Premjerinis šokio spektaklis „Sapnuojanti gražuolė“ – unikali Charleso Perraulto pasakos „Miegančioji gražuolė“ ir Giambattisto Basilio pasakos „Saulė, mėnulis ir Talija“ interpretacija. Kūrybinei komandai priklauso Marius Gotbergas, Barbora Groblytė, Edvinas Siliūnas, Valdas Latonas, Kamilė Lebedytė, Elmyra Ragimova ir Vaiva Paukštė, rašoma pranešime žiniasklaidai. Būtent su Kamile, Elmyra ir Vaiva trumpai šnektelėjome, kas laukia ir ko tikėtis žiūrovui „Sapnuojančioje gražuolėje“.
– Šiems metams lekiant į pabaigą, gruodžio 29 d. Menų spaustuvėje turėsite netgi du premjerinius „Sapnuojančios gražuolės“ rodymus – sveikiname! Tau, Vaiva, kaip šio šokio spektaklio sumanytojai, pirmasis klausimas – kokiais žodžiais apibūdintum savo nuotaiką? Neramios miego naktys ar premjeros jau nebeatrodo tokios baugios?
– Vaiva: Pirmą kartą šį spektaklį parodėme prieš beveik metus kaip egzaminą, ne kaip premjerą – tradiciškai vasario mėnesį vykstančio „Low Air“ šokių mokyklos „Didžiojo metų įvykio“ metu toje pačioje kišeninėje salėje. Tai buvo pirmas kartas, kai apskritai kažkas atėjo žiūrėti mano pilną darbą, o pačiai teko tik prie šviesų dailininko Valdo Latono sėdėti ir kalenti dantimis. Tada Valdas pakišo gabalėlį kramtomos gumos ir sako: „Imk, pakramtyk, nes taip kalenasi dantys, kad žiūrovams trukdysi susikaupt“. Greičiausiai dėl didelio streso tada guma net nesušoko į gabalą. Ir laikiau tą košę visą spektaklį... Tai šiemet su didele pertrauka, atstumu ir jau šiek tiek kitu patyrimu jaučiuosi labai ramiai. Suprantu, jog spektaklio kūrybinė komanda, su kuria absoliučiai lygiai dalinamės kūrybine atsakomybe, yra tiesiog nuostabi, o viskas dar vyksta ir „Low Air“ namų, kuriuose praktiškai užaugau, apsuptyje. Rodos, kad Airida Gudaitė gali pripasakoti daugiau mano vaikystės istorijų, nei jų prisimenu pati. Mąstau, laikas atsipalaiduoti ir leisti šiam spektakliui gyventi savo gyvenimą. Tikiu, kad šį kartą kramtomoji guma į košę nepavirs.
– Kadangi jau žadiname „Sapnuojančią gražuolę“, Vaiva, noriu išgirsti iš tavęs, kaip tau kilo tokia mintis – sukurti štai tokį šokio spektaklį? Ar teisingai suprantu, kad judesio spektaklis paremtas dviem kūriniais, iš kurių vienas niekada nebuvo išverstas į lietuvių kalbą ir yra mažai kam žinoma „Miegančiosios gražuolės“ priešistorė? Kodėl pasirinkai šiuos šaltinius ir, kaip manai, kodėl pasaka nebuvo išversta į lietuvių kalbą?
– Vaiva: Spektaklis buvo sukurtas po tris mėnesius trukusio meninio tyrimo, kurį vykdžiau teatro meno, režisūros magistro studijose Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Taigi, šalia šio spektaklio yra dar ir apie 50 puslapių rašliavos, kurioje nagrinėju / nagrinėjame lyties ir spektaklio naratyvinės struktūros ryšį. Tai buvo pirmas kartas, kai apskritai vykdžiau meninį tyrimą, o kūrybinis procesas taip smulkiai dokumentuotas. Buvo be proto įdomu, norėčiau kartoti, arba tęsti.
Griebiausi teksto paieškų, ar kokio kito kūrinio, kuriame išryškėtų konvencinė lyčių rolių reprezentacija. Iškart dėmesys nukrypo į „Disney“ kanalo pasakas, ypač į „Miegančiąją gražuolę“. Peržiūrėjus visas pasakas atsukome laiką atgal iki pirmosios, prieš tai, mūsų žiniomis, į lietuvių kalbą neverstos pasakos „Saulė, mėnulis ir Talija“ (išvertė Vincentas Klipčius), kurios siužetas prieš tai apie ją negirdėjusiems telieka spektaklio staigmena. Supratome, jog per beveik keturis šimtus metų nei vienoje šios pasakos variacijoje neatsakoma į klausimą, ar Gražuolė / Talija sapnavo ir jei taip, koks buvo to sapno turinys. O juk ji miegojo, pavyzdžiui, „Disney“ filmuko versijose net 100 metų!
