aA
Spalio 25 d. prasidėsiantį Vilnius City Operos „Onegino“ maratoną atvers maestro Gintaro Rinkevičiaus mokinio, Ričardo Šumilos mostas. Prieš dešimtį metų debiutavęs viename sudėtingiausių miuziklų – „Svynis Todas“, šiandien Ričardas dažnai grįžta prie šio žanro, kuris, pasak jo paties, kiekvieną priverčia pasitempti ir paspartinti ritmą.
Ričardas Šumila
© DELFI / Tomas Vinickas

Šalia operos ir miuziklo, jaunojo dirigento karjeroje nuolat atsiranda nemažai įdomių, eksperimentinių projektų, susijusių su kinu, daile ar elektronine muzika. Būtent jis prieš porą metų tapo jungiančiąja grandimi tarp Marijaus Adomaičio (Ten Walls) ir „e-Carmen“ solistų, padėdamas jiems kalbėti viena kalba.

Tad apie jaunystę, sukauptą patirtį, darbų gausą ir trumpą poilsį šį kartą kalbėjomės su Ričardu.

Kažkada debiutavai Kongresų rūmuose su miuziklu „Svynis Todas“, o neseniai vėl dirbai prie miuziklo, tampi šio žanro ekspertu?

Taip, miuziklas tampa esminiu ženklu mano karjeroje. Prieš dešimt metų, kai dirigavau S. Sondheimo „Svynį Todą“, tai buvo pirmasis dirigavimas profesionaliam orkestrui, pirmasis sceninis muzikinis spektaklis man. Buvo daug streso, daug jaudulio ir to aš nepamiršiu niekad.

Kauno muzikiniame teatre ką tik pristatėme F. Wildhorno „Džekilą ir Haidą“, kur vėl buvo debiutas, nes pirmą kartą buvau pilnai atsakingas už visą procesą, kaip muzikos vadovas ir pirmą kartą užėmiau tokias pareigas miuzikle.

Beje, tarp šių miuziklų istorijų galima surasti labai daug paralelių. Abi jos - apie gerus žmones, virstančius demonais ir žudikais, dėl kitų, kurie gyvenime nėra šviesūs. Abu, norėdami gero, tampa nuskriaustais, skirtingomis aplinkybėmis pradeda kerštauti, kol galiausiai žūsta. Abu miuziklai bando perteikti gilesnę mintį, nei tik papasakoti tragišką, brutalią žudiko istoriją. Taigi, miuziklas man iš tiesų tampa artimu. Labai. Dar buvo ir „Adamsų šeimynėlė“, tad jų - jau trys.

Kuo tave traukia miuziklas? Galbūt stipriau, nei opera?

Kaip dirigentui, man būtų sunku išskirti: miuziklas ar opera. Abu žanrai yra sceniniai muzikiniai veikalai, kuriuose vyrauja panašūs dramaturgijos principai. Miuziklas dažnai gali pasirodyti paprastesnis, muzikine prasme lengviau perprantamas operoje „nesimaudančiam“ žiūrovui. Nors, vėlgi, viskas priklauso nuo autoriaus.

Man pačiam šiai dienai Nr. 1 yra S. Sondheimas: kaip jis dėlioja dramaturginį ir muzikinį tekstą, kokie yra leitmotyvai, paslėptos temos, potekstės... Aukščiausias lygis.

Miuziklas visuomet žavi savo tempu ir dinamika, kurie ir tave patį priverčia tapti vikresniu. Dainininkai čia turi būti puikūs aktoriai, nes yra daug kalbamojo teksto, kuris turi nepastebimai pereiti į dainavimą. O kartais tiesiog smagu atsitraukti nuo labai rimtos muzikos ir grįžti prie paprastesnių melodijų. Visgi nenuvertinu miuziklo, nes ir pačią paprasčiausią melodiją galima atlikti įvairiai, tai - tik požiūrio klausimas. Mano siekiamybė paskutiniame pastatyme ir buvo tokia, kad orkestras grotų su didžiausia pastanga ir noru melodijas padaryti nepaprastomis.

