Labai noriu visados eksperimentuoti ir dėl to spektaklyje skambės François Villono eilės ir dėl to W. A. Mozarto „Requiem“, nes visados maniau, kad šis kūrinys nėra fatališkas. Jis viltingas ir šviesus.
Apskritai esu žmogus labai jausmingas ir sentimentalus. Labai gerbiu talentingus žmones, net jei jie nėra įžymūs ir „išsukti“. Visą gyvenimą buvau labai nelankstus, kovojau už savo tiesą ir dėl to esu įsigijęs daug priešų. Visada siekiau kurti, o ne prisitaikyti. Nors meluoju – bandžiau su spektakliu „boHema’’ pritraukti publiką ir jis „Vilniaus baleto“ repertuare gyveno keletą metų.
Kodėl „boHema“ – tai bandymas prisitaikymas?
Na, gėjiška tema ir taip toliau, bet kai pradėjau kurti spektaklį, taip įsigyvenau į nuostabaus žmogaus gyvenimą, kad net sulaukiau kritikos iš vienos artistės – pagrindinio vaidmens atlikėjos: „Jurijau, jūs negalite „gaminti’’ komercijos.
Gal ne, „boHema’’ tapo spektakliu apie žmogų Genijų, kuris mylėjo, kentėjo ir buvo žeminamas savo kvailio meilužio ir visuomenės...
Grįžkime prie „Jausmų“. Kaip gimė pirmosios mintys spektaklį sukurti?
Grįžęs iš Maskvos, kurioje galėjau galvoti, kurti tai, ką norėjau ir nepergyventi, ar publika pasirinks mano spektaklį, ar eis į „Striptizo erelius“. Nutariau, kad gana, turiu būti atviras sau ir savo jausmams..
Aišku, labai didelę įtaką man padarė Viliuncės (taip aš vadinau Vijolę Parutytę) mirtis. Jos išėjimas Anapilin mane užklupo Maskvoje. Ir tai buvo didžiausia neviltis, kad jauni žmonės taip anksti mus palieka ir postūmis sukurti choreografinę ese apie jausmus.
Kokie jausmai jus aplanko, prisiminus šią asmenybę?
Mes ne visados atsimename savo draugus, kolegas, su kuriais dirbome, bendravome, nesistengiame susitikti kai juos matome gyvus. Nors aš Vijolę matydavau dažnai..
Ir visados ją mačiau tokią, su kuria šokau Mergaitę ir Mirtį.. Kaip simboliška: Ji – Mergaitė, o aš - Mirtis..
Graži, varno spalvos plaukais. Nuostabiai plastiška, išraiškinga ir idealiai dievų apdovanota fiziniais duomenimis. Gal tik Eglė Špokaitė jai galėtu prilygti. Nors ji nebuvo balerina ant pirštų. Gal galima sakyti, kad ji buvo pirmoji moderni šokėja Lietuvoje.
Ji šoko visose mano ankstyvuose pastatymuose „Requiem“, „Makbetas, „Pagonių apeigos“, „Monologas“. Juk mūsų artistų gyvenimas toks turtingas ir nuostabus, kad kartais visą tai užsimiršti, kaip užsimiršti apie tai, kas gera.. O kokie nuostabūs laisvalaikio vakarai, o kokios nuostabios užsienio gastrolės!
Rūta Railaitė dabar gyvena Karakase, Vytautas Budra, Audronė Sarokaitė, Raimondas Maskoliūnas, aš - visi Lietuvoje. Mes susitikome 1980 metais, mūsų daugėjo - Aušra Gineitytė, Valentina Tarasova ir daugelis kitų, tie, kurie atėjo vėliau, nes kiti išėjo...
Kokie jausmai pastaruoju metu jums aktualiausi?
Pradėjęs kurti spektaklį, supratau, kad įžengiau į labai sudėtingą kelią. Visa choreografija tai ne tik tai, ką aš jaučiau nuostabiai artistei, bet ir tos nuostabios muzikos sudėtingumas, galingumas. Supratau, kad aš negaliu iliustruoti W. A. Mozarto muziką. Man prireikė dar ir kitų kompozitorių, kad jie padėtu dar giliau pažvelgti į jausmų pasaulį ir išblaškytų tą tragiškumą.
Aš noriu spektaklyje pasinerti į ten, kur gyvena moterys, vyrai ir, atrodo, kad tai banalu.. Tačiau pajutau, kad spektaklyje atsiranda tiek daug ekspresijos, gaivalingumo ir kad mano pasakojimas tampa kaip stichija. Žiūrovas visiškai laisvai disponuos spektaklio mintimi. Kai artistas, fiziškai išvargęs nuo jausmų ir choreografinės kompozicijos, fizinio krūvio, dusdamas ir springdamas oru prancūzų poeto eiles išreikš su ekstaze...