Tad ir nusprendėme sukurti miegančiosios gražuolės sapną ir šiuo pavadinimo bei erdvės pokyčiu ją įveiklinti. Juk miega – išorinis apibūdinimas, sapnuoja – vidinis. Būtent šis požiūrio pokyčio poreikis ir buvo esminė motyvacija keisti pavadinimą. O tada jau prasidėjo kūrybiniai (iš kurių labai daug juokingų ir nesėkmingų) ieškojimai, kuriuose dalyvavo išvardinta kūrybinė komanda, mielosios, nuostabiosios darbo vadovės prof. dr. Ramunė Marcinkevičiūtė ir doc. Renata Valčik, mama, puikiausi mokiniai ir draugai, atėję į ne tokias vykusias tarpines peržiūras, bei kiti. Sakyčiau, jog tai tarsi viso kaimo projektas.
– Apskritai, kaip manote, kuo skiriasi „Miegančioji gražuolė“ nuo „Sapnuojančios gražuolės“?
– Elmyra: Sapnuojanti gražuolė man atrodo labiau įgalinta ir įveiklinta, nei miegančioji. Ji yra aktyvi savo sapnų veikėja, nebijanti pasitikti pasąmonės kuriamų vaizdinių, o gal net ir gebanti pripažinti nemalonią tikrovę, kurią tam tikri vaizdiniai primena.
– Elmyra, kaip tu tapai šio šokio spektaklio dalimi? Gali mums papasakoti apie savo vaidmenį, jei tokį galime išgryninti, o tuo pačiu pasidalinti, kuo ši patirtis „Sapnuojančioje gražuolėje“ yra kitokia nuo tavo ankstesnių pasirodymų?
– Elmyra: Spektaklio dalimi tapau paprastai – Vaiva pasiūlė, aš sutikau, nes tiek su ja, tiek su dauguma kitų komandos narių dirbau anksčiau ir pasitikiu jais, be to, buvo smalsu naujai pažvelgti į iš vaikystės man gerai žinomą pasaką.
Man patinka, kad mano vaidmuo šiame spektaklyje nėra griežtai užfiksuotas. Spektaklio pradžioje žiūrovui, ir man, yra gana aišku, kad esu ta mieganti ir sapnuojanti mergina, tačiau veiksmo eigoje vaidmuo lyg ištirpsta – nebėra iki galo aišku, kas iš mūsų yra kas. Kūrybinio proceso metu į miegančios gražuolės patirtį bandėme žiūrėti iš kuo įvairesnių perspektyvų, tad ir pabūti jos kailyje gavo kiekvienas. Tai, beje, ir būtų viena iš priežasčių, dėl kurių man buvimas šio pastatymo dalimi yra kitoks ir įdomus – nes pasirinkę pasaką su labai aiškiu naratyvu ir aiškiai apibrėžtais veikėjais, tuos veikėjus ir tą naratyvą pateikiame žiūrovui taip, kad jam lieka gerokai daugiau erdvės klausti ir interpretuoti. Galbūt toks darbas yra įprastas aktoriams, bet man, kaip šokėjai, ne visai. Be to, ir scenoje man tenka būti kiek kitaip nei man, sakykime, yra įprasta ir komfortiška – jaučiu, kad daugiau užduočių atlieku kaip aktorė, o ne kaip šokėja.
– Kamile, o kaip tu tapai šio šokio spektaklio dalimi? Kompozitorius – tai muzikos kūrėjas. Ką premjeros metu išgirs žiūrovas? Ir, tavo nuomone, kokią įtaką muzika turi pasirodymui iš esmės?
– Kamilė: Spektaklio dalimi tapau, kai Vaiva, žinodama, kad tuo metu studijavau KTU elektroninės muzikos kompoziciją ir atlikimą, paskambino ir pakvietė prisijungti. Kadangi buvau dar tik pirmame semestre, pakviečiau Edviną Siliūną kurti drauge su mintimi ir tikslu, kad kūrybinio proceso metu kuriant muziką galėsime pasidalinti skirtingų kontekstų žiniomis – mano pirminė profesija yra aktorės, o Edvinas – skaitmeninių technologijų kompozicijos studentas. Taip tapome kompozitorių „duetu“.