Tavo darbai nuolat stebina įvairove - elektroninės operos, projektai su kinu, o dar viena nauja patirtis klasikoje - baletas. Kaip sekėsi susitvarkyti su šiuo žanru?

Man labai patiko dirbti Mindaugo Urbaičio baleto „Procesas“, kuriam choreografiją kūrė Martynas Rimeikis, pastatyme, su kuriuo debiutavau LNOBT. Kadangi tai - šiuolaikinis baletas, didelių užduočių, kaip klasikoje, tarkime, šokėjų šuolių ar piruetų „gaudymo“, nebuvo daug. O kas svarbu šokėjams: muzikos tempai, pagal kuriuos jie stato choreografiją, jų laikymasis, - manau pavyko su tuo susidoroti.

Žinoma, šia tema yra begalė anekdotų... Choreografas prašo dirigento: „Maestro, gal galėtumėte truputį greičiau kitą kartą?“ Dirigentas: „Aišku, be problemų“. Kitą kartą padirigavęs lygiai taip pat, atsisuka ir klausia choreografo, kaip pavyko. „O, maestro, šį kartą labai gerai.”, - atsako jam choreografas (juokiasi)


Bet grįžtant prie mūsų darbo, man patiko pats procesas, darbas su Martynu, jo vizijos matymas ir bendradarbiavimas ją išpildant. Smagu matyti didelį jo talentą ir potencialą, kurio dėka jis padarė nuostabų darbą – F. Kafkos „Procesą“ perkėlė į šokį. Perskaitęs knygą galvojau, jog tai neįmanoma, bet pirmą kartą pamatęs negalėjau patikėti, kad šokiu galima perteikti ne tik tokią istoriją, bet ir pagrindinio veikėjo vidinę būseną, - teisiamojo emociją ir knygoje slypinčią filosofiją.

Šiame balete dirbome kaip komanda ir su muzikos vadovu Modestu Barkausku. Tai galėtų būti komandinio darbo pavyzdys, kuomet du dirigentai kartu dirba dėl įmanomai geresnio rezultato.

Visgi nemažai laiko praleidi asistuodamas maestro Gintarui Rinkevičiui VCO darbuose, kuo ši praktika tau naudinga?

Tai buvo pagrindinė mano operos, muzikinio sceninio žanro mokykla. Darbas su dainininkais, Dalia (Ibelhauptaite), repeticijų stebėjimas, dirigavimas joms. Pastabos, kurias gavau iš čia kuriančių, turbūt buvo didžiausia gyvenimo mokykla. Čia susiformavo mano skonis, stilius, supratau, dirigavimo spektakliui specifiką. Tai - begalė pamokų, kurias prisiminsiu visada ir, žinoma, jas taikau ir taikysiu visą gyvenimą dirbdamas kitur.

Spalio 25 d. diriguosi „Oneginą“. Tai jau ne pirmas jūsų susitikimas, ar „Oneginas“ - vienas iš tau artimų veikalų? Kodėl?

Man jis itin artimas ir įvairiapusiškai. Labai mėgstu P. Čaikovskį ir jo muziką, - ji visad sujaudina, paliečia, todėl smagu prie jos sugrįžti. Pats „Oneginas“ yra klasika ir istorija, kuri visada mus jaudins. Smagu per ją prisiminti pirmą meilę, tą jausmą, kurį visi išgyvenom, ar dar išgyvensim. Įsijausti, pabandyti suprasti, įsiklausyti, ką mums asmeniškai reiškia amžinai aktuali istorija, - ar vykusi prieš 200 metų ar dabar, o gal ne tokiais senais sovietinės „komunalkės“ laikais. Man šis pastatymas patinka, visada smagu jausti atmosferą, kurią pavyko atkurti Kongresų scenoje, labai jo laukiu.

