Jaunimo teatras, įkurtas buvusioje Didžiojo Vilniaus geto teritorijoje, nuosekliai domisi šia tema ir, bendradarbiaudamas su talentingais teatro kūrėjais, nuolat inicijuoja šio žiauraus ir dinamiško laikmečio meninius tyrimus: per pastaruosius kelerius metus Jaunimo teatro scenoje Holokausto temą nagrinėjo tokie kūrėjai kaip lenkų teatro meistras Krystianas Lupa (spektaklis „Austerlicas“ pagal W. G. Sebaldą) ar ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica (spektaklis „Erinijos“ pagal J. Littello romaną „Gero linkinčiosios“).
Jauniausios kartos režisierius J. Vinciūnas, ieškodamas savito požiūrio į Holokaustą ir visą aibę su šiuo reiškiniu susijusių temų, gręžiasi ne į didžiuosius grožinės literatūros kūrinius, o į autentiškus žydų žudynių Vilniuje liudininko Kazimierzo Sakowicziaus prisiminimus, 2012 m. išleistus knygos „Panerių dienoraštis 1941–1943 m. pavidalu.
Šįmet baigęs teatro režisūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, J. Vinciūnas pasakoja, kad sukurti spektaklį šia sunkia tema jį įkvėpė kurso vadovas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gintaras Varnas, studijų metais supažindinęs studentus su įvairia literatūra Holokausto tema.
„Tarp G. Varno atneštų knygų buvo ir K. Sakowicziaus dienoraščio fragmentai, kuriuos galiausiai perskaitęs net nutirpau. Ne dėl to, kad supratau ar atjaučiau kiekvieną autoriaus parašytą žodį. Mane tiesiog pribloškė faktas, kad čia užrašyti įvykiai, kuriuos žmogus galėjo matyti pro langą. Surašyti su lengva ironija, rašytojui būdingu stiliumi. Bet tas kraštutinumas mane tarsi prirėmė prie sienos. Supratau, kad turiu mesti tai, ką dariau iki tol, ir prisiliesti prie šitų dienoraščių,“ – pasakoja spektaklio „Dulkės“ režisierius J. Vinciūnas.
Lenkų žurnalistas ir karininkas K. Sakowiczius gimė 1894 m. Baigęs gimnaziją, studijavo teisę Maskvoje. Po studijų dirbo Vilniaus laikraščių redakcijose. A. Mickevičiaus gatvės 24 numeriu pažymėtame name buvo įsteigęs spaustuvę, kurios, kartu su gyvenamuoju būstu, Sakowiczius neteko per 1940 m. sovietų nacionalizaciją, todėl kartu su žmona persikėlė gyventi į Panerius ir šitaip atsidūrė prie būsimosios masinių žudynių vietos. Čia nuo 1941 m. liepos iš gyvenamojo namo palėpės turėjo galimybę stebėti nacių ir jų talkininkų lietuvių vykdomas žudynes.
Anot režisieriaus J. Vinciūno, „K. Sakowicziaus liudijimai tokie žiaurūs, kad juos skaitant tenka susidurti su savo atjautos riba. Aprašytą siaubą norisi priskirti vaizduotės plotmei, nors tai ir dokumentinis šaltinis. Būtent ši suvokimo riba ir yra viena iš esminių spektaklio temų. Spektaklyje stengsimės ne tik apčiuopti tylą, esančią tarp tikros žmonių patirties ir laiko nugludintų šaltinių, bet ir ją išsklaidyti“.
Beje, išankstinė „Dulkių“ premjera jau įvyko. Spektaklio kūrybinė komanda buvo atrinkta dalyvauti garsaus Hamburgo „Thalia“ teatro organizuojamame jaunosios režisūros festivalyje ir kūrybinėse dirbtuvėse „Körber Studio Junge Regie“, kur birželio 7 d. ir įvyko spektaklio pirmasis „Dulkės“ tarptautinis krikštas.
Šįmet minint 80-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines, vieną pirmųjų savo darbų profesionalioje scenoje pristatantis režisierius J. Vinciūnas svarsto apie atmintį ir užmarštį, žmogaus vietą laiko tėkmėje ir apie ribų, skiriančių praeities bei dabarties žmogų, sąlygiškumą. Spektaklis „Dulkės“ – tai ir jaunų teatro menininkų komandos bandymas suvokti savo kartos žmonių vietą ir vaidmenį Holokausto, vienos didžiųjų praėjusio amžiaus žmonijos tragedijų, atminties grandinėje.
„Beje, sapnavau Holokaustą,“ – atvirauja režisierius. „Sapne buvau smalsus lenkų žurnalistas, kuris, nors niekas nieko nežinojo, pradėjo smalsauti, kur vežami visi tie žmonės. Nusprendžiau nuvažiuoti ir išsiaiškinti. Įlipau į visiškai šiuolaikinį mikroautobusą, atveža į aikštelę, primenančią Muzikos ir teatro akademijos kiemą, kuriame viršų paima iš knygų ir filmų perimtas koncentracijos stovyklos vaizdinys. Pilki žmonės, slenka, dumblas, elektrinė viela, pusiau gyvi pusiau mirę... Pasižiūriu į tą pusę, prieinu prie vairuotojo ir sakau: „man rodos, čia kažkas negerai“. Vairuotojas nesupranta. Ir aš leidžiuosi bėgti, sprunku į kapines, o mane labai entuziastingai gaudo stereotipiniai raudonskruosčiai vokiečiai su alaus bokalais. Noriu pasakyti, kad mano vaizduotėje viskas persipina ir lieka tik to įvykio nuorodos, susimaišiusios su dabarties ženklais. Galbūt dėl to man labai įdomi užmaršties tema. Kažin kaip kiti sapnuos tokius sapnus?“
Spektaklio „Dulkės“ premjera įvyks birželio 21 ir 22 d. 18:30 val. Jaunimo teatro „Salėje 99“.
