– Dizaino sąvoka gali būti labai plati, kaip būtų galima apibūdinti dizaino sąvoką švietimo temos kontekste?
– Dizainas plačiuose kontekstuose kalba tiek apie rezultatą (prekės ženklo logotipą, plakatą, interneto svetainę, kėdę, kelnes ir t.t.), tiek apie procesą, kaip sistemingai, metodiškai, nuosekliai prieiti prie rezultato. Dizainas yra betarpiška žmonių sukurtos dirbtinės aplinkos dalis, kuri procese integruoja technologiją, išvaizdą ir vartotojų, t. y. tų pačių žmonių, patirtį. Švietimo kontekste dizainas yra suvokiamas kaip pastarasis procesas, o ne rezultatas, kuris dažniausiai vadinamas „dizainu grįstu mąstymu“ (angl. „design thinking“).
Dizainu grįstu mąstymu lengva patikėti, nes jis atskleidžia kūrybinį procesą, jam suteikia racionalų pradą ir objektyviais kriterijais vertinamą rezultatą. Tai tampa įmanoma, nes šis procesas problemą pasitinka su klausimais apie problemos priežastis, ištakas, toliau analizuoja platesnį problemos kontekstą ir jos dalyvius, iš šios analizės pasiimdamas įžvalgas keliauja į idėjų generavimą, geriausių jų pasirinkimą bei išbandymą, o tada jau finalinį rezultato išbaigimą.
Mokyklos kontekste dizainu grįstas mąstymas kalba apie tai, kad neužtenka duoti mokiniams užduotį, pavyzdžiui, nunerti servetėlę. Pirmiausiai reikėtų įsivardinti, kokia problema yra sprendžiama, kas ir kodėl patiria šią problemą, kaip kitur pasaulyje ši problema buvo išspręsta? Tada pereiti prie mąstymo, o kokiais būdais galime išspręsti problemą. Ir tik paskutinėje stadijoje įdarbinti rankas. Veikla bus daug prasmingesnė ir tvaresnė, nes žinosime, kodėl tai darome.
Neretai žmogui reikia įveikti pirminį barjerą dirbant su dizainu grįstu mąstymu, kaip potencialaus problemų sprendimo procesu. Barjeras susijęs tiek su siauru dizaino suvokimu, kuris siejamas tik su estetika ir grožiu, tiek su informacijos atmetimo reakcija.
– Kiek politikos savyje turi dizaino sąvoka?
– Jei pritarsime tam, kad politika yra bendro žmonių gyvenimo visuomenėje organizavimo ir reguliavimo veikla, tuomet dizainas yra labai politinis. Dizaino sprendimai dažnai prisideda prie žmonių elgsenos ir veiksenos įtakos, tik tam pasirenka kitus, subtilesnius įrankius. Pavyzdžiui, vadovėlių dizaino įtaka mokymosi motyvacijai, paryškinti ir dėl to ženkliai dažniau spaudžiami mygtukai virtualiose sutartyse ar istorijoje pasitaikiusios dizaino klaidos, kurios padarė įtaką politikų rinkimų rezultatams.
– Esate ir dizaino kūrėjas, ir vartotojas. Dažniau tikriausiai į dizainą atkreipia dėmesį suaugusieji, jie gali aiškiai įvertinti ir suvokti, kodėl traukia vieni ar kiti vizualūs elementai, kur juos galima sutikti, kokią prasmę jie turi ir vertę kuria. Vaikai dažnai į vizualius elementus reaguoja intuityviai. Kokias galimybes dizainas gali suteikti vaikui skirtinguose raidos etapuose?
– Jei dizaino rezultatas yra geras, tuomet jo akivaizdoje vaikai ir suaugę tampa lygiaverčiai sprendimo naudotojai, o ne vertintojai.
Kada paskutinį kartą analizavote, ar Delfi arba LRT prekės ženklo logotipas ir internetinio portalo kompozicinis tinklelis, šriftas bei informacijos hierarchija patrauklūs, kokia jų prasmė? Ko gero, niekada. Jūs tiesiog imate ir naudojatės produktu ar paslauga. Naudojimosi patirtis būna gera arba prasta. Kuriant šiuos sprendimus, patrauklumas, jei ir buvo kriterijus dizaineriams, tai tikrai nebuvo pagrindinis, nes kur kas svarbiau, kad galutinis vartotojas gautų tai, ko jam reikia.
Dizainas tuo ir skiriasi nuo meno, kad atsineša objektyvius ir dažnai pamatuojamus sprendimo vertinimo kriterijus ir nepalieka to individualiai asmens interpretacijai. Trumpiau, dizaino rezultatas arba veikia, arba ne. O jo sėkmingumą dažniausiai lemia analitinė proceso dalis. Toks priėjimas prie kūrybos yra absoliuti vertė visoms amžiaus grupėms, tik, žinoma, gylis kiekvienai jų turi būti kitas.