Kadangi spektaklis kurtas galvojant tiek apie mums gerai pažįstamą „gražiąją“ miegančiosios gražuolės versiją, tiek apie mažiau pažįstamą, archajiškesnę, „neprijaukintą“ – stengėmės tą skirtį atrasti ir muzikoje. Todėl spektaklyje girdėsis ir dailių, mielų fortepijoninių pjesių, ir atmosferiškos elektronikos, išgautos iš to, ką turėjome realaus ir apčiuopiamo: kūnų, kostiumų, rekvizito.
– Menų spaustuvėje gruodžio 29 d. turėsite du premjerinius rodymus – 18 val. ir 20.30 val. Sakykite, ko tikėtis į spektaklį atėjusiam žiūrovui? Gal, pavyzdžiui, jam derėtų pasidaryti namų darbus ir perskaityti „Miegančiosios gražuolės“ pasaką dar kartą?
– Elmyra: Manau, kad pasakos skaityti tikrai nebūtina (šypsosi). Man patinka, kad stebėdamas kūrinį žiūrovas turi galimybę susikurti savo pasaką, ir, tikėtina, vis tiek „pagauti“ arba nujausti, kas mums, kaip komandai, buvo svarbu. Tad bus geriausia, jei žiūrovas ateis atvira širdim, pasiruošęs priimti scenoje matomus paveikslus ir jaučiantys laisvę interpretuoti juos taip, kaip jam pavyksta.
– Vaiva: Ateikite su turimais pasakiškais kontekstais, atmintyje įstrigusiomis nuotrupomis iš vaikystėje matytų filmukų ar spektaklių. Tegul 50 minučių sapno pertraukėlė jus pagauna netikėtai, kaip tas popietinis miegelis šeštadienio žiemos vakarą, kai atsikeli ir nesupranti, kaip čia taip įvyko. O po spektaklio galėsime kartu pareflektuoti Menų spaustuvės „Shinzo“ bariukštyje (juokiasi).
Tik po susitikimo su Vaiva ir „Sapnuojančios gražuolės“ kūrybine komanda nepamirškime, kad gruodžio 30 d. Menų spaustuvėje susitinkame žiūrėti talentingosios trijulės – Emos Senkuvienės, Gretos Snitkutės ir Mariaus Eidrigevičiaus – bendro darbo, premjerinio šokio spektaklio „Tiesa-Drąsa“. Nepraleidome progos užduoti kelių klausimų ir jiems.
– Sveikiname su premjera! Rodos, kad kiekvienas iš Jūsų jau turi vieną kitą premjerą savo kišenėje, tik, visgi, smalsu, ar nerimsta širdis prieš didįjį spektaklio „Tiesa-Drąsa“ pasirodymą gruodžio 30 d. 18 val. Menų spaustuvėje?
– Greta: Prie „Tiesos-Drąsos“ spektaklio dirbame jau daugiau nei metus. Nors ir kūrybinio proceso eigoje ne vieną kartą žiūrovui rodėme spektaklio vienokį ar kitokį eskizą, šį kartą jaudulio daug daugiau – paskutinį kartą spektaklį rodėme lauke, tad nuolat kyla abejonių ar tai, kas veikė lauko erdvėje, veiks esant Menų spaustuvės Juodojoje salėje.
– Pavadinimas sufleruoja, kad tai daugeliui mūsų gerai pažįstamas žaidimas. Patiems teko žaisti šį žaidimą? Galbūt karts nuo karto dar tenka sužaisti? Koks pasirinkimas būdavo dažniausiai – tiesą ar drąsą, kodėl?
– Greta: Kalbėdami tarpusavyje su Ema ir Mariumi supratome, jog žaidimas „Tiesa-Drąsa“ mums visiems keliantis nostalgiją, primenantis paauglystę, kai šiuo žaidimu bandydavai iš draugų ištraukti labiausiai intriguojančius atsakymus, susijusius su simpatijomis, gėdingais momentais ar požiūriu į svarbius gyvenimo klausimus. Mane visada labiau jaudindavo kitiems sugalvoti drąsą nei tiesą, o pačiai pasirinkti tiesą, kaip saugų variantą – atrodydavo, kad veiksmui atlikti reikia daugiau drąsos nei klausimui atsakyti. Vis dėlto spektaklio kūrybinio proceso metu supratome, jog tiesa reikalauja tiek pat drąsos, kiek ir imtis veiksmo.
– O kaip tau, Ema?
