Knygomis apkrautuose J. Budraičio namuose Vilniuje susėdame pakalbėti apie kiną, teatrą, jo naują fotografijų parodą, Rusiją ir Lietuvą.
-Ką tik Vilniaus “Prospekto” galerijoje pradėjo veikti jūsų nuotraukų paroda. Kokios tai nuotraukos?
- Tai retrospektyvinė fotografijų paroda, apimanti 1970 – 1990 metus, kai, būdamas brandžiausio kūrybinio amžiaus, fotografuodavau savo kolegas. Mano tikslas buvo juos įamžinti, apie jokias parodas tada negalvojau. Nepretenduoju į fotomeninkus, noriu parodyti, kaip myliu žmones, su kuriais bendravau, kokie jie man brangūs ir svarbūs, visi, kurie man vienaip ar kitaip gyvenime pagelbėjo, pamokė, jų dėka patyriau naujų emocijų, daug ką sužinojau. Daugelio jų nebėra gyvų. Šią parodą buvau surengęs ir Maskvoje. Ji sujaudino žmones, išprovokavo emocijas.
-Kai tarėmės šiam interviu, prašėte paskambinti keliomis dienomis vėliau, nes ruošėtės spektakliui. Kokiame spektaklyje jus gali pamatyti gerbėjai?
-Vaidinu J. Vaitkaus režisuotame spektaklyje “Visuomenės priešas” pagal H. Ibseno pjesę. Nepaisant to, kad vaidmuo nėra didelis, aš jau visą dieną nervinuosi, jaudinuosi, galvoju apie spektaklį, jam ruošiuosi. Rusijoje šiuo metu nebevaidinu, paskutinis spektaklis “Žuvėdra”, dėl kurio kartu su Regimantu Adomaičiu važinėdavome į Sankt Peterburgą, neberodomas.
-Ar esate iš tų kultūros žmonių, kurie įsitikinę, kad žiūrovai turi augti kartu su spektakliais, ar atvirkščiai - teatras nuleisti kartelę ir taikytis prie žiūrovų skonio?
- Man tinka pirmasis variantas. Akivaizdus praėjusio amžiaus režisieriaus Juozo Miltinio dramos teatro Panevėžyje pavyzdys – jis (palyginus nedideliame mieste) išauklėjo ir išugdė gerą skonį, aukštus kriterijus turinčius teatro žiūrovus, jokių kompromisų jis nedarė. Žiūrovai galbūt iš pradžių ir nebuvo tuo patenkinti, bet supratę, kad kitko jiems vis tiek nerodys, privalėjo tobulėti. Teatras turi kelti kartelę ir auginti savo žiūrovus. Tačiau nekaltinu nė vieno žiūrovo, kuris nori vien linksmybių, lengvumo, o kartais ir lėkštumo, kiekvienas pasirenka tai, kas jam aktualu. O ir rimtas teatro mylėtojas gali nueiti ir į lengvabūdiško, pramoginio žanro spektaklį.
-Neįsivaizduojamai šiems laikams ilgai nuo 1996 iki 2010-ųjų dirbote diplomatu, buvote Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje kultūros atašė. Kaip pavyko išsilaikyti šiame poste keičiantis valdžioms Lietuvoje – ar viena iš priežasčių ta, kad šis postas nebuvo ir nėra geidžiamas politikų?
-Kai pradėjau dirbti, tyrimai rodė, kad 41% rusų laiko Lietuvą nedraugiška šalimi. Todėl reikėjo kibti į darbą. Nesidairiau į šonus ir nesidomėjau, kokie politiniai vėjai pučia Lietuvoje, kaip veikia simpatijos ir antipatijos. Niekada nesilaikiu šio posto įsikibęs, man būdavo pasiūloma dirbti toliau. Kryptingai dirbau savo darbą. Kurti programas ir jas įgyvendinti man buvo labai įdomu. Džiaugiausi radęs kryptį, pasirinkau orientyrą, branduolį – Jurgį Baltrušaitį, kuris dirbo prieškario Lietuvos pasiuntiniu ir įgaliotuoju ambasadoriumi SSRS, bendravo su kultūros šviesuliais M. Cvetajeva, O. Mandelštamu, I. Buninu, A. Skriabinu, ir jo namus – kultūros židinį.
