Visame pasaulyje žymaus kūrinio interpretaciją pateiks teatro vadovas, režisierius Algirdas Latėnas. Spektakliui scenografiją kuria dailininkė Giedrė Brazytė, kostiumus – Sandra Straukaitė, muziką – kompozitorius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Algirdas Martinaitis, choreografiją – aktorius Arnoldas Jalianiauskas.
Režisieriaus A. Latėno kūrybiniame kelyje A. Čechovas, taip pat kaip ir anglų dramaturgas Williamas Shakespeare’as, užima ypatingą vietą. Tai autoriai, prie kurių režisierius nuolat grįžta, gilinasi į jų kūrybą, ieško XXI amžiui aktualių temų. Jaunimo teatre vienas pirmųjų A. Latėno spektaklių buvo „Žuvėdra“ (1991), vėliau sekė „Ivanovas“ (teatras „Vaidila“, 1996), „Dėdė Vania“ (2005).
„Vyšnių sodo“ repeticijos akimirkos – DELFI nuotraukų galerijoje:
Susiformavęs aktorių branduolys yra viena iš priežasčių, kodėl šiuo metu režisierius grįžta prie didžiojo klasiko kūrybos. „Tam, kad imtumeisi tokios medžiagos ir ryžtumeisi ją realizuoti teatro scenoje, reikia turėti aktorių, kurie galėtų suvaidinti šią pjesę, – sako A. Latėnas. – Manau, kad jau išaugo ir subrendo nauja karta, kurie turi ir gali parodyti savo „Vyšnių sodą“. Aktoriai, besiruošiantys šiai premjerai, turi sukaupę ne tik didelę sceninę, bet taip pat ir gyvenimišką patirtį, kuri, žinoma, yra taip pat labai reikalinga ir svarbi.“
Spektaklyje vaidina Jaunimo teatro aktoriai: Giedrė Giedraitytė, Aleksas Kazanavičius, Simonas Storpirštis, Sergejus Ivanovas, Andrius Bialobžeskis, Aušra Pukelytė, Giedrius Arbačiauskas, Jonė Dambrauskaitė, Lukas Petrauskas, Ignas Ciplijauskas, Jurgis Damaševičius. Aktorių ansamblį papildys specialiai šiam spektakliui kviestos aktorės Viktorija Kuodytė ir Emilija Latėnaitė-Beliauskienė. Į Jaunimo teatro sceną po ilgos pertraukos sugrįžta aktorius Saulius Bareikis, jam patikėtas Firso vaidmuo.
Režisierius pripažįsta, kad, nepaisant to, jog visi „Vyšnių sodo“ personažai yra įdomūs, daugiasluoksniai, visgi vienas sudėtingiausių – Liubovės Andrejevnos vaidmuo. Jis patikėtas aktorei Viktorijai Kuodytei, kuri prieš kelerius metus jau kūrė vieną pagrindinių vaidmenų spektaklyje „Ledi Makbet“. Kaip teigia A. Latėnas, V. Kuodytės aktorinio kurso vadovas, šią talentingą aktorę jis įsiminė dar studijų metais nuo pirmųjų etiudų ir repeticijų.
„Ji visada turėdavo savo supratimą, savo požiūrį – ne seklų, o įdomų, gilų. Tai žmogus, kuris moka išgirsti kitą, įsiklausyti. Su Viktorija visada vyksta bendras darbas, o tai labai svarbu teatre“, – sako „Vyšnių sodo“ režisierius.
A. Čechovo kūryba suvaidino lemiamą vaidmenį XX a. pradžios teatre. Ne veltui jis dar yra vadinamas „XX amžiaus Šekspyru“. Būtent prieš šimtmetį pasirodžiusi novatoriška ir iš pradžių ne visiems suprantama A. Čechovo dramaturgija padėjo pagrindus naujos teatro epochos atsiradimui. XIX a. teatras buvo pilnas aktorinių štampų, įsisenėjusių kanonų, o svarbiausia – nutolęs nuo realybės. A. Čechovas atkakliai siekė priartinti teatrą prie žmonių, norėdamas scenoje matyti paprastus ir tuo pačiu sudėtingus gyvenimiškus dalykus. Paties autoriaus pasiūlyta jo dramų formulė, kai „žmonės geria arbatą, ir čia pat dūžta jų likimai“ iki šiol vieniems režisieriams pasitarnavo kaip jų spektaklių koncepcija „a priori“, kitiems žadino norą konfrontuoti bei polemizuoti su garsiuoju autoriumi.
Paskutiniu metu Lietuvos teatrų scenose daugėja A. Čechovo pjesių pastatymų. Jaunimo teatro vadovas šį reiškinį vertina kaip teigiamą procesą, nes taip grįžtama prie tikrų, laikui nepavaldžių, amžinų dalykų: žmogaus siekių, dvasios norų, sielos kančių. Pasak jo, dramaturgas „labai gražiai atskleidžia žmonių santykius – tarsi paglostydamas, tik atsargiai paliesdamas žmogiškojo ryšio problemas“.
A. Čechovo pjesių herojai gyvena paprastą, atrodytų, nuobodų gyvenimą, kuriame plėtojasi jaudinantys likimai. Jų buitis, persunkta kasdienio, neįpareigojančio bendravimo, slepia daugybę neišsakytų minčių ir neparodytų jausmų. Tada, kai nieko nevyksta, atsitinka patys svarbiausi dalykai: žlunga viltys, trūkinėja santykiai, keičiasi žmonių gyvenimai. A. Latėnas šio visame pasaulyje garsaus dramaturgo pjesėse įžvelgia šiuolaikinio pasaulio dramą vis labiau svetimėjančioje ir socialinės atskirties kamuojamoje visuomenėje.
