Mikalojus VILUTIS: „Emilija Liobytė yra mano mama. Ji mirė, kai man buvo vienuolika metų. Aš jos neprisimenu. Sutikęs gatvėje, nepažinčiau. Kūno jos neprisimenu, tarsi kūno ji nebūtų turėjusi. Bandžiau prisiminti ją valgančią ir geriančią, bet nepavyko. Prisimenu tai, kas svarbiausia. Būseną, kurią patirdavau, būdamas šalia jos. Laisvę. Lyg būčiau miške, kur man nereikia būti niekuo kitu, tik savim, kur laužas dega ir šildo. Tik ne kūną, bet sielą.
Mama buvo skulptorė, bet skulptūrų nedaug nulipdė. Gyvenom Žvėryne palėpėje, laimingi ten buvom visi – mama, tėvas, brolis Kristupas ir aš, bet skulptūrų mama nelipdė, nebuvo vietos. Todėl ji lipdė mane. Kiemas buvo didelis, vaikų daug. Didžiausia bausmė už nuodėmes buvo, kai mama neleisdavo į kiemą, kur vyko tikras, pilnakraujis gyvenimas, kurį vaikai patys kurdavo tokį, kokio jie norėjo.
Aš buvau mamytės sūnelis. Mylėjo ji mane taip, kaip Šv. Raštas moko. Nieko man negailėdavo. Tas, kuris gaili savo sūnui rykštės, nekenčia savo sūnaus. Ji turėjo labai skaudų bizūną, kai nusikalsdavau, sakydavo: tavęs neleisiu į kiemą arba prilupsiu tau gerai pažįstamu bizūnu. Suteikdavo pasirinkimo laisvę. Dėl mano blogo elgesio nekaltindavo kitų, tik mane – pats esi savo nesėkmių kalvis. Dabar aš tave baudžiu už blogus darbus, o vėliau pats save bausk negailestingai, sąžinė tam ir duota, neužkrauk savo kaltės kitiems, neturėk priešų. Būk pats sau priešas, pats kankink save šioje žemėje, pragare mažiau kentėti reikės. Toks buvo jos auklėjimas. Todėl man gera gyventi, nes niekas nieko man neskolingas. Nesu nuskriaustasis.
Man ji buvo mama.
Kitiems ji buvo menininkė.
Paišanti prigimtis jai buvo duota.
Juta Čeičytė sakė: kad ir kur būdama, rasdavo popieriaus, išsitraukdavo nudilusį pieštuką ir piešdavo...
Paišydavo mama visą laiką, kai tik galėjo. Nežinau, ar galiu būti šališkas, ar dera girti savo mamą, bet mano mylinčioms akims nėra geresnių piešinių už jos. Piešiniai, mano galva, yra geriausia jos kūrybos dalis. Gyvybę ji mokėjo nupaišyti. Ne tik paviršių. Lyg įlįsdavo į žmogų, į jo vidų ir paišydavo tai, ko akys nemato, bet kas yra svarbiausia.
Giedrę Lukšaitę, vargonininkę, dabar Prahos konservatorijos profesorę, ji nupaišė gal kokių penkerių metų. Bet žmonės, pirmąkart pamatę Giedrę Lukšaitę, jau profesorę, tame piešinyje ją atpažįsta. Mama mokėjo nupaišyti žmogaus esmę. Prigimtį. Duotybę, kuri nesikeičia. Ji matė sielos akimis. Ne save rodė, ne savo mokėjimą paišyti, bet žmogų arba daiktą, kurį paišo.
Mama gimė šeimoje, kur nebuvo paišoma. Bet augo tarp gėlių. Jos tėvas Antanas Liobys buvo gėlininkas. Būdama trylikos metų, Emilija rašė dienoraštį. Ir raštas brandaus žmogaus, ir mintys ne trylikametės. Kitas pasaulis. Kitas gyvenimas. Stiprybės tada reikėjo, kad taptum tuo, kam esi sutvertas.
Dienoraštyje rašė, kad jos mama Marija Liobienė pyksta: Milė nieko neveikia, tik paišo. Paišymas mano močiutei reiškė nieko neveikimą. Nors ji pati buvo meniškos prigimties, vertino grožį. Yra nuotrauka, kur ji su dukterimis. Dalis nuplėšta. Ji nuplėšė savo vyrą, nes jis atrodė negražus. Jai nesinorėjo būti šalia negražaus vyro.
