– Pradėkime nuo tiesaus klausimo. Kam, Jūsų nuomone, Lietuvai reikalingi humanitarai ir ypač filologai lituanistai?
– Kažin, ar būsiu originali, pasikartojusi, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje humanitarai (tiek filologai, tiek filosofai, istorikai ir kt.) reikalingi dėl platesnio kontekstų išmanymo. Žinoma, reikia ir realinio profilio žmonių, kurie kurtų patogesnį gyvenimą, skatintų ekonominį augimą, technologijų vystymąsi, tačiau be vykstančių procesų apmąstymo, daugelis dalykų neturėtų prasmės. Menas, tarp jų ir literatūra, taip pat yra daugelio socialinių, kultūrinių ir mentalinių nuosėdų rinkinys.
Va, puikus pavyzdys ir apie šiuo metu vykstantį informacinį karą: be humanitarinio žvilgsnio, kažin, ar būtų galima įžvelgti propagandos bruožus, socialinės inžinerijos konstravimo principus?
– Visuomenėje paplitę stereotipai: lituanistas po studijų universitete gali tapti tik vidurinės mokyklos ar gimnazijos lietuvių kalbos mokytoju. Kokios Jūsų studijų Vytauto Didžiojo universiteto Literatūros ir spaudos magistrantūroje ir darbo patirtys?
Vytauto Didžiojo universiteto Literatūros ir spaudos magistrantūra antraisiais studijų metais siūlo studentams pasirinkti kokią tik norį praktiką, susijusią su tekstų rašymu arba redagavimu. Daugelis praktikantų vėliau ten ir įsidarbina, kai kas išbando save ir sumąsto kitų variantų, kuriuos dirbti būtų įdomu. Apskritai, manau, kad darbas – toks dalykas, kuris užima daugiau nei pusę tavo gyvenimo laiko, todėl dirbti kažką, kas nemotyvuoja ar nemalonu nėra prasmės. Tokia būtų ir mano studijų bei darbo patirtis – smagu jausti, kad darau tai, kas iš tiesų patinka (studijuoju, rašau įvairius tekstus). Antra vertus, nuobodžių, monotoniškų darbų atlikti tiesiog nemoku ir vengiu.
– Dalyvavote Lituanistikos centrų filologinėje konferencijoje Druskininkuose. Ką, Jūsų akimis, apie lietuvių kalbą ir literatūrą užsienyje atskleidė ši konferencija? Jei konferencija padėjo susidaryti įspūdį apie lietuvių filologijos studijas užsienyje, pasidalykite įžvalgomis.
– Konferencija atskleidė, kad lietuvių kalba ir literatūra domisi ne toks ir mažas skaičius kitų šalių mokslininkų ir studentų. Jos metu nemažai bendravau su magistrantu (kalbininku) iš Vokietijos, kuris kalbėjo tik lietuviškai, džiaugdamasis proga, jog gali naudoti išmoktąją kalbą. Buvo įdomu palyginti savo ir bendraamžio kultūrinius skirtumus ir panašumus. Iš klausytų pranešimų bei pokalbių susidarė įspūdis, kad kitakalbiai seka mūsų literatūrinius kontekstus, palyginti greitai išmoksta lietuvių kalbos. Žiūrėjimas į mūsų kalbą ir literatūrą iš atstumo iššaukdavo diskusijas, tarkime, dėl esė žanro Lietuvoje, kuris pranešėjai atrodė visai kitoks negu mums. Buvo kalbama ir apie tarpusavio vertimus. Štai lektorė Tiina Kattel, kalbėjusi apie lietuvių literatūros vertimus Estijoje po nepriklausomybės atgavimo, pasidžiaugė, kad atsirado jaunų vertėjų, susidomėjusių lietuvių literatūra. Tada pamačiau, kad pranešėja cituoja mano pavardę – Juhanas Raudas išvertė porą novelių. Manau, jog visa tai nutiko per smagų atsitiktinumą, kai susipažinome „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ , tada Juhanas pažadėjo perskaityti mano knygą ir parašyti kokį nors atsiliepimą, jeigu patiks.
– Ar niekad nepagalvojote, kad baigus Literatūros ir spaudos studijas daug geriau būtų emigruoti ir dirbti su specialybe nesusijusį darbą nei likti Lietuvoje ir dirbti tokį darbą, kuriam rengėtės studijų metu?
– Mintis buvo šmėkštelėjusi, bet tik dėl trumpalaikio pagyvenimo svečioje šalyje ir naujų patirčių bagažo, kurį parsivežusi galėčiau panaudoti literatūriniais tikslais. Vis dar esu čia (kažin, ar kada ryšiuosi virti kavą litrais ar plauti grindis už įspūdžius).
Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje daug laiko praleisdavau Titonių kaime, vėliau senelių namą giminaičiai pardavė ir visa tai liko atmintyje kaip kažkoks mitinis laikas su detaliais kraštovaizdžiais ir prisiminimais apie matytuosius žmones. Kartais įvedu jų pavardes (kuriuos prisimenu) į feisbuką ir matau, kad beveik visi ten gyvenusieji mano bendraamžiai emigravo į Airiją, Angliją ir Škotiją. Tikriausiai neturėjo ko prarasti, todėl ir išvažiavo. Mąstau, kad išvažiavimas galbūt yra išsigelbėjimas, kai savo aplinkoje pradedi dusti, esi pasirengęs dirbi juodą darbą (koks skirtumas kur). Blogiausia, jei net ir emigravęs suvoki, jog tas pabėgimas yra tik iliuzija. Žodžiu, emigruoti tikrai nenorėčiau, nes jaučiuosi išsipildžiusi čia.
– Esate jauna, tačiau jau plačiai žinoma rašytoja prozininkė: kas Jus motyvuoja imtis, daugelio požiūriu, tokio nepelningo rašymo darbo? Kas Jums svarbiau – darbo prasmė ar iš jo gautas piniginis pelnas?
– Nemanau, kad esu plačiai žinoma. O ir nepadariau dar kažko didžiai ypatingo, kad tą pripažinimą ar platų žinomumą (kažin, kiek tai Lietuvoje įmanoma) nusipelnyčiau. Rašyti mane motyvuoja žinojimas, kad kitaip elgtis negaliu, kad tik per rašymą išsipildau ir tą daryti moku geriausiai. Žinoma, būna momentų, kai nesiseka, jaučiuosi savimi nusivylusi ir atrodo, jog mielai daugiau niekad neberašyčiau ir tapčiau kokia nors šunų dresuotoja. Iš tekstų kūrimo, beje, taip pat galima gauti ne tiek ir mažai pinigų (tarkime, už reklaminius tekstus). O rašant knygą, žinoma atlygis už ją nusikelia į paskutiniąją vietą.
– Kas Jums svarbiau – technologija ar kūrybingumas?
– Jie abu svarbūs. Tačiau, suprantama, kad pati atstovauju tai kūrybiškajai pusei. Mane labai žavi žmonių intelektas, kurie geba kurti kompiuterines programas, siūti ir persodinti vidaus organus, pastatyti kanalus po jūromis ir t.t.
– Kokios, Jūsų manymu, yra lietuvių kalbos ir literatūros perspektyvos pasaulio kalbų ir literatūrų kontekste?
– Manau, kad pasaulio kontekste esame visai įdomūs, antraip žmonės nenorėti mokytis mūsų kalbos ir ją mokyti kitų. Išmokę kalbą jie pradeda versti – taip daugiau žmonių susipažįsta su Lietuva per literatūrą. Kuo bus daugiau vertimų, tuo šis procesas vyks sparčiau.
