„Visuomenės priešo“ premjera 2011 m. lapkričio 11 d. įvyko jau be Jūratės. Jos pasitraukimas iš gyvenimo – didžiulė netektis, sukrėtusi ne tik šeimą, bet ir teatro menininkus, ir žiūrovus, nes praradome scenografę, sukūrusią ir puoselėjusią unikalų teatro modelį.
Savo teatrinę kelionę Jūratė pradėjo dar būdama Dailės instituto pirmo kurso studentė – apipavidalino „Makakučio nuotykius“, kuriuos 1984 m. su savo studentais Kauno valstybiniame dramos teatre pastatė Jonas Vaitkus. Netrukus jos pavardė teatro afišose ėmė mirgėti vis dažniau ir tapo ypatingos vaizdų ir reikšmių dermės sinonimu.
1998 m., kurdama scenografiją Bernard’o Marie Koltèso „Roberto Zucco“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, ji pabrėžė teatro pilietiškumo svarbą: „Šita medžiaga provokuoja kažkokį skandalą, kažkokią reakciją, o ji žūtbūt reikalinga. Ta reakcija – tai sąžiningas požiūris ir poreikis suvokti realybę tokią, kokia ji yra. Man šita pjesė yra artima būtent tuo, kad atitinka mano pasaulėjautą: aš taip matau, taip galvoju. Aš nesuprantu kitų optimizmo, man tai atrodo bėgimas nuo gyvenimo, posūkis atgal į romantizmą. Bandoma slėptis kažkokioje palėpėje, bijoma suvokti, kas vyksta iš tikrųjų. Tai savisauga. Koltèsas aiškiai sako, kad civilizacija yra savižudė, mūsų planeta yra savižudė, ir mes ne ten einame. Zucco sublimuoja visą kaltę, kuri tvyro tame ore, tame danguje. Jis tarsi žaibas. Kuo ši drama panaši į antikinę tragediją? Zucco kaip antikinis herojus sugeria kaltę, yra tarytum atpirkimo auka. Visuomenė, vieną asmenį kaltindama dėl visų ore tvyrančių nusikaltimų, smerkdama jį, paaukodama jį, tarsi apsivalo.“
Kiekvieno naujo darbo pradžioje Jūratei svarbiausia buvo idėja. Vėliau prasidėdavo nuoseklus, kruopštus darbas ir aistringas tos idėjos įgyvendinimas. Lakoniški, bet iškalbingi scenovaizdžiai byloja apie naują teatro estetiką. Ardydama teatro erdvių rėmus, Jūratė kūrė gyvąjį teatrą.
Per „Visuomenės priešo“ – paskutinio savo spektaklio – pristatymą dailininkė išdėstė ne tik erdvinių sprendimų esmę, bet ir išreiškė savo kaip kūrėjos poziciją: tolyn nuo paviršutiniško, sustabarėjusio, migdančio teatro su griežta pareigybių hierarchija. Ryški jos vizija – tai meninių, socialinių, pilietinių idėjų lydinys, teatro alchemija, kurios sėkmė priklauso nuo visų proceso dalyvių, ne tik nuo kūrėjų, bet ir nuo žiūrovų.
„Kultūros barai“ skaitytojams siūlo Jūratės Paulėkaitės minčių, išdėstytų per „Visuomenės priešo“ pristatymą, garso įrašą.
Jūratė PAULĖKAITĖ: Nežinau, ar galiu pasakoti vien tiktai apie praktinius ir vizualinius dalykus, nes šis darbas liečia ir visumą, ir mano pačios asmeninį požiūrį į tekstą. Mūsų krašto tikrovė ir problemos šiandien yra labai skaudžios, keista, kad teatras mažai į jas reaguoja. Tuo, ką mes jaučiame viduje, gana giliai, nesidalijame nei vieni su kitais, nei su žiūrovais, nors tai lyg ir pagrindinė teatro funkcija. Manau, tie, kurie skaitė Ibseno „Visuomenės priešą“, supranta, apie ką aš kalbu. Turime per mažai laiko ir per daug publikos, kad pristatytume visą turinį, bet noriu pasakyti, kad tas turinys ir buitinėmis realijomis, ir potekstėmis sutampa su konkrečia mūsų situacija: politine, dvasine, kultūrine. Ir netgi su konkrečios erdvės – teatro – situacija.