Galvoju, kad žmogaus išgyvenimai jaudina visus jautrius ir išsilavinusius žmones. Tai mano publika ir aš kuriu jai. Kaip gera išeiti iš teatro, kuriame jis patyrė savo svajas, gal ir liūdesį. Apskritai tą vakarą jis gal ir atras kažkokią tiesą, nes spektaklyje gyvenimas atsivers visomis savo spalvomis. Meilė, pavydas, atradimai ir praradimai, na, viskas kas žmogiška.
Kiek šiame spektaklyje asmeninių išgyvenimų?
Kartais galvoju, ar viską atidaviau savo mokytojams, ar pateisinau jų viltis. Praėjus daugeliui metų nuo to laiko, kaip baigiau baleto mokyklą, supratau, kad esu skolingas ne tik Antanui Beliukevičiui (savo pirmajam baleto mokytojui), bet ir baleto režisūros dėstytojui Nikolajui Bojarčikovui iš Sankt Peterburgo, kur baigiau mokslus. Supratau, kad negaliu žaisti su gyvenimu ir žiūrėti visokį šlamštą, leisti save niekinti.. Supratau, kad turiu „išpažinti“.
Nors niekados nėjau į bažnyčią, nes ten dievas negyvena. Visados galvojau, kad dievas gyvena kiekviename iš mūsų. Gal aš budistas...
Tad mano spektaklis „Jausmai“ ir yra apie tai, kad aš noriu gyventi, jausti, pergyventi, atrasti. Ir viską darysiu bei aukosiu tam, kad save pateisinčiau, o, atsibudęs kiekvieną rytą, ramiai į veidrodį žvelgčiau.
Spektaklyje noriu šnekėti apie savo pasaulį, apie tai, kaip aš suprantu asmenybes, kurioms sunku šiame laikmetyje. Ir kas yra svarbiausia mūsų širdyse. Savo choreografija noriu maudytis muzikoje ir išreikšti net tas gaideles, kurių kartais klausytojas neišgirsta sėdėdamas koncertų salėje, nes nemato artisto, kurio plastika giliau ir išraiškingiau atkartos tuos garsus ir pasažus.
Ar malonu sugrįžus į Lietuvą kurti su savo baleto teatru?
Šiais metais choreografinių projektų teatrui „Vilniaus baletas“ sukanka 10 metų. Ir mes nenorime rėkti, kaip tai daro daugelis teatrų, kad „suskeltų“ reklamą. Mes esame, o tai jau labai svarbu. Nes čia tik data. Tikroji „Vilniaus baleto“ gimimo diena - tai tas laikmetis, kaip aš pradėjau savo choreografo kelią 1980 metais. Tad šiame „Jausmų“ spektaklyje mano mokiniai lyg Fenikso vaikai suteiks man antrą kūrybinę jaunystę. Tarsi Vijolė Parutytė sugrįžo...
Pastaruoju metu ne vieno spektaklio funkcija – pramoginė, ką jūs manote apie tai?
Tai labai sunkus klausimas. Tai klausimas, skirtas atsakymui, kad Lietuvoje nėra meno? Ne, jis yra, bet ar yra žiūrovas, kuriam reikalingas J. Miltinis, pas kurį važiuodavo publika net iš Maskvos? Ar mums reikalingas M. K. Čiūrlionis, kurio mums nereikėjo, kai jis buvo gyvas ir kai jis mums tapo „reikalingu“, nes pasaulis juo susidomėjo? Ar mes turime apskritai žiūrovą? O gal mes turime tik nusivylusią tautą, nes ji nori tik atsipalaiduoti? Bet kai tik atsipalaiduoji, ateina pagyrios. Šneku apie tai, kas toli nuo meno, bet tai ir yra tiesa apie tuos, kurie vartoja tik pramogai pagrįsta gerą vadybą. Nes ji ir yra „gero“ renginio garantas.
Daugelis teatrų kovoja už būvį ir kuria produkciją, tinkančią publikai, bet ar teatrai turi moralinę teisę traumuoti žiūrovą visokiu šlamštu? Galvoju, kad turi... Jiems reikia išgyventi, apmokėti, užmokėti ir, svarbiausia, išgyventi. Nes valstybė nelabai ramia menus ir viską daro, kad tauta nelabai mąstytu, nelabai jaustu ir nelabai gyventų. Ir apskritai ne viską suprastų... Nors kita vertus, kaip toje pelkėje ir ten yra salelių, ant kurių kai kurie tikri menai „išplaukia“...
Taigi, pasirinkote dramatišką siužetą...
Labai noriu pasišnekėti su savimi ir pagaliau išgirsti salėje žodžius: „Aš taip susimąsčiau šį vakarą..“.