– Ema: Žinoma, kad teko. Manau, daugelis yra bent kartą jį žaidę, būtent todėl ir pasirinkome šį kiekvienam lengvai atpažįstamą konceptą. Aš asmeniškai dažniau rinkdavausi tiesą, nes drąsa gali pareikalauti per didelių pastangų, mano pačios įsitraukimo veikti, nors man patogiau išlikti pasyviai ir stebėti kitų pasirinkimus. Tačiau kartais gaudavosi taip, kad tiesos akivaizdoje iškeltas klausimas reikalaudavo žymiai daugiau drąsos į jį atsakyti nei atlikti veiksmą, nes juk bendru susitarimu negali meluoti. O jeigu vis dėlto pameluoji ar bandai „nusimuilinti“ – visi iš karto supranta (šypsosi).
– Tiek man, tiek, manau, žiūrovui smalsu, kodėl kaip atspirties tašką pasičiupote „Tiesą-Drąsą“? Ką Jums kiekvienam reiškia šis žaidimas?
– Greta: Suaugusių pasaulyje su šiuo žaidimu, ir apskritai žaidimais, susiduriame vis rečiau. Dažnai atrodo, jog žaidžia tik vaikai, o suaugusiems žaidimai nebereikalingi. Šiandien vis daugiau yra nagrinėjama žaidimo svarba suaugusio žmogaus kasdienybėje, o pavyzdžiui LARP (live action role-playing) žaidimai, lietuviškai – vaidmenų žaidimai, suteikia galimybę įsikūnyti į personažą ir veikti fikcinėje situacijoje, taip žaidimo forma drąsiau priimant įvairius sprendimus. Kitaip tariant – žaidimas gali tapti gyvenimo simuliacija, kurioje nebaisu išgyventi neįprastas aplinkybes, jeigu to reikalauja žaidimo taisyklės. Tad žaidimą, kaip atspirties tašką, pasirinkome manydami, kad tai puiki forma kalbėti, o žiūrovui drąsiau įsitraukti, jei jis yra kviečiamas žaisti.
– Ema: Tai tikrai nėra mano mėgstamiausias žaidimas. Tačiau žaidimo taisyklės mūsų pasirinktoje temoje puikiai atspindi jos problematiką. Žaidime yra tik du pasirinkimai – tarsi du kraštutinumai. Negali pasirinkti abiejų vienodai, o už kiekvieno slypi tavo pasirinkimo pasekmės. Taip pat atrodo, jog tiek tiesa, tiek ir drąsa reikalinga viena kitos egzistavimui. Nes juk nežinodamas tiesos, neįgysi drąsos atstovėti savo nuomonę, savo įsitikinimus. O tam, kad surastum tiesą, turi išdrįsti išgirsti kitą, tau prieštaraujančią pusę. Mes dažnai nenorime girdėti to, kam mes nepritariame, veikiau renkamės ją užtildyti, atsiriboti, atšaukti.
– Minite, kad „mes visi esam šio globalaus žaidimo figūrėlės, nuolatos judančios po erdvę tarsi žaidimo lenta tam, kad savo partijos pabaigoje būtume teisingoje pusėje.“ Kas Jums yra teisingoji pusė?
– Ema: Būtent! Ar yra teisinga pusė? Mes pripratę pasaulyje matyti tik dvi puses – egzistuoja dešinė ir kairė, juoda ir balta, gerieji ir blogieji, praeitis ir ateitis. Taip kyla konfliktai, kai laikomės tik kraštutinumų. Man teisinga pusė yra įsiklausymas, dialogas. Stengiuosi nepriimti savo pozicijos kaip teisingiausios, bet visuomet išgirsti, apmąstyti, kodėl aš situaciją matau taip, o jis / ji kitaip. Išdrįsti savo tiesoje pamatyti netiesą. To labai trūksta pasaulyje.
– Spektaklyje „Tiesa-Drąsa“ kalbatės dialogu tarp praeities ir ateities. Įdomu, kaip šį pasirodymą galėtų traktuoti jaunoji karta – tarkime Jūsų amžiaus asmenys ir tie, kas laikomi vyresniais, pavyzdžiui, Jūsų tėvų amžiaus žmonės? Kaip manote, šis šokio spektaklis gali suvienyti ar labiau išryškinti kartų skirtumus? Net neabejoju, kad premjeroje lankysis Jūsų tėvai – pagalvojote, kaip jiems susižiūrės šis spektaklis ir kokia bus jų nuomonė?