– Kaip dizainas gali tapti ugdymo įstaigų įrankiu siekiant teigiamų pokyčių švietimo srityje?
– Be jau minėto dizainu grįsto mąstymo naudos, veiklos prasmingumo suvokimo, rezultato efektyvumo, kas gali būti taikoma plačiai, įvairiose srityse, dizainas atsineša ir siauresnę, dirbtinio pasaulio kūrimo ir sąveikos su juo temą. Tarkim, mus supanti žmonių sukurta vaizdinė aplinka. Mes ją vartojame, tačiau ar esame vizualiai raštingi, kad gebėtumėme ją korektiškai interpretuoti, atpažinti už jos slypinčius motyvus? Taip pat galime apversti medalį ir suprasime, kad neretai ir patys prisidedame prie vaizdinės aplinkos savo kūriniais, kuriuos, vėlgi, kažkas interpretuos. Čia ir vėl svarbus vizualinis raštingumas.
Tai tik su viena iš dizaino šakų siejama tema, o šakų dizainas turi daug: grafinis, vartotojų patirties, industrinis, mados ar interjero dizainas. Sąrašą galima tęsti, taigi, ir galimybės čia gana plačios.
– Nacionaliniame kultūros forume šiais metais turėsime svečią, švietimo ekspertą iš JAV Charles Fadel. Jis teigia, kad kūrybiškumo sąvoką dažnai suprantame per siaurai ir skatiname jį tik per menus. Kai tuo tarpu kūrybiškumo reikalauja daug kitų specialybių, pvz., inžinerija. Ten irgi galima sužinoti, kas yra kūrybiškumas. Kas Jums yra kūrybiškumas, kur jo semiatės ir kur dažniausiai jį panaudojate?
– Visiškai pritariu šiai įžvalgai. Kūrybiškumas visuomenėje, ar teisingiau sakant – visuomenėse, dažniausiai betarpiškai sugretinamas su vaizduote. O pastaroji yra tik vienas iš kūrybiškumo komponentų. Žinoma, vaidinantis nemenką vaidmenį, nes galiausiai, kad ir kaip racionaliai prieitumėme prie kūrybos, su ta pačia įžvalga, tos pačios problemos kontekste, skirtingi žmonės išeis su skirtingu rezultatu. Vienų jų rezultatas bus šabloniškas, daug kartų matytas, kitų – inovatyvus, parodantis kitokį rakursą. Tai vaizduotės, klaidos legalizavimo, duotybių kvestionavimo, skirtingų sričių derinimo, veiklos zonų plėtimo rezultatas.
Tik svarbu ir čia nepaslysti, nes kitoniškumas savaime nėra vertybė. Jis, priklausomai nuo tikslo, dar ir turi būti efektyvus, ekonomiškas, ekologiškas. Tai dar viena mąstymo apie kūrybiškumą klaida, kuomet galvojama, kad jei padarai „kitaip“, tai jau yra kūrybiška.
Na, o trečioji ydinga kūrybiškumo sąsaja yra su puošnumu, ar teisingiau sakant su jo kiekiu, manieringumu. Ar tikrai įvairiais raštais dekoruotas išmanusis telefonas yra kūrybiškesnis už lakonišką, ypač, kuomet kalbame apie elementarią sąveikos su juo dalį?
Atskleidus šiuos tris vaizduotės, kitoniškumo ir puošnumo aspektus, galima naujomis akimis pažvelgti į gydytojus, inžinierius, mokytojus ir suprasti, kad ir jų veikla yra, o jei nėra, tuomet turi būti kūrybiška.
Apskritai kūrybiškumą galima atpažinti kaip mąstymo įprotį, kuris aktyvuojasi iššūkio akivaizdoje ir daro įtaką, kaip šį iššūkį spręsime ir išspręsime. Galime rinktis, ar pateiksime tik mūsų gyvenimiška patirtimi paremtą sprendimą, ar pirmiau sieksime pažinti iššūkio priežastis, dalyvius, alternatyvius sprendimus, paieškosime kelių sprendimo būdų ir tik tuomet pasirinksime vieną efektyviausią.
Lapkričio 26 d. vyksiantis kasmetinis nacionalinis kultūros forumas sieks atkreipti dėmesį į kultūros politikos ir švietimo integralumą – raidą, praktiką, problemas ir perspektyvas. Forume kultūros ir švietimo ekspertai aptars kultūros sektoriaus įtraukimo svarbą formalaus ir neformalaus švietimo kontekste, kūrybiškumo, kūrybinio mąstymo integravimą į ugdymo sistemą, pasitelkiant kultūros bei kūrybinių industrijų profesionalų patirtį.