Susipažinęs su kai kuriais mokslininkais, ėmiau galvoti, kaip Rusijos visuomenei pristatyti LDK laikotarpį, informuoti, kad egzistavo savotiška Lietuvos imperija. Rusijoje leidžiamose knygose įprastai vengiama minėti šį periodą. Atsivėrė nauji veiklos aruodai. Stengiausi Rusijoje pristatyti ir šiandieninę Lietuvos kultūrą, rengdavome įvairias parodas, koncertus, išleidome apie trisdešimt knygų, tarp jų ir E. Gudavičiaus „Lietuvos istorija“. Pinigų knygų leidybai niekada nesame gavę iš biudžeto, „Lietuvos istoriją“ taip pat išleido ne Lietuvos, o Rusijos verslininkai. M. K. Čiurlionio biustas taip pat pastatytas ne už lietuviškus pinigus, tam pinigų mūsų valstybė neskirdavo. Daug gerų žmonių sutikau Rusijoje, kuriems Lietuva įdomi.
Maskva prikimšta renginių, pritraukti visuomenės dėmesį įmanoma tik didžiulėmis akcijomis, bet esame prezentavę Lietuvos kultūrą ir Kremliuje, ir kitose garbingose vietose, bendradarbiaudavome su „Muzikos namais“ („Dom muziky“). O Rusijos provincija labai atvira kitoms kultūroms – tik važiuok, pristatyk. Renginių rezonansas būdavo didžiulis.
-Kokius didžiosios Rusijos miestus jūs vadinate provincija?
-Maskva ir Peterburgas – tikrai ne provincija. Už teisę būti trečiuoju miestu nuolat kaunasi Nyžnyj Novgorodas ir Kazanė, kartais į tą kovą įsijungia Novosibirskas. Visi kiti – provincija.
-1996 metų ir 2010 metų Lietuva skiriasi. Kaip per tą laiką keitėsi požiūris į Lietuvą, kaip suverenią valstybę, Rusijoje?
-Pradžioje nuotaika Lietuvos atžvilgiu buvo labai gera. Apie mus buvo kalbama kaip apie pavyzdį, kaip reikia siekti laisvės, nepriklausomybės. Tačiau po truputį nuomonė ėmė keistis. Tam įtakos turėjo kai kurių mūsų politikų neatsargūs, paniekinantys žodžiai. Kam svaidytis aštriais žodžiais, kurie neduoda jokio rezultato? Iš Vakarų valstybių atstovų mums vertėtų mokytis diplomatiško kalbėjimo.
Esu girdėjęs kalbant Suomijos atstovus, kurie žeria vien pagyrimus Rusijai, Rusijos kultūrai, istorijai, žmonėms. Žinoma, jei taip būčiau aš gyręs Rusiją, mane Lietuvoje būtų pasmerkę. Tačiau pirmoji diplomato taisyklė yra tokia – apie šalį, kurioje reziduoji, privalai kalbėti mandagiai, reikšti jai simpatijas. Rusija yra mūsų kaimynė ir to niekada nereikėtų pamiršti, ne mūsų jėgoms ją pakeisti. Ji buvo, yra ir bus. Reikia rasti geriausią būdą, kaip gyventi šalia jos. Suomiai suprato, kaip reikia gyventi šalia savo didžiojo kaimyno. Turime stengtis nuo Rusijos kiek galima labiau nepriklausyti ir turime dėl to dirbti. Kas mums trukdė pasistatyti suskystintų dujų terminalą? Dabar būtų kitokios kuro kainos.
-Maskva, kurią vyresnioji karta laikė savu miestu ir jame ne kartą lankėsi, dabar tapo egzotiška Rusijos sostine, į kurią nuvažiuoti nebėra taip paprasta – nemažai kainuoja vizos, jaunoji karta nemoka rusų kalbos, o ir tvarka bauginanti - kalbama apie tai, kad milicija bet kada gali sustabdyti, paprašyti dokumentų. Ką patartumėte susiruošusiems į Maskvą?
-Manau, jokio pavojaus žmogus, nuvažiavęs į Maskvą, neturėtų justi. Egzistuoja tam tikros mafijinės struktūros, bet jiems eiliniai žmonės neįdomūs. Kitų nuskaltimų galimybė, manyčiau, tokia pat, kaip ir Lietuvoje. Didžiausi netikėtumai gali laukti tų, kurie norės važinėti automobiliais. Dar visai neseniai ir pas mus vyravo panaši vairavimo nekultūra, bet dabar mes gerokai pažengėme civilizuoto vairavimo link.
Rusijoje eidamas per perėją gali būti partrenktas lekiančio automobilio. Maskvoje reikia važiuoti drąsiai, jei važiuosi kukliai, būsi aplamdytas ir dar liksi kaltas. Baisiausia, kai net pasirenkama važiuoti priešpriešine juosta. Įsimintiniausias vaizdas, kurį man teko matyti vieną šeštadienį, buvo toks - važiavau į Vilnių Minsko kryptimi, kelias užkimštas automobiliais, o kita kelio pusė, į Maskvą, - tuščia. Kai kurie vairuotojai perlėkė į priešingą pusę ir ėmė važiuoti į priekį atbuli. Tokio vaizdo niekada nebuvau matęs! Bet Rusijoje taip pat bandoma griežtinti baudas ir drausminti vairuotojus.
