiedu susipažino ir bendravo. Netgi pirmieji jų pokalbiai vyko Kristoferio laikinais telefonais, kuriuos Emi taip pat sudaužys į šipulius.

Artimiausiais mėnesiais Emi kolegos laužys galvas ir niekada nesužinos, kodėl paskutinė gluminančio ir nepaaiškinamo serijinio žudiko auka buvo vyras, kodėl buvo pasirinktas būtent jis ir kodėl jo kūnas buvo sudegintas. Šioje istorijoje atsiras papildomas posūkis, ir Emi neabejojo, kad Kristoferis pagirtų jos savisaugos įgūdžius.

Kristoferis pasiekė savo tikslą, tik trisdešimtąja auka tapo jis pats. Be to, jis išsaugojo anonimiškumą, kurio taip troško, jo istorijoje dabar trūko tik vieno dalyko – Kristoferis taip ir negavo pravardės. Staiga Emi galvoje nušvito.

„Rytoj darbe pasiūlysiu tave praminti Šventojo Kristoforo žudiku, – tarė ji sau, įsivaizduodama, kaip jis ją stebi ir nusišypso. – Trisdešimt lavonų ir pravardė... pagaliau tavo norai išsipildė, ar ne?“

Nikas

Miestas pasirodė kur kas didingesnis ir gražesnis, nei Nikas įsivaizdavo, peržiūrėjęs vaizdus programoje „Google Street View“.

Klimatas buvo malonus, beveik kaip Viduržemio jūros, tad vilkėdamas marškinėlius ir šortus, avėdamas sandalus jis vaikštinėjo švariomis gatvėmis, apstatytomis ispanų misijų stiliaus namais. Nikas autobusų stotelėje prisėdo ant medinio suoliuko ir mėgavosi karštu gruodžio rytu. Parduotuvės priešais buvo tvarkingos, pasiruošusios patenkinti visų septyniasdešimt trijų tūkstančių miesto gyventojų poreikius.

Retkarčiais Dylanas linksmai sukrykšdavo vežimėlyje, džiaugdamasis ant riešo uždėta plastikine apyranke su spalvotais naminiais gyvūnėliais, kuri subarškėdavo kaskart, kai jis mostelėdavo rankute. Keturių mėnesių mažylis stebėtinai lengvai ištvėrė dvidešimt trijų valandų skrydį – tik kartą pratrūko verkti po ypač stiprios turbulencijos.

Nikas įsikūrė viešbutyje su pusryčiais. Buvo pernelyg susijaudinęs, kad užmigtų, taigi jiedu išsiruošė į pirmąjį žygį po parką apžiūrėti žiemos sodų ir palesinti ančių. Paskui sustojo užkąsti kavinėje, tada pasuko Raselo gatvės link. Priešais juos stovėjo pastatas, kuriame gyveno žmogus, dėl kurio jie sukorė dvylika tūkstančių mylių.

Heistingso, Naujosios Zelandijos miesto, gatvėse pasirodė daugiau žmonių – buvo pietų metas, tad visi ėjo iš darbų užkąsti ar susitikti su draugais kavinėje. Bandydamas likti ramus, Nikas kiek palaukė, nors iš tiesų troško nubėgti prie parduotuvės durų ir pranešti apie savo atvykimą.

Nikas pajuto jo artumą dar neatvėręs durų, pilve pakilo pulkas drugelių ir ėmė skrajoti po visą kūną. Kai pasirodė Aleksas, Nikui užgniaužė kvapą. Aleksas sekundėlę stovėjo sustingęs, tarsi jo nematydamas. Nikas pastebėjo, kad jo banguoti plaukai dabar trumpesni nei tada, kai matė jį paskutinį kartą prieš devynis mėnesius. Jis nusiskuto ir šerius, atverdamas prakaulų, lyg išskaptuotą veidą. Staiga Aleksas susijaudino, tarsi supratęs, kad kažkas nutiko, bet negalėjo įvardyti kas.

Nikas žinojo, ką jis jaučia, nes ir pats išgyveno tą patį.

Paskui jų akys susitiko ir priblokštas Aleksas žengė žingsnį atbulas. „Ypač nustebinti turėjo vaikiškas vežimėlis“, – pamanė Nikas.

– Sveikas, nepažįstamasis, – prabilo Nikas, eidamas prie jo.

Aleksas buvo pernelyg apstulbęs, kad atsakytų.

– Aleksai, susipažink su Dylanu. Dylanai, čia Aleksas.

Aleksas, negalėdamas patikėti savo akimis, nusuko žvilgsnį nuo Niko į Dylaną. Tada pastebėjo tamsią berniuko odą ir suglumęs vėl pažvelgė į Niką.

– Ilga istorija, – tarė Nikas. – Tik turiu įspėti, kad nuo šiol mudu su juo neatsiejami. Bet jeigu mus priimsi, liksime čia visiems laikams.

Aleksas bandė prisidengti rankomis lūpas, tačiau buvo per vėlu paslėpti didžiulę akinamą šypseną ir sulaikyti veidu riedančias ašaras. Jis apkabino Niką tvirtai kaip niekada, ir Nikas nutarė, kad tai reiškia sutikimą.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt