Italų rašytojas Paolo Giordano: atrodo neįtikėtina, kad net labai protingi žmonės nesupranta, kokioje realybėje gyvename

Nerimas dėl atominės bombos, klimato atšilimo, pasaulį krečiančių naujų karų, antidemokratiškų judėjimų – visa tai neduoda ramybės tiek pagrindiniam romano „Tasmanija“ veikėjui, tiek jo autoriui, italų rašytojui Paolo Giordano. Nors šio romano jis atvirai nevadina autobiografiniu, bet neslepia, kad panašumų – daug. Jis pats, negalėdamas pakelti jausmo, kad negali nieko padaryti, Ukrainoje vyko į frontą rengti reportažų, rodyti pasauliui, kas vyksta. O kasdienybėje dabar stengiasi prisiminti pokalbius su mama vaikystėje, kuri patardavo jam visas naujienas, vykstančias pasaulyje, priimti per savo apsauginį filtrą.

– Iš Jūsų knygos „Tasmanija“ man labiausiai įstrigo mintis, kad nors pagrindinį veikėją kamuoja nerimas dėl globalių problemų, klimato kaitos, karų, bet jis pats svarsto, ar nėra taip, kad gal jis už viso to slepiasi nenorėdamas galvoti apie savo asmeninio gyvenimo problemas. Jūs ir pats taip galvojate, ar tik jūsų sukurtas veikėjas?

– Mes reaguojame į dalykus, kurie vyksta aplink mus, skirtingais būdais. Aš esu linkęs emociškai gal net per daug įsitraukti – iš tiesų, man taip buvo visada. Prisimenu, dar būdamas vaikas apie tai kalbėdavausi su mama, ir ji man sakydavo, kad kartais yra svarbu tarsi užsidėti filtrą ant to, kas vyksta pasaulyje, nes kitaip galima nueiti iki ekstremalumų.

Iš dalies tai atsispindi ir man rašant. Matau, kiek daug visko vyksta, pasaulį krečia terorizmas, kol aš rašiau šią knygą – Europoje kilo karas. Visko tiek daug, kad kalbos apie tai, lyg artėtume prie pasaulio pabaigos, kartais mums patiems jau skamba kaip pokštai – ir mano knygoje yra tam tikros ironijos. Juokaudami mes gal galime bent trumpam tai pamiršti, bet yra žmonių, kurie išties gyvena karo sąlygomis.

– Sakote, mama jus mokė, kad reikia užsidėti tam tikrus filtrus – kaip tai veikia? Kaip tuo pačiu metu išlikti ramiems, bet ir neprarasti empatijos?

– Man tai sudėtinga – norėčiau žinoti atsakymą į šį klausimą. Manau, gyvenant tokiais laikais kaip dabar, labai svarbu kažkaip stebėti savo mintis, savo jausmus, nes labai lengva arba pernelyg nugrimzti į nerimą, arba tapti labai šaltu ciniku, atsiribojusiu nuo pasaulio. Bet dabar mes turime labai rimtų priežasčių ieškoti būdų atremti tokius iššūkius – manau, dabar yra tokie laikai, kurie iš žmonių reikalauja daug mąstyti.