Tai iš tikrųjų labai jaudinantis tekstas. Darau šią įžangą, nes noriu atskleisti priežastis, kodėl pasirinkau tokį sprendimą, kuris yra daugiau erdvės sprendimas. Jūs matote tuštumą, ir tam reikia komentarų.
Šitą maketą reikėtų apžiūrėti iš abiejų pusių, nes jis daugiau vaizduoja žiūrovų išsidėstymą ir tą siaurą scenos tarpą, kur turėtų vykti veiksmas. Režisierius minėjo, kad akcijos vyks ir platesnėje erdvėje. Štai tikroji Nacionalinio dramos teatro žiūrovų salė, o čia yra scenos erdvė, kurioje aš nubraižiau kitą žiūrovų salę. Proporcijos nėra visiškai tolygios, bet šita dalis, kuri yra ant scenos, būtų aukščiau, čia telpa du šimtai dvidešimt penki žiūrovai. Pats vaizdas – publika prieš publiką – tampa esmine vizualine dekoracija. Pagrindinis judantis objektas yra orkestrinė, šiek tiek sumažinta iš abiejų pusių. Pirmosios dvi žiūrovų kėdžių eilės uždengtos (kadaise šiame teatre taip jau buvo daryta).
Taigi, turime gana siaurą erdvę aplink orkestrinę. Makete matyti pratęstas Nasvyčių interjero fragmentas. Jeigu tai bus padaryta hiperrealistiškai, atėję žiūrovai, kurie teatre juk neleidžia ištisų dienų, nesuabejos, kad tai ne teatro architektūra, ne scena. Per patį tos orkestrinės centrą pakabintas tablo dalija publiką į lygias dalis. Lyg žiūrėtum rungtynes, mitingą, sporto renginį ar kokį koncertą. Spektaklio estetikos požiūriu irgi norėčiau atsisakyti įprastinių teatrinių priemonių, vizualinės raiškos – remiuosi teatrui gana svetima mitingo, koncerto estetika. Toks žiūrovų lokacijos planas padarytas tam, kad pjesės temas galėtume išskleisti žymiai platesnėje erdvėje, tarsi tai būtų didelis žmonių susibūrimas, kuris tiesiogiai transliuojamas per televiziją, nes yra susijęs ne su kokia nors uždara sritim (nors kartu tai vis dėlto teatras), bet paliečia visą visuomenę. Jo arealas yra žymiai platesnis nei Ibseno tekste.
Spektaklio veiksmas vyksta gydykloje. Mano sūnus skaitė tekstą ir labai nustebo, kad jis parašytas ne šiandien, nes žmonės, nuvykę į Akvaparką, Vichy, SPA ir panašias vietas, nė neįtaria, kad visa tai egzistavo jau ir prieš gerus šimtą metų. Šita erdvė iš marmuro ir akmens. Iš pradžių ji pateikiama kaip gerovės viršūnė: yra SPA – atgaiva žmogui, kuris bėga, ieškodamas paprasčiausio būdo, kaip „nuplauti“ stresą. Tai visų lengvai atpažįstamas ir labai banalus rinkinys (akmuo, medis ir vanduo). Matome tuos simbolius, jie naudojami ir interjeruose, bet nesuprantame, kodėl, pavyzdžiui, banke yra marmurinė siena, per kurią teka vanduo (gal pinigai). Nesuprantame, kodėl mus ramina kažkokios augalų oazės ir ką jos reiškia.
Buvau įsibėgėjusi aprėpti žymiai plačiau.
Orkestrinė – tai baseino erdvė: yra šezlongai, yra SPA tablo, kuriame nuolatos keičiasi reklamos, rodančios visus malonumus, visą pasiektą kokybę ir gerovę. Juk atėję į kokį nors SPA, visada matome, kuo galėsime pasinaudoti. Yra net rojaus simbolis – palmė. Manau, pakanka to vieno medžio, pastatyto ant baseino krašto. Imu visiškai kanoninius objektus, neturinčius teatro dekoracijoms būdingo simboliškumo ar panašiai. Jie yra tokie banalūs – tai daiktai, kuriuos galima atsisiųsti iš kiekvieno katalogo, įsigyti kokioje nors Maximoje ir pan. Akmenys iš putoplasto, dirbtinės palmės...