Sunku ar lengva diriguoti patyrusiems VCO operos solistams?

Kažkada buvo sunkiau, netgi, sakyčiau, didelis iššūkis. Kai esi jaunas ir nelabai patyręs, kažkas nepasiseka, kažko neparodai ar nepadarai, nepasakai pastabos dėl to, kad nepasitiki savo nuomone, jauti tą didelį autoritetą ir profesionalumą priešais save... Tada buvo sunku, gąsdino solistų darbo lygio lūkesčiai, kurie buvo tokie pat, kaip jie pratę vakaruose. Dabar jau lengviau, o darbas su jais visada produktyvus ir profesionalus. Geriausia rezultatą pasiekiame per patį trumpiausią laiką, nes solistai visada būna pasirengę 1000 procentų ir tu pats privalai būti pasirengęs lygiai taip pat, - kitaip nepavysi jų tame pačiame lygyje. Dirbti su VCO solistais - ir didžiulė atsakomybė, ir dovana.

Ar jau ruošiesi „e-Carmen“? Kuo tau ypatingas šis darbas?

Ruošiuosi, nes vis iškyla reikiamybė peržiūrėti vieną ar kitą numerį dėl naujų solistų. Ypatingas buvo kūrybinis procesas, darbas su Marijumi Adomaičiu, elektronikos vertimas į natas. Šiandien su didžiausiais sunkumais susiduria solistai, bandydami suprasti, kaip jiems prisitaikyti prie kai kurių pakeitimų, kaip susigaudyti teisingai įstoti ir taip toliau. Mano pagrindinė užduotis yra padėti jiems tai padaryti, ir gerai praleisti laiką, šokant prie pulto (šypsosi).


Kokie artimiausi planai, projektai tavęs laukia?

Iki Naujųjų metų turiu miuziklų pasirodymus Kauno muzikiniame teatre, taip pat VCO diriguoju „Oneginą“, „Fausto“ spektaklius gruodį. Suplanuoti koncertai su Šiaulių kameriniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, o po Naujųjų debiutuoju LNOBT, diriguosiu „Bohemą“, „Montekius ir Kapulečius“, sugrįšiu prie baleto „Procesas“. Dirbsiu ir prie naujojo VCO pastatymo – P. Čaikovskio „Pikų damos“, kuriame bus Asmik Grigorian, tad labai laukiu. Labai džiaugiuosi ir nauja patirtimi gegužės mėnesį, - važiuosiu asistuoti Modestui Pitrėnui „Madam Baterflai“ spektakliuose į Nansi operą (Prancūzija), kur Pinkertoną dainuos Edgaras Montvidas.

Ar spėji pailsėti, kur vyksti atostogų?

Atostogas visuomet bandau išplėšti. Vasarą turėjau laiko, buvau sodyboje prie Kernavės, kur praleidau, turbūt, vieną geriausių vasarų gyvenime: ramybė, gamta, ežeras, maudynės. Vis stengiuosi pakeliauti. Labai myliu Italiją, man ten patinka viskas, tad važiuoju kad ir kelioms dienoms, jei tik galiu ištrūkti. Ten gaunu įkvėpimo, skanaus maisto, lankau parodas, galerijas, koncertus. Žinoma, norėčiau ir kokios nors ilgesnės kelionės, egzotiškesnės šalies...

Ar šiuo metu turi tikslą, svajonę, kurios link kryptingai juda visi tavo pasirinkimai?

Mane likimas veda prie teatro, operos ir aš tuo džiaugiuosi. Nesirenku nieko specialiai, bet noriu dirbti ties sceniniu žanru, čia jaučiuosi stiprus, manau, jog turiu tam vidinį pojūtį. Norėčiau išbandyti save ir užsienyje, kituose teatruose. Džiugu, kad Lietuvoje teatrų ratas didėja, vis labiau pasitikiu tuo, ką darau, gaunu paskatų ir gražių atsiliepimų apie savo darbą.