Močiutė mane lupdavo tuo pačiu bizūnu, po to liepdavo atsiklaupti ir pabučiuoti ranką. Dėkoti jai. Lupdavo, kad priprasčiau būti lupamas, kad ne taip skaudėtų, kai gyvenimas lups. Mylėjo mane ir mama, ir močiutė. Nesistengė man įtikti, kad aš jas mylėčiau, bet mane mylėjo. Žinojau tai. Vaikai visada žino. Kūną skaudėdavo, bet įskaudintas nesijaučiau. Dūšia džiaugėsi. Žmogaus, kuris yra mylimas, dūšia džiaugiasi. Močiutė galvojo, kad aš esu protiškai atsilikęs, todėl mylėjo mane dvigubai.
Ne apie Emiliją Liobytę menininkę, bet apie savo mamą rašau. Apie savo vaikystę šalia jos. Apie tai, kas ji buvo man. Apie tai, kas ji buvo kitiems, galima spręsti iš kitų žmonių prisiminimų.
Prisimena ją žmonės. Tačiau tų, kurie ją pažinojo, nedaug likę gyvų. O kurie nepažinojo, pažino ją iš jos darbų.“
Algirdas STEPONAVIČIUS: „Tais laikais, kai karo padarytos žaizdos žmonių sieloms dar nebuvo apgijusios, kai neteisybė, prievarta ir smurtas buvo neišvengiama kasdienybės dalis, poreikis ko nors tikro, gero, gražaus buvo ypač aštrus. Lyg daigai pavasarį stengėmės kilti aukštyn. Jaunos sielos atviros pasauliui ir smalsios.
Mūsų bendravimas buvo persunktas stipraus, pakilaus, romantiško jausmo. Būrelio ašis ir įkvėpėja buvo skulptorė Emilija Liobytė. Judėdavo ji kažkaip ypatingai, kupina vidinės jėgos ir žaismingumo. Jos išmonei ir monams nebuvo pabaigos. Tai skambėdavo skardus, linksmas jos juokas lyg paukščio klykavimas, tai vėl kalbėdavo tyliai, beveik pašnibždomis, intymiai įsibraudama į klausančiojo sielą. Visi ją mylėjome. Prisimenu, Emilija vakaro prietemoje stovi, nugara atsirėmusi į sieną, pavirtusi vos įžiūrimu siluetu, ir deklamuoja japonų poetų eiles.
Šiandien panaši situacija nekeltų tokio įspūdžio. Bet tada, jaunystėje, maždaug prieš trisdešimt metų, mūsų bendravimas, pakeltas į intelektualinę plotmę, atrodė tikras stebuklas. Tose sutemose, paliesta poezijos, tirpo kasdieniška buitis, jautėme, kaip kambarys prisipildo kažkokios dvasinės substancijos.
Ar tai buvo poetų sielos, kartu su žodžiais atsklidusios iš tolimų šalių ir amžių? Ar tik sąlytis su deklamuojančiosios vidiniu pasauliu? Kas žino… Viskas mus jaudino, ne tik poezijos žodžiai, keistai išsidėstantys erdvėje, bet ir deklamuojančios figūros laipsniškas susiliejimas su siena, ir naktinio dangaus atšvaistas ant veido, ir šalia esančio draugo begarsis kvėpavimas.“
Emilijos mokytojas Petras ALEKSANDRAVIČIUS yra sakęs, kad ji, be jokios abejonės, būtų buvusi „stipri figūra mūsų dailės gyvenime – savita ir labai ryškaus talento. Liobytė vadovavosi jausmu, intuicija. Poetiška natūra. Tačiau sykiu buvo nepaprastai reikli sau. Gaila, gimė ne laiku – akademinės lipdybos ji už jokius pinigus nebūtų įsisavinusi. Bet jos diplominis darbas, nepaisant nieko, nepaseno iki šios dienos – čia tiek jaunystės žavesio, polėkio, kad tai nustelbia viską...“
Dana RUTKUTĖ: „Gal daug kas nė nežino, kad Emilija buvo aktorė, netrumpą laiką vaidino „Vaidilos“ teatre. Įvairūs žmonės sudarė tą kolektyvą, bet artistiškiausia iš visų buvo Milė Liobytė. Visi ją mylėjom. Pavydėjom jos nepaprasto linksmumo ir mokėjimo gyventi taip, tarsi improvizuotų... Atrodė, jai nėra nieko nusistovėjusio, užgniaužto, suvaržyto... Kaip dabar suprantu, ji man davė pagrindą, supratimą, kad reikia išdrįsti būti tuo, kas esi. Nesvarbu, ką kiti apie tave manys.“
Juta ČEIČYTĖ: „Emilija, būdama kaip upė, tekėjo į visas puses savo gerumu, pasitikėjimu, smalsumu viskam, kas nesuprantama, paslaptinga ir išmintinga.“
Jonas ČEKYS: „Dar gimnazijos laikais Emiliją Liobytę įsimylėjo vilnietis poetas Juozas Adomavičius-Kėkštas. Vėliau, perėjęs visus prieškarinės Lenkijos ir stalininius kalėjimus, koncentracijos stovyklų bei lagerių pragarą, kruvinąsias kovas prie Monte Kasino, rašė Aldonai Liobytei apie savo meilę, jos seseriai Emilijai.
