Apie knygos kūrimo užkulisius, Vilniaus miesto simbolius skirtingais istoriniais laikotarpiais ir… detektyvą pasakoja knygos sudarytoja Rūta Miškinytė, ją kalbina leidyklos „Lapas“ komunikacijos vadovė Emilija Blockutė.
– Kaip kilo pirmiausia parodos „Vilkas, bokštas ir bažnyčia“ Vilniaus muziejuje, o vėliau to paties pavadinimo knygos idėja?
– Idėją pamėtėjo profesorė Giedrė Jankevičiūtė, kuri Vilniaus muziejaus direktorei Rasai Antanavičiūtei išsakė mintį, kad būtų įdomu sužinoti daugiau apie Vilniaus suvenyrus. Tai buvo pirmas postūmis pagalvoti apie parodą, kurią vėliau kuravau aš, Jurgis Balčikonis ir Rasa Dargužaitė. Mums muziejuje itin svarbu, kad parodose lankytųsi ir į muziejų vis sugrįžtų patys vilniečiai, todėl stengiamės parodose pristatyti tuos pasakojimus, kurie galėtų būti aktualūs ir iki šiol jiems dar nepasakoti. Suvenyrų istorija yra būtent tokia – juk mes, gyvenantieji Vilniuje, eidami Pilies gatve nesidairome į prekystalius, neužsukame į suvenyrų krautuvėles. Miesto gyventojams suvenyrai yra tapę vizualiniu triukšmu, todėl pagalvojome, kad galime į juos pasižiūrėti už vilniečius, o tai, ką pamatysime, pristatysime parodoje.
Sudėjus vieną prie kito skirtingų laikotarpių suvenyrus ėmė ryškėti, kad jie daug ką gali papasakoti apie Vilniaus gyventojus: apie mūsų įpročius, apie miesto vaizdavimą – kaip mes jį matome ir kaip norėtume, kad atvykėliai jį matytų. Buvusi leidyklos „Lapas“ direktorė Monika Gimbutaitė pasiūlė šį sudėliotą pasakojimą iškelti iš parodos rėmų, paversti jį ilgaamžiškesniu – juk parodą aplanko ne tