Savaime suprantamas, bet radikalus klausimas
Iki Jano Gehlo niekas nesvarstė ir nekėlė klausimo, ar mieste gera gyventi žmogui. Ilgą laiką vyravusi modernistinė miesto planavimo ideologija ir jai atstovaujantys architektai manė, kad miestas turi būti patogus greitai pravažiuoti automobiliu, o žmogui tereikia elektros, vandentiekio ir švarios erdvės, rašoma pranešime žiniasklaidai. Paties Jano Gehlo mąstymą pakeitė jo žmona, psichologė Ingrid, klausinėjusi savo vyro: kodėl jūs, architektai, nesidomite žmogumi ir kaip jis jaučiasi mieste?
Gilma Teodora Gylytė pabrėžia, kad urbanistikos pasaulį pakeitęs architektas ir urbanistas Janas Gehlas prieš daugiau nei 50 metų iškėlė, atrodo, savaime suprantamą, bet iš tiesų radikalų klausimą, ar miestai tarnauja žmonėms.
„Tuo metu vyravo ir, deja, daug kur iki šiol dar vyrauja modernistinio planavimo principai, kurie buvo orientuoti į greitą ir vienatikslį transporto judėjimą, o Gehlas atvirai ir nepopuliariai klausė urbanistų, architektų, miesto planuotojų, politikų ir apskritai miestiečių: kaip miestas kviečia elgtis žmogų? Kaip mieste jaučiasi žmogus? Tai buvo fundamentaliai naujas požiūris, nes niekas tuo metu apskritai nemąstė apie urbanistinę gyvenimo kokybę“, – tikina architektė.
„Miestai žmonėms“ – tai urbanizmo ikonos manifestas, kuris mums primena, kad miestai gali ir net privalo būti gyvi, saugūs, tvarūs ir sveiki. Gatvėmis turi būti gera vaikščioti, patogu važiuoti dviračiu, jauku būti ir paprasta susitikti. Kitaip tariant, mieste paprasčiausiai turi būti gera gyventi.
Ko neišmokome mokykloje: kaip kurti, naudotis ir mėgautis miestu
„Nuo maždaug dvylikos metų, kai dar nieko nežinojau apie Jano Gehlo filosofiją ir kad būsiu architektė, mane kankino labai panašus klausimas. Beveik septynerius metus nuo 1991-ųjų, kiekvieną savaitę grįždama namo iš muzikos mokyklos, labai ilgai stovėdavau prie šviesoforo degant raudonai. Iki šiol prisimenu, kaip tada nuolat svarstydavau: apie ką galvoja miestas? Na, apie ką galvoja miestas, kai dvylikametė su sunkia kuprine per lietų ilgai stovi prie raudonos šviesos, o sausai ir šiltai savo mašinytėse sėdintys žmonės sklandžiai juda per žalią šviesą? Važiuoja ir važiuoja, o aš stoviu ir stoviu“, – pasakoja Gilma Teodora Gylytė.
„Tie septyneri metai stovėjimo prie šviesoforo taip įsistovėjo, kad iki šiol tas dvylikametis balsas vis klausia, apie ką galvoja miestas. Apie ką galvoja architektas. Apie ką galvoja nekilnojamojo turto vystytojas. Apie ką galvoja daugiabučio namo gyventojas. Apie ką galvoja miesto naudotojas. Architektūros studijų metais susipažinusi su Jano Gehlo filosofija ir publikacijomis radau daug vertybinių klausimų, kuriuos retas dėstytojas mus mokė kelti. Visi tie klausimai buvo apie tai, kaip žmogus jaučiasi kasdienėse erdvėse. O Gehlas ypatingai pabrėžia – mes kiekvienas tuos klausimus galime kelti.“
Architektės manymu, dar mokykloje turėtume pradėti kelti klausimą, kaip jaučiamės miesto erdvėje: „Norėčiau, kad iš Jano Gehlo miesto vadovėlio „Miestai žmonėms“ būtų mokomasi ir mokyklose – kaip kurti, naudotis ir mėgautis miestu. Tikiuosi, knyga įkvėps skaitytojus pilnavertiškai ir šeimininkiškai naudotis gatve ne tik per automobilio ar autobuso langą, kur esame tik gyvenimo stebėtojai, o ne aktyvūs naudotojai.“
Knyga, keičianti pasaulio miestus
„Tik architektūra, kuri atsižvelgia į žmogišką mastelį ir tarpusavio santykius, yra sėkminga architektūra“, – teigia Janas Gehlas. Ši mintis – knygos autoriaus filosofijos pagrindas. Gehlo idėjos, išdėstytos knygoje „Miestai žmonėms“, tapo įtakingos visame pasaulyje bei buvo ir yra plačiai taikomos praktikoje – nuo Niujorko, Mianmaro iki Melburno ir, žinoma, Vilniaus.
Lietuvoje Jano Gehlo knyga „Miestai žmonėms“, pasak Gilmos Teodoros Gylytės, dabar kaip niekad aktuali: „Knyga, pasirodo tuo laiku, kai vykdomos miestų ir miestelių pertvarkos stipriai veikia mūsų pačių kasdienius įpročius. Tačiau Lietuvos, kaip ir visos Centrinės ir Rytų Europos, atveju būtina prisiminti mūsų dažnai pamirštamą, ištrintą, atmintyje pakeistą urbanistinę miestietišką šaknį, kad suvoktume kai kurių pertvarkų svarbą ir poreikį.“
„Tikiu, kad lietuvišką miestietiško gyvenimo kodą, gyvybingų gatvių tradiciją paslėpė 51 metus trukusi sovietinė okupacija. Visi Jano Gehlo aprašomi principai, kaip sukurti gyvybingą ir bendruomenišką miestą, sovietmečiu buvo panaudoti priešingai: jį kuriant antihumanišką, formalų ir asocialų. Sovietmetis mokėsi iš modernizmo, kurio prioritetas – ne žmogus ir jo natūralus bendruomeniškumo poreikis. Iki šiol apie 80–90 proc. Vilniaus gatvių yra nutiestos pagal sovietinius standartus“, – Lietuvos miestų situaciją komentuoja architektė.
Pirmą kartą 2010-aisiais pasirodžiusi knyga šiuo metu išversta net į 38 kalbas. „Nuoširdžiai tikiuosi, kad ši knyga taps įkvėpimo šaltiniu miestiečiams, politikams, miestų planuotojams ir architektams, dirbantiems su urbanistinės aplinkos humanizavimu Lietuvoje“, – pasitikdamas lietuviškąjį knygos leidimą viliasi knygos autorius Janas Gehlas.
Knygos pristatymas vyks rugsėjo 1 d. 17 val. scenoje prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro. Diskusijoje dalyvaus architektė Gilma Teodora Gylytė, urbanistė Justina Muliuolytė, miesto iniciatyvų autorius, buvęs Vilniaus miesto mero patarėjas Karolis Žukauskas, pokalbį moderuos leidyklos LAPAS architektūros redaktorė Elena Paleckytė. Šis renginys – Knygų aikštės Sostinės dienose programos dalis.
Knygą galima įsigyti leidyklos LAPAS elektroniniame knygyne arba rugsėjo 1–3 d. leidyklos stende Knygų aikštėje. Nuo rugsėjo 6 d. knyga pasieks ir šalies knygynus.