Kas, be dirigavimo, tau gyvenime teikia didžiausią emocinį pakylėjimą?

Laisvas laikas, kurį leidžiu su draugais, žmona Radvile. Sportas, - kai galiu, pažaidžiu krepšinį. Geras oras, buvimas prie ežero ar skanus maistas, - labai mėgstu eiti kur pavakarieniauti. Man patinka žiūrėti filmus, eiti į parodas ar tiesiog, žiūrint į gražų vaizdą, kur nors atsigerti kavos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Lietuvos paviljoną Venecijos bienalėje aplankiusio režisieriaus F. F. Coppolos įvertinimas: šaunuoliai (10)

Lietuvių menininkių šiuolaikinei operai-performansui „ Saulė ir jūra “, šiais metais...

Manto Kvedaravičiaus vaidybinis filmas „Partenonas“ – Venecijos kino festivalio programoje

Lietuvos kino kūrėjus pasiekė ypatinga žinia – kultūros antropologo ir kino režisieriaus Manto...

Vilniaus teatrui „Lėlė“ vadovaus Vilmantas Juškėnas (1)

Kultūros ministerijos konkursą eiti Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovo pareigas laimėjo...

Legendinis Brian Eno „Apollo“ atkeliauja į Vilnių – koncertas Mėnulio misijos 50-mečiui

Kultinio muzikos prodiuserio, kompozitoriaus, vizualiųjų menų kūrėjo Brian Eno pristatinėti...

Mirė tapytojas Antanas Beinaravičius

2019 m. liepos 17 d., eidamas 77-uosius metus, mirė tapytojas, Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS)...

Top naujienos

Naujausi reitingai: Nausėdos populiarumas primena 1998-ųjų Adamkų (152)

Palankiausiai vertinamų Lietuvos politikų sąrašo viršūnėje įsitvirtino prezidentas Gitanas...

Iraniečių sulaikytame laive – latvis: dėl jo paleidimo derybos vyko visą naktį (35)

Kaip rašoma pranešime spaudai, Londonas šeštadienį patarė Didžiosios Britanijos laivams...

Užkalnis pasiekė dugną ir perka kvepalus iš turgaus (7)

Tai kas, kad Ir ne pirmą kartą toks atvejis, kai pildau kolekciją iš turgaus. Kas man? Nieko...

Paviešino kraupios avarijos vaizdo įrašą: tyrimo eiga liudininkams ėmė kelti įtarimų (53)

Kėdainių rajone įvykusios kraupios avarijos tyrimas įvykį mačiusiems žmonėms ėmė kelti...

Gyvai / 1006 km lenktynės prasidėjo „Dynami:T Energy“ nesėkme: vienas automobilis užsidegė, kitas – sustojo trasoje atnaujinta 12.27 (10)

Greta Palangos įrengtoje lenktynių trasoje jau 20-ąjį kartą prasidėjo „Aurum 1006 km...

Šie produktai gali sukelti problemų, jei bus valgomi netinkamu laiku

Nors žmonių dėmesys maistui ir jo kokybei nūnai išaugo, ne daugeliui pavyksta vadovautis tinkamos...

Vyras įvertino Vyriausybės reformas: „ačiū“ jums, profesionalai

Artėjant naujiems Seimo rinkimams iš valdančiųjų profesionalų vis dažniau pasigirsta kalbos...

Partijų reitingas: kol du pešasi, trečias lipa į viršų pasirodė Laisvės partijos reitingas (66)

Populiariausia politinė jėga Lietuvoje yra opozicinė Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių...

Ekspertai piešia siaubingą scenarijų: jau po 5 metų šimtai milijonų turės bėgti nuo krizės (141)

Potvyniai Pietų Azijoje kelia grėsmę beveik 6 mln. šalies gyventojų, o dėl liūčių sezono...

Salomėja Nėris – išteisinti ar nuteisti? knygos ištrauka

Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą gausiai pateikdama archyvinės medžiagos...