– Greta: Kurdami „Tiesą-Drąsą“ daug kalbėjome apie kartas ir įvairius su kartomis susijusius kraštutinumus: praeities įsikibimas ir nenoras priimti kitokių nuomonių ar pokyčių – ši būsena dažna mūsų tėvų amžiaus žmonėms bei noras žiūrėti tik į dabartį ar ateitį, per daug nesigilinant į istorines detales, palaikant „atšaukimo kultūrą“ (angl. cancel culture) – šis požiūris dažnas šių dienų jaunimo tarpe. Tiesa, tai tik stiprūs kraštutinumai, tačiau jaučiame, kad kasdienybėje susiduriame tiek su vienais, tiek su kitais žmonėmis ir šių minčių vedamais sprendimais. Spektakliu siekiame klausti, ar įmanoma atrasti pokalbį tarp kartų, tarp jų įsitikinimų bei kur tai gali nuvesti. Galbūt žaidimo forma gali padrąsinti vienas kitam užduoti klausimą, kuris padėtų vieni kitus geriau suprasti ar paskatintų veikti.
– Ema: Išties, kiekvienas spektaklį priims ir pamatys skirtingai. Manau, kad būtent mūsų karta yra labiausiai įgalinta šnekėti šia tema: girdėdami vis dar gyvą žmonių, gyvenusių sovietmečiu, atmintį bei patys šiek tiek prie jos prisilietę, mes suvokiame, kokia buvo praeitis, tačiau su ja savęs neidentifikuojame, nes joje praleidome tik trumpą savo gyvenimo atkarpą. Iš kitos pusės, dabar gyvename besikeičiančio, liberalaus, modernizuoto pasaulio tempu, jaučiamės ateities kūrimo dalimi. Tad suprasdami tiek vieną, tiek ir kitą puses, galime kurti dialogą tarp šių dviejų realijų. Mūsų tėvai jau sunkiau pasiveja dabarties įvairialypes tendencijas, seneliai tuo labiau, todėl jiems surezonuos vieni dalykai, o pavyzdžiui, koks alfa kartos atstovas išvis nežinos, kas tas sovietmetis.
– Na, ir paskutinis klausimas. Daugelis vilniečių ir miesto svečių šią vasarą turėjo unikalią progą pamatyti šio premjerinio spektaklio užuomazgas šalia Nacionalinės dailės galerijos SPOT festivalio metu. Kuo kitoks ir / ar panašus vasarą matytas ir gruodžio 30 dieną įvyksianti spektaklio premjera?
– Greta: SPOT festivalyje pristatėme spektaklio „Tiesos-Drąsos“ variantą lauko erdvėje – aikštėje, šalia Nacionalinės Dailės galerijos ir skulptūros „Pirmosios kregždės“. Šį kartą spektaklio premjerą pristatysime Menų spaustuvės Juodojoje salėje – viduje. Kadangi keletą spektaklio eskizų teko pristatyti ir lauko, ir vidaus erdvėse, jautėme, jog nors ir spektaklis lieka tas pats, didelę įtaką daro aplinka: lauke daugiau vizualinio ir garsinio triukšmo, viduje daugiau pasimato smulkių choreografinių momentų, mums svarbu į tai atsižvelgti. Pagrindinė spektaklio idėja nuo vasaros nepakito, tačiau šį kartą pristatydami spektaklį vidaus erdvėje daug dėmesio skyrėme šviesai, momentams, kuriuose yra įtraukiamas žiūrovas, choreografinėms dalims.
– Ema: Labai džiaugiamės Rūtos Kyguolytės sukurtu įvaizdžiu, jis toks ir išliks (šypsosi), idėjiškai spektaklis išlaikys savo rėmus, tačiau viliamės, kad uždara, teatrinė erdvė leis žiūrovui įsitraukti į mūsų žaidimą aktyviau, o techninės galimybės labiau pabrėš judesį.
Organizatoriai kviečia visus į jau penktąjį kartą vyksiantį tarptautinį šokio festivalį „Pūga“, kuris vyks gruodžio 28-30 d. Be lietuviškų premjerų, žiūrovai turės progą pamatyti vizualų šokio spektaklį „Žaidimas baigtas“, svečių iš Islandijos „Belaukiant šokio“ pasirodymą, sudalyvauti netradicinėje šokio pamokoje, šiuolaikinio šokio seminare su Yelena Arakelow iš Islandijos, improvizacijos sesijoje su šokių mokyklos mokytoju Juozu Veiveriu ir šokių kovose.