Kuo mažiau meno ar išmonės, į akis turėtų kristi daugiausia standartas. Šezlongai – plastikiniai, patys paprasčiausi... Galbūt panašiai atrodytų net ir aktoriai. Šiek tiek dirbtinių augalų...
Veiksmas prasideda nuo draugiškos, labai šiltos atmosferos, kai pagrindinis herojus pagal pjesės tekstą kviečia savo draugus į namus (tai svarbus dalykas), ir prikviečia jų tiek daug, kad atėjęs jo brolis jaučiasi nejaukiai – jis yra VIP asmuo, todėl ieško kokios nors atokesnės vietos, nenori būti drauge su visais. Mums svarbu viską taip praplėsti, kad atrodytų, tarsi jis pakvietė vos ne pusę miesto. Į šitą erdvę, į šitą kaimą, į šitą provinciją, į šitą miestą jis atvažiavo iš labai toli ir yra gerai nusiteikęs, nes tapo šitų žmonių, šitos visuomenės centru. Jis juos vaišina.
Sustatyti staliukai, plastikinės kėdės, pačios primityviausios, – tai kodai ir ženklai, kuriuos matome net užsimerkę. Pirmas paveikslas gal būtų panašus į štai tokį: siauroje erdvėje vyksta labai smagus „tūsas“. Visi siaučia, dar tik renkantis žiūrovams. Skamba šokių muzika, atmosfera smagi, garuoja barbekiu, čia pat kepamos dešrelės. Malonu, gera. Visus apėmęs jausmas, kad jau pasiekta gerovė. Pagal pjesę, ateitis labai šviesi, ir daktaras Stokmanas su savo įsitikinimais kol kas yra visiškai vienišas.
Projekcija galėtų parodyti antrą aukštą, ten turėtų būti labai daug žmonių... Pagal situaciją. Jau baigiantis tam „tūsui“, ateina keletas pavėlavusių svečių, vėl atvežami griliai, atvykėliai vaišinami, ir niekam negaila nei šilumos, nei maisto.
Kitas fragmentas: SPA fototapetai. Aplinką, kuri dažniausiai yra uždara, galima „atverti“ pasitelkiant iliuziją. Erdvę praplečia plokštumos. Apstu augalų, ir akivaizdu, kad jie dirbtiniai. Akmenį galima pakelti ir padėti į kitą vietą, o palmę išnešti. Tos iliuzijos puoselėjimas, naudojant floristų darbą, ir jos priežiūra, kai moterys viską nuolatos valo, rūpinasi higiena, – irgi galėtų būti veiksmo dalis.
Erdvė, esanti tarp žiūrovų, – visiškai neteatrinė, avanscena pratęsiama du metrus į priekį, ji prastai apšviesta. Nesinorėtų naudoti teatrinės šviesos, išskyrus tam tikrus pagrįstus momentus. Būtų naudojamas apšvietimas, būdingas SPA erdvėms, – tai halogenai, dirbtinė šviesa. Apšviečiamas ir baseinas. Paprastai baseinai apšviečiami iš apačios, – taip ir čia būtų padaryta.
Štai keletas mizanscenų, apie kurias galvojame. Galima pradėti nuo hiperrealizmo ir natūralizmo, kai viskas buitiškai apčiuopiama, užuodžiamas dešros kvapas, skamba muzika, neįprasta teatre. Vis dėlto turėtų atsirasti ir tokių scenų, kurios vyktų labai greitai, kurias būtų sunku paaiškinti – tai kažkoks nerimas, kažkokie košmarai ar sapnai. Norime būti šiek tiek panašūs į pranašus, į vizionierius, dalydamiesi savo nuojautomis, kurios irgi nėra iki galo artikuliuotos. Sakykim, per puotą, kai ant tos plokštumos, kuri uždengia orkestrinę, susigrūda daug žmonių, ji staiga pradeda leistis, ir svečiai, apsirengę puošniais drabužiais, su kokteilių suknelėmis, su rankinukais per petį, priverčiami plaukti tuščiame baseine, kaip buvo juokaujama sovietiniais laikais. Gelbstisi, kas kaip išmano. Ir nesuprasi, ar šis epizodas juokingas, ar tragiškas. Čia lūžta visa natūralistinė koncepcija. Vandens nesinori naudoti, užteršto vandens metaforą perkeliame į mums svarbias potekstes. Kaip minėjau, tablo visiškai atitinka orkestrinės matmenis – jis būtų dažnai naudojamas ir vandens projekcijoms su elementariomis SPA reklamomis. Pavyzdžiui, vaizdas, kai žmonės panyra į tam tikrą gylį, – projekcija galėtų parodyti, į ką jie paniro. Matyti kūnai be rūbų ir be galvų.