1963 metų gegužės pradžioje lankydamasis Varšuvos tarptautinėje knygų mugėje kasdien surasdavau laiko aplankyti savo jaunystės draugą Juozą Kėkštą, kuris gyveno karo veteranų namuose. Kai prieš išvykdamas į Vilnių užėjau atsisveikinti, Juozą radau liūdną, nekalbų.
– Turiu tokį prašymą, – tyliai kreipėsi į mane, – nunešk šį vainiką ir padėk ant Milės kapo.
Susigraudinome abu. Tai buvo nedidelis neužmirštuolių ir kitokių gėlių vainikas.
Sugrįžęs iš Varšuvos, užsukau pas Aldoną Liobytę ir mudu abu įvykdėme poeto prašymą.
Kai 1966 metais Juozas Kėkštas apsilankė Vilniuje, nuėjęs prie Milės kapo, susijaudinęs saikdino Aldoną Liobytę: „Prižadėk, kad mane čia palaidosi.“
Juozo Kėkšto eilėraštis, skirtas Emilijai Liobytei:
„Tenai už Pohuliankos,
Jos tėvo šiltnamiuos,
Kas metai labai anksti pavasarį
Pražysta alyvos.
Ir net pro Lukiškių grotas
Aš jas matau ir švelniai glostau.
Aš glostau plaukus ir pečius.
Aš glostau mūsų meilę.
Gal tu, mergaite, šito nežinai.
Aš glostau tą žydėjimą
Ir tavo plaukus – –
Kasmet anksti pavasarį
Alyvos žydi.
Alyvos...
Ar jos kada žydės
Ant mano kapo?“
Lida KUZMIENĖ: „Visa, kas palikta, išsaugota, atrinkta ir pateikta saulės šviesos sklidinoje salėje, veržiasi į mus, užlieja kūrybos tiesa. Paroda kaip gyvasis vanduo iš tyro šaltinio srūva į mus ir yra juntamas, matomas. Piešiniai, prasmingai papildyti fotografijomis, priartino prie menininkės kūrybos, suteikė progą užpildyti tuštumą, įvertinti ryškų Emilijos Liobytės talentą.
Eksponuojama viena skulptūra, skirta fontanui, alsuoja gyvybe. Formos veržte veržiasi, o figūros suvienytos į erdvinę kompoziciją, kuri verčia eiti ratu, ir įsitikiname, kad visi rakursai čia lygiaverčiai. Tai liudija monumentalistės talentą.
Iš piešinių matome, koks tikslus ir taiklus menininkės žvilgsnis, vedžiojantis ranką. Piešiniai knygų iliustracijoms perteikia charakterius, sustiprina ir pabrėžia vaizdo įtaigą, ar tai būtų gaidelio uodega, ar lapės snukutis – viskas pasiekia tikslą.
Portretų galerija – vyras, artimieji, draugai... Monikos Mironaitės portretas – tai linijų lietumi fiksuoti jaunos moters veido bruožai, tarsi skendintys nežinomybės ūke. Atpažįstame didžią aktorę, nors jai subręsti, talentui atsiskleisti dar reikėjo laiko. Pati Emilija laiko turėjo labai mažai…
Parodoje jaučiausi ir tolima, ir artima menininkei, kaip kad atsitinka gyvenime, kai kažin kokiu būdu materializuojasi sielas siejanti draugystė, kurios niekada nebuvo, tačiau sąlytis įvyko. Tarytum kartu buvo ir Jonas Vilutis, visą gyvenimą saugojęs žmonos atminimą tyloje ir meilėje.
Į jo namus, kaip į meno šventovę, mus, M. K. Čiurlionio meno mokyklos „dailiokus“, nusivedė Jono dukterėčia Nijolė Vilutytė. Ten susitikome ir su Vilučių sūnumis Kristupu ir Mikalojumi. Tuose namuose, kur buvo daugybė knygų, kur tvyrojo laisva, menui palanki atmosfera, liejosi pokalbiai apie meną ir gyvenimą, užsimezgė mūsų visų draugystė.
