Jau spalio 26 d. apie tai gyvai bus galima išgirsti ir iš pačių knygos kūrėjų – Nacionalinėje dailės galerijoje vyks „Jūs gaunate butą. Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“ M. Drėmaitės įžanginė paskaita ir diskusija su knygos bendraautoriais V. Janušauskaite, M. Šiupšinsku ir N. Kizniu. Moderuoja dr. Tomas Vaiseta (Vilniaus universitetas).
Gauti butą – iliuzija ar realybė?
Kalbėdama apie knygą, M. Drėmaitė sako, kad jau jos pavadinime užkoduoti du labai svarbūs raktiniai žodžiai ir raktinės idėjos – „gaunate“ ir „butas“. „Tai, kad butas buvo dalijamas administraciniais, partiniais nurodymais, kad jis buvo valstybinis, kad buvo užsukta visa didžiulė valstybinė butų statybos ir skirstymo sistema, ir yra viena iš knygos pamatinių idėjų, kur mes aiškinamės, kaip politinis režimas gali taip masiškai paveikti architektūrinį lauką“, – pažymi architektūros istorikė. – Na, o kitas žodis – „butas“ – buvo vyraujanti būsto forma. Viskas buvo skaičiuojama butais ir 1951–1990 m. Lietuvos SSR buvo pastatyta beveik milijonas (983,5 tūkst.) butų – pigiausio būsto varianto, kuris ne tik lėmė gyvenamosios aplinkos standartizavimą, bet ir ribojo svajones“.
Visgi idėją aprūpinti visus gyventojus nemokamais butais M. Drėmaitė vadina utopine, neatitikusia nei paklausos, nei galimybių – žmonės butų laukdavo ir 20 ar daugiau metų.
Masinė butų statyba ir Lietuvos fenomenas
Pasak autorės, nors kartais gali atrodyti kitaip, visgi masinė daugiabučių statyba nėra sovietinis išradimas – šis XX a. antros pusės reiškinys būdingas visai pokario Europai, nuo pat XX a. pradžios siejamas su lygesnės visuomenės siekiu, išsakytu tarpukario Europos modernistų manifestuose. Tačiau Sovietų Sąjungoje tai tapo režimo prievartiniu mechanizmu, kai 9 kvadratiniai metrai gyvenamojo ploto asmeniui tapo vienintele masiškai ir prievartiniu būdu taikoma norma. Vis dėlto, Lietuvos SSR galima pastebėti architektų ir gyventojų siekį pasigerinti masinės gyvenamosios statybos namus bei aplinką.
„Lietuvoje architektai, kurie projektavo ir daugiabučius, ir vienbučius individualius namus, turėjo daug ambicijų pagerinti gyvenamąją aplinką“, – pasakoja architektūros istorikė.
(Ne)lygios butų gavimo galimybės
Nagrinėjant būstą sovietų Lietuvoje knygoje buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad namus savo darbuotojams stačiusios žinybos nebuvo lygios ir tai atsispindėjo gyvenamojoje erdvėje.
„Daugiabutis irgi nebuvo lygus daugiabučiui. Privilegijuotų žinybų atstovai galėjo mėgautis „pagerinto planavimo“ sprendimais: didesnėmis virtuvėmis ir vonios kambariais, didesniu kambarių skaičiumi vienai šeimai, erdvesnėmis pagalbinėmis patalpomis (tarp kurių neretai būdavo ir tarnaitės kambarėlis), geresnėmis statybos ir apdailos medžiagomis ir tokiais komforto atributais kaip liftas žemesniuose nei devynių aukštų pastatuose“, – sako M. Drėmaitė.
Ją papildo ir Vilniaus universiteto dėstytoja, dr. V. Janušauskaitė – pasak jos, nors butas buvo viskas, nes kai nieko neturi ir gauni butą, tai jautiesi kaip rojuj, tačiau dažną užklupdavo pragmatiškas suvokimas, kad geriau galėjo gauti tik pačios viršūnės arba nusivylimas dėl korumpuoto skirstymo proceso.
„Šalia socialiai sumaišytų tipinių pastatų, atsirasdavo individualūs pagerinti projektai. Nors išoriškai labai panašūs, tačiau prisiminimuose, atkartojant oficialųjį sovietinį diskursą, – joks, geras ir visų geriausias – rajonai“, – pasakoja ji. Tiesa, V. Janušauskaitė atkreipia dėmesį, kad net ir prestižiniame būste buvo broko, tekdavo medžioti deficitines prekes ir bandyti individualizuoti tipinį būstą, neretai siekiant sutalpinti jame daugiau gyventojų, nei numatė ir taip ne itin dosnios normos.
Individualių namų likimas ir namų-monstrų atsiradimo priežastys
Nors tuo metu buvo susiformavęs ir įsitvirtinęs požiūris, kad gyvenimas mieste siejamas tik su butu, o individualus namas įmanomas tik už miesto – miestelyje, kaime arba kolektyviniame sode, M. Drėmaitė sako, kad knygoje daug dėmesio skiriama ir individualių namų likimui, išgyvenusiam režimo suvaržymus ir laisvėjimus.
„Pokariu individualius namus buvo skatinama statyti dėl būsto stygiaus, tačiau chruščiovinės industrializacijos metu, 1960-aisiais, buvo pastebėta, kad individualių namų kvartalai užima labai daug miesto žemės, kurioje labiau apsimoka statyti daugiabučius. Tada individualių namų statyba dideliuose miestuose buvo uždrausta. 1987 m. šie draudimai buvo panaikinti. Ir ką mes matome? Kolūkinį baroką, sprogimą, kai žmonės buvo suvaržyti ir per 30 metų prarado supratimą, kas yra normalus, kompaktiškas vienos šeimos namas. Todėl pradėjo augti 600 kv. m ploto monstrai“, – pasakoja knygos autorė.
Ką tai paliko mums?
N. Kiznis sako, jog šiandien galime matyti, kaip esmingai socialistinės modernizacijos projektas sovietų Lietuvoje pakeitė mūsų architektūrinę ir urbanistinę aplinką. „Pusę amžiaus vykdyti gyvenamosios aplinkos pokyčiai, kurių metu buvo griaunama, perkuriama, interpretuojama ir statoma, suformavo labai įvairialypį – ne tik abejingumu, nekokybe ir neprofesionalumu, bet ir kūrybinga išmone paženklintą – sluoksnį. Visgi pozityvus ar neigiamas santykis su sovietmečiu suformuota gyvenamąja aplinka yra nepaneigiama daugumos mūsų tapatybės dalis, todėl šiandien turime nuspręsti, kas, iš tos galbūt jau paveldu tampančios aplinkos, yra saugotina, vertinga, kaip tai integruoti, pritaikyti ir įveiklinti šiandienos poreikiams“, – pasakoja jis.
Daugiau atsakymų į klausimus knygoje „Jūs gaunate butą. Gyvenamoji architektūra Lietuvoje 1940–1990 metais“:
