Pjesė „Sūnus“ – paskutinė F. Zelerį išgarsinusios draminės trilogijos dalis (kitos dvi – „Tėvas“ ir „Mama“). Šis pasaulio scenas užkariaujantis dramaturgas gilinasi į jautrias ir aktualias kasdieninio gyvenimo temas, susijusias su šiuolaikinio žmogaus psichologinėmis ir dvasinėmis traumomis, kurios slepiamos, nes neatitinka visuomenės standartų. Pjesę „Sūnus“ sukurti F. Zellerį paskatino asmeninė patirtis, kūrinį jis dedikavo vienam iš savo sūnų, sirgusiam psichine liga.
„Man pažįstamos šios emocijos ir nesvetimos kai kurios situacijos. Kaip tėvas jaučiau bejėgystę – atrodė, kad lieki visiškai vienas. „Sūnuje“ dalinuosi savo emocijomis, stengiuosi jas išgyvenantiems padėti ir kovoti prieš patiriamą gėdą“, – sako F. Zelleris.
Jis pabrėžia, kad svarbu kalbėti apie psichinę negalią, atmetus tabu: „Turėtume apie tai kalbėti atvirai, jausdami, kad nesame vieni šioje kelionėje, ir jog nėra gėda patiriant krizę prašyti pagalbos. Dabar tiek daug žmonių jaučia skausmą. Regis, išgyvename didelę sveikatos krizę po kovido, ir daugelis nežino, kaip su ja tvarkytis dar ir todėl, kad jaučia kaltę ir gėdą.“
Režisieriaus Igno Jonyno manymu, „pjesės „Sūnus“ pagrindinis herojus yra ne paauglys Nikolia, aplink kurį sukasi visas siužetas, o jo tėvas Pjeras. Nes būtent jis, po skyrybų su sūnaus motina pradėjęs kurti naują šeimą, patiria didžiausią gyvenimo iššūkį. Pilnai nesuvokdamas, o gal pasąmoningai nenorėdamas pripažinti savo sūnaus psichinės būklės, tėvas tuo pat metu iš paskutiniųjų stengiasi jį gelbėti, kol galiausiai pats susipainioja savo gyvenime. Išsiskyrusių tėvų meilė sūnui, nepajėgiant jo suprasti, nulemia tragišką baigtį“.
Pasak I. Jonyno, „gyvenime mes, kaip ir pjesės herojus Pjeras, dažnai tvirtiname, kad „viskas bus gerai“, „viskas susitvarkys“. Kas susitvarkys? Mūsų genetinis kodas? Gyvenimas? Kasdienybė? Byrantys tarpusavio santykiai? Ateitis? Visi šie klausimai fatališkai pakimba virš pjesės herojų ir būtent tada susiformuoja esminė jos tematinė ašis – kaip patys norėdami būti laimingi, nelaimingus darome savo artimuosius, o kartu ir save. Kad išbristum iš šitos aklavietės ir schematiškų gelbėjimo(si) sprendimų, ko gero, reikia ieškoti kardinaliai kitokio santykio su savo ego, pastangų vėl iš naujo suvokti gyvybę kaip esminę žmogiškosios egzistencijos vertybę, ir, jei tai vis dar įmanoma, pabandyti atrasti paradoksą, kuris paliktų mums humanistinio pasaulio egzistavimo viltį, tokio pasaulio, kuriame norėtųsi likti, o ne išeiti…“
Sūnaus vaidmenį spektaklyje kuriantis jaunosios kartos aktorius Martynas Berulis taip pat neabejoja kūrinio temos aktualumu. „Tai žmogus, išgyvenantis sielos dramą. Vieni nujaučia, kas tai yra, kiti suvokia protu, o kai kurie išgyvena ją labai audringai, nors to gali nematyti net artimiausi žmonės. Džiaugiuosi, kad psichinė sveikata tapo nebe tabu, viliuosi, kad pagalba tampa vis lengviau pasiekiama žmonėms, kuriems jos reikia“, – sako M. Berulis.
Spektaklio scenografija sukurta remiantis svarstyklių fizikos principu – kiekvienas nestabilioje erdvėje judantis žmogus sveria ją į savo pusę. Pasak režisieriaus, tai atspindi svarbų pjesės leitmotyvą – kaip kiekvieno iš mūsų ego išbalansuoja pasaulį ir aplinkinių gyvenimus.
Scenografijos dailininkė Sigita Šimkūnaitė pasakoja, kad „šiame spektaklyje scenovaizdis tarnauja kaip judesio – aktorių fizinio išbandymo – elementas. Scenografija – kaip kinetinis objektas, kuris savo judėjimu keičia erdvės reikšmes. Ja siekiama sukurti pastovų nestabilumą ir nerimą, bejėgiškumą ir vienatvę, o balansą erdvėje bandys atrasti aktoriai: jiems prireiks maksimalios koncentracijos ir judesių tikslumo“.