Ši paroda – atminties metas. Palikimo saugojimas ir jo atvėrimas – tai ne tik darbas, bet ir gyvenimas, kuris mus vienija. Pasiilgstame vieni kitų, ilgimės tokių susitikimų.“
Petras REPŠYS: „Atsigavau, įėjęs į galeriją „Kairė-dešinė“. Salėje ramu, ant sienų kabo Emilijos Liobytės-Vilutienės (1916–1955) piešiniai. Tai pirmoji jos asmeninė paroda, nors šiemet jai būtų sukakę 100 metų. Anksčiau jos kūriniai buvo rodyti tik su Jono Vilučio, jos vyro, tapyba.
Piešinių išlikę apie 300. Nuostabu, kad tai tik pieštukas. Tuo laiku stigo net popieriaus. Sąlygos nulėmė ir piešinių formatą – jis vos didesnis už įprastą rašomojo popieriaus lapą.
Piešta gamtoje – įvairiausi medžiai, gyvūnai, žmonių figūros ir portretai. Piešiniai „iš natūros“. Stebina nesuvaidintas paprastumas.
Visi modeliai iš jos aplinkos – autorei artimi ar pažįstami asmenys. Jos vyras Jonas Vilutis, vaikai, Lukšienė, Mironaitė, Fiodorovaitė, Mykolaitis-Putinas, grafikai Kučas, Kulakauskas. Piešiniai kupini pavaizduoto asmens skleidžiamos energijos. Viskas teisinga ir be paklydimų.
Tai ne šiaip tikslūs pieštuko brūkšniai popieriuje. Tai vidinė tiesa. Nupieštas medis kaip ir žmogus išlaiko savo išskirtinumą. Kiekvieno piešinio vis kita tonacija, kiekviename piešinyje tarsi kas paslėpta. Kas toji paslaptis? Veikiausiai autorės talentas.
Profesorius Antanas Gudaitis ypač vertino piešinį kaip svarbiausią kūrybinio proceso dalį – greitą ir švarų prisilietimą, kai fiksuojama pirminė idėja. Kuriant naują nematytą kūrinį atsiranda ir stilizacija, ir maniera. Tas jam nepatiko. Išeitų, kad piešinys žūva, suteikdamas gyvybę kitam kūriniui.
Piešinys prasideda ir baigiasi lape. Toks jo visas gyvenimas. Jis nepavirsta niekuo kitu, jis visada tikriausias originalas.
Ši paroda – įrodymas, kad pasaulyje gyveno dailininkė Milė Liobytė-Vilutienė. Ji piešė tai, ką norėjo turėti sau. O dabar tai teko mums.
Emilija Liobytė buvo tikra vilnietė. Gimė gėlininko šeimoj. Buvo šviesiaplaukė mėlynakė skaidraus juoko ir tylaus liūdesio romantikė, nutolusi nuo realaus gyvenimo.
Troško pažinti pasaulį. Studijavo geografiją Stepono Batoro universitete. Mokėsi ir Krokuvoje, fizinio auklėjimo studijoje. Vienoje nuotraukoje stovi prie sportinio lėktuvo. Gal mokėsi skraidyti, o gal sklandyti. Grįžusi į Vilnių, dirbo sporto mokytoja IV gimnazijoje.
Viršų paėmė meninė prigimtis. Per karą su seserim Aldona vaidino „Vaidilos“ teatre. Po karo – lėlių teatre. Rašė spektakliams tekstus, kūrė iš papjė mašė kaukes ir lėles.
Studijavo Dailės institute skulptūrą pas Jachimavičių, Mikėną, Aleksandravičių. Mergina su vaisių kraite – jos diplominis darbas.
Pionierių rūmuose – Abraomo Šliozbergo namuose – mokė vaikus skulptūros. Ištekėjo už tapytojo Jono Vilučio, pagimdė du sūnus – Mikalojų Povilą ir Kristupą. Mikalojus Povilas gavo vardus Čiurlionio ir Gauguino garbei, Kristupas – Vilniaus miesto globėjo šv. Kristoforo. Iliustravo keletą Cvirkos ir Mieželaičio pasakų vaikams.
Visiems netikėtai mirė vos 39 metų. Palaidota Naujųjų Rasų kapinėse. Vincas Kisarauskas sukūrė mozaikinį antkapį, kuriame pavaizdavo žmogų su vis labiau tirpstančia žvake.“