-Ar mumis ir mūsų šalimi rusai domisi? Lietuvos kurortuose jų kasmet daugėja ir tai labai džiugina verslininkus.
-Rusijos milijonieriai, milijardieriai Lietuva nelabai domisi – jie virš Lietuvos praskrenda lėktuvais. O daugelis eilinių žmonių prisimena Lietuvą iš sovietmečio laikų, kai čia būdavo vykstama lyg į užsienį, nors visi priklausėme tai pačiai SSRS. Vidutinioji klasė Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, dar silpna ir nesusiformavusi. Bendra mūsų istorija lėmė tai, kad mes esame šiek tiek vieni į kitus panašūs, tačiau mūsų pasaulėžiūros skiriasi, nes jie yra didelės šalies gyventojai, o mes labai mažos.
-Vis girdime, kad Donatas Banionis, Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis Rusijoje nešiojami ant rankų – tai tiesa ar kiek hiperbolizuota realybė? Ar jus pažįsta jaunieji rusai?
-Man nekuklu apie tai kalbėti, bet galiu pasakyti - dėmesys tikrai nehiperbolizuotas, jo reiškiama netgi daugiau negu Lietuvoje apie tai kalbama. Tai pasireiškia įvariais būdais ir aš tuo pasinaudodavau Lietuvos reikalams. Rusijoje lyrinė komedija „Žiemos romanas“ apie du pensininkus, kuriame vaidinau su A. Rogovceva, rodomas kiekvienų Naujųjų metų išvakarėse. Jaunimas mus taip pat pažįsta, nes filmai, kuriuose filmavomės prieš kelis dešimtmečius, dažnai rodomi. Pasitaikė net tokių kuriozų – esu gavęs laiškų iš jaunų gerbėjų, kurios nepažiūrėjo, kada filmas nufilmuotas.
-Kino filmų sąrašas, kuriuose vaidinote, toks ilgas, kad juos vien vardindami užtruktume gerą pusvalandį. Sukurti vaidmenys turbūt kaip vaikai – sunku pasakyti, kurį labiausiai myli, bet jų bruožus galima išskirti. Taigi – kuris vaidmuo jums atrodo išskirtinis?
-Tikra tiesa, kad vaidmenys lyg vaikai. Keli įsidėmėtini vien dėl to, kad ryškiai ženklino kokį nors etapą ar pažintį su žmogumi. Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ – tai pati mano darbo pradžia, mano kino mokykla, tada susipažinau su genialiu žmogumi, režisieriumi Vytautu Žalakevičium. Iš jo mokiausi kino meno subtilybių.
Svarbūs ir kiti V. Žalakevičiaus filmai ir jis pats, neleidęs susiformuoti kokiam nors tipingam mano amplua – jis man leido kurti skirtingus vaidmenis, ieškoti savyje įvairių savybių. Vaidindamas jo filmuose įsitikinau, kad žmogus yra daugiabriaunis, įvairiapusis, tik reikia mokėti panaudoti reikalingas savybes prieš objektyvą tam tikrame siužete. V. Žalakevičius nemėgdavo nurodinėti, kaip vaidinti. Jis dažnai šnekėdavo metaforomis. Supykdavo, jei koks aktorius, nesupratęs jo tokio kalbėjimo, klausdavo: „O tai ką aš turiu daryti?“ Kuriant vaidmenis gali pademonstruoti ne tik gerąsias, bet išryškinti ir silpnąsias savo savybes, o juk gyvenime to neišdrįstum. Kine viską gali.
Kai kurie filmai svarbūs tuo, kad besifilmuojant užsimezgė draugystė su grupe, režisieriumi, aktoriais. O kai kurie vaidmenys žymi ribą tarp amplua pasikeitimo. Lyrinio komizmo pradžią mano kūryboje žymi režisieriaus A. Proškino filmas „Pavojingas amžius“ („Opasnyj vozrost“). Jei ne politiniai ir ekonominiai santvarkos pasikeitimai, įtakoję ir kino padėtį, galbūt būčiau tapęs komedijiniu aktoriumi. Lyrinio komizmo galima pastebėti ir filme „Karuselė“, kur vaidinau su M. Nejolova, V. Popovo komedijoje „Nusidėjėlis“ („Griešnyk“).
Matyt, turiu ir dar vieną savybę, kuri prie manęs traukia keistuolius. Ne kartą kartojosi tokia situacija – sėdžiu kur nors stotyje, aplink pilna tuščių vietų, bet pasirodo koks nors keistas žmogus ir atsisėda būtent prie manęs. Išdrįsau kai kurių paklausti, kodėl pasirinko mano kompaniją, išgirdau įvairių atsakymų, kurie pravertė savo paties analizei.