Viena iš galimų mizanscenų: žmonės su chalatais... Aš pastudijavau Druskininkų akvaparką, kuris yra vienas geriausių Europoje, pritraukia lankytojų ne tik iš mūsų šalies, bet ir iš svetur. Tai miestelio pasididžiavimas. Situacija analogiška tai, kurią aprašė Ibsenas. Siurrealistinis motyvas: poilsiautojai su baltais chalatais lipa apgriuvusia siena, ir iš jų susiformuoja krioklys. Jie ropščiasi, kol pasiekia tablo, o iš projekcijos per frotinius jų chalatus ima tekėti vanduo, kurį jie vienas kitam gražiai perduoda iš rankų į rankas. Taip galbūt „žaidžiame“ tautos sąmonėje glūdinčiais atsiminimais apie Baltijos kelią, bet tai tik lengva aliuzija.
Režisierius minėjo chorą, kurį teatre ketina suburti, ar jis jau yra? Įsivaizduoju ir tokią sceną: kai dainuojama, sakykim, tautinė giesmė, orkestrinė ima grimzti su visu tuo choru, gęsta šviesos, iš apačios įjungiami visi neonai, leidžiamas garas, dūmai... Ir nesuprasi, koks tas vaizdas – linksmas ar tragiškas. O gal jis primena net dujų kamerą... Aš vadinu tai „grimztančia šalimi“. Tuo metu palmė, stovinti ant krašto, krinta į baseiną, žmonės laiko ją ant pečių, bijodami pasijudinti, kamera iš viršaus filmuoja dainuojančias jų burnas (čia galėtų būti parodyta tos suirutės projekcija iš viršaus).
Kai viskas nugrimzta, baseinas uždengiamas kaip nebenaudojamas. Tai galėtų būti toje vietoje, kur kalbama apie užterštą vandenį. Jis užtraukiamas paprasčiausiu juodu, purvinu plastiku, kuris prispaudžiamas plytomis, bet po tam tikros pauzės uždangalas vėl kyla ir pučiasi. Kai baseinas nudengiamas, pasirodo, ten guli lavonų krūva vienas ant kito – tai bus aktoriai, apsirengę juodais kostiumais. Orkestrinė pakyla, jie išsivaikšto į visas puses, o tada pamatome po jais gulėjusią baleriną su Žizel ar Gulbės kostiumu. Ji šoka, bet jos drabužiai purvini, suplėšyti. Veidas sumuštas – su „fingalais“, kūnas su tatuiruotėmis... Balerina šoka pagal savo muziką, bet girdėti, sakykim, koks nors „Blend ambient“. Tai irgi labai trumpa ir greita vizija, turinti kažkokią paraštę, galbūt vyksta perėjimas iš antro veiksmo į trečią.
Trečias veiksmas. Iškyla ta pati orkestrinė, ir ji tampa spaudos biuru, spaustuve. Daug paprastų biuro kėdžių, visa duobė jomis užgriozdinta... Aktoriai su laptopais, susėdę aplink visą baseino pakraštį. Pasideda tuos laptopus, kurie yra šviesos šaltiniai, apšviečiantys jų veidus. Viena orkestrinės pusė nenuleista, ten įrengtas toks lyg ir priimamasis, kuriame pasirodęs valdytojas vėliau paslepiamas po grindimis, duobėje. Ir tik iš skrybėlės Stokmanas atpažįsta, kad čia jo brolis.
Surinkau medžiagą apie spaustuves nuo Ibseno laikų iki šių dienų. Matyti, kad lokacija labai mažai keičiasi. Vietos pasikeitimą išspręstume minimalistiškai, labai demokratiškom ir pigiom priemonėm.
Vienas iš mano siūlomų videovaizdų spaudos biurui trečiam veiksme būtų toks: ekrane teka vanduo, primenantis ornamentą (mes dar nesutarėme, ar tai vanduo, srūvantis banko siena).