-Vaidinote daugybėje gerai žinomų, svarbia kino istorija tapusių filmų, todėl turbūt pralinksminsiu jus sakydama, kad aš visgi iš paauglystės labiausiai įsidėmėjau keturių serijų rusišką filmą apie Antrąjį pasaulinį karą „Skydas ir kalavijas“ (1968 m.), kuriame vaidinote vokiečių kapitoną fon Ditrichą. Filme vaidino rusų aktorių žvaigždės Olegas Jankovskis, Ala Demidova, kiti. Tuomet svarbiausia buvo tai, ką vaidinote, ar tai, su kuo vaidinote?
-Tai buvo pirmas mano filmas rusų kalba (o rusiškai prastokai kalbėjau) ir pirmas filmas „Mosfilme“, iki tol dirbau tik Lietuvos kino studijoje bei viename filme Estijoje. Su filmo „Skydas ir kalavijas“ režisieriumi V. Basovu susitikome Rygoje, kur filmavausi estų filme „Mergina juodais drabužiais“, jis priėjo ir pasiūlė vaidinti vokietį kapitoną. Besifilmuodamas pramokau geriau rusiškai. Susidraugavau su aktoriais A. Demidova, S. Liubšinu, O. Jankovskiu, su kuriuo draugavome iki pat jo mirties. Tuo metu kūrėsi „Tagankos“ teatras, aš patekau į teatro aplinką, mačiau visus jų tuo metu statomus spektaklius, galiu sakyti, kad buvau „Tagankos“ žmogus, bendravau su aktoriais V. Vysockiu, V. Zolotuchinu, I. Savina, N.Gubenka. Bendraudamas su jais, turėjau galimybę skaityti B. Pasternako, A. Achmatovos kūrybą, kuri tais laikais buvo draudžiama. Prieš akis atsivėrė įdomus kultūrinis pasaulis.
Grįžtant prie vaidmens filme „Skydas ir kalavijas“, galiu pasakyti, kad vaidinau „fricą“ girtuoklį, kas nėra būdinga, matyt, toks keistas neigiamas personažas patraukė žiūrovų dėmesį. Vėliau dar vaidinau du nacių karininkus kituose filmuose, vieną iš jų V. Žalakevičiaus filme „Savaitgalis pragare“. Sakiau režisieriui, kad nenoriu įtvirtinti savęs kaip tokio tipažo, bet jis man pasakė: „Tai bus kitoks vokietis – generolas, generolas elnias, generolas gulbė“. Sutikau.
- Kaip jūs, kultūros žmogus, vertinte Lietuvos teatrą, muziką, apskritai kultūros padėtį Lietuvoje šiuo metu?
-Pagrindinis dėmesys valstybėje turi būti skiriamas mokslui, kultūrai ir švietimui. Dabar šioms sritims skiriama tik tiek, kiek lieka nuo kitų. Valstybių švietimo ir kultūros sistemos pasaulyje jau seniai išrastos, pasitvirtinusios, kodėl jomis nepasinaudojus, kodėl jų nenukopijavus? Tragiška, kai rajonuose žmonės palikti be kultūros centrų, kokia bebūtų netolima praeitis, vadinama sovietmečiu su daug neigiamų prisiminimų, bet faktas lieka faktu - tada kaimuose veikė kultūros namai. Dabar daugeliui kaimų gyventojų liko tik televizija, kurioje kultūros - menka dozė, ji neišauklės kultūros pajutimo, skonio. Apie prastą kultūros padėtį byloja ir nuskurdusios bibliotekos.
Nežinau, kokia yra valstybės vystymosi strategija. Mus jau aplenkė ne tik Estija, bet ir Latvija. Kyla klausimas: kodėl? Gal mes jaučiamės tokie didingi, kad per tą didingumą nebematome smulkmenų? Bet juk viskas slypi smulkmenose ir iš jų susideda. Svarbu, kaip pastatei puodelį, kaip nupjovei žolę. Mane nustebino vienas matytas vaizdas Japonijoje. Ėjau imperatoriaus rūmų kiemu, pagriovyje žmogus pjovė žolę. Staiga išjungė žoliapjovę, atsiklaupė, išsitraukė iš kišenės žirklutes ir pradėjo atsargiai karpyti žolę aplink stiebelį su žiedeliu. Nenupjovė jo, paliko žydėti. Stovėjau nuščiuvęs iš nuostabos pusvalandį. Štai kur kultūra ir žmogaus supratimas ne tik apie savo šalį, bet ir visatą!