Bet čia yra Vilnelės vaizdai, nors ir primenantys abstrakciją. Teka vanduo, o žurnalistai diskutuoja apie jo kokybę. Kamera fiksuoja, kaip greita srovė plukdo kažkokį daiktą. Akivaizdu – šis vaizdelis ne šiaip sau. Po to kamera labai greitai kyla į viršų ir suprantame, kad tai konkreti upė: matome Vilnelės šlaitą, siusiojantį berniuką, o paskui – Dailės akademiją, ir atpažįstame, kad čia mūsų miestas, čia mes, čia apie mus.
Ketvirto veiksmo, kuris yra esminis, padiktavęs man tokį erdvės sprendimą, svarbi scena – susirinkimas. Čia ir tekstas pasiekia kulminaciją, o pagrindinio personažo dėstomos mintys tokios radikalios, kad jas išgirdę žiūrovai sutrinka: „Kaip taip galima? Argi leidžiama taip kalbėti?“ Abiejose publikos pusėse uždegama šviesa, virš žiūrovų pasirodo televizijos gervė – aišku, kad viskas filmuojama, matome gyvą transliaciją ekrane, vadinasi, viešai kalbama apie baisius dalykus – tarp fašizmo ir kažkokios Darvino teorijos... Čia, aišku, būtų daug netikrų kamerų, tarp jų trys tikros, kurios iš tikrųjų transliuoja vaizdą... Šmėsteli keletas politinių lyderių... Mitingo mastą norime išdidinti dar ir todėl, kad išryškėtų individo santykis su visuomene – su dauguma, su masėmis. Norėtume, kad tai atrodytų kaip pusiau reali manifestacija. O daryti tai, kas skelbiama, reikėtų jau kitose vietose, ne teatre. Sakau, ta drama labai arti mūsų aktualijų, mūsų tikrovės.
Vienas iš pirmųjų sumanymų buvo toks: Stokmanas kalba, stovėdamas ant nardymo tiltelio, kuris pasukamas į salę ir pakimba virš publikos. Nežinau, ar mums pavyks tai įgyvendinti, ar atlaikys grindys, nes ta konstrukcija gana sunki. Žmogus pakimba per tris metrus virš publikos. Bet aš turiu ir paprastesnių pasiūlymų. Pavyzdžiui, galima nusileisti į vandenį. Tada tiltelis atsidurtų orkestrinės erdvėje ir būtų gramzdinamas kartu su kalbančiu Stokmanu.
Parodysiu filmuką, kaip atrodo kalbą rėžiantis Stokmanas. Čia yra maždaug panašios proporcijos, kaip būtų padalyta tikroji teatro salės erdvė ir ta, kuri yra scenoje. Viskas transliuojama. Keletas aktorių atsiduria tarp publikos, o kai iš jų imami interviu, žiūrovai ekrane pamato ir save. Tampa aišku, kad viskas vyksta čia, dabar, su mumis ir iš tikrųjų.
Visų pirma labai norėčiau, kad žodžiai „Tegul žlunga šitas kraštas, tegul žlunga šita šalis“ būtų pasakyti būtent tokioje aplinkoje ir tokia intonacija.
Paskutinis veiksmas vyksta jau po to susirinkimo, kai Stokmanas buvo išvytas, akmenimis išdaužyti jo buto langai, vaikai išmesti iš mokyklos, o dukra mokytoja atleista. Švieslentė sudaužoma. Matome projekciją su sudužusiais stiklais, pradeda rūkti dūmai (naudotume šiek tiek efektų), tablo nebeveikia. Po to griūva siena (pagamintas sienos fragmentas). Visame teatre gęsta šviesos, trumpam kyla panika, pasigirsta dirbtinis išsigandusių žmonių riksmas, ir žiūrovai nesupranta, ar tai vyksta iš tikrųjų, ar ne. Po to šviesa pasirodytų pro sienoje išdaužtą skylę. Negaliu to parodyti taip įspūdingai, kaip įsivaizduoju. Dulkės, griuvėsiai... Orkestrinė iškelia nuolaužų krūvą... Ir pro tą skylę – skylę teatre ar skylę galvoje – ateina vaikai, su kuriais apsispręsta kurti ateitį, kurti mokyklą, kurti savo namus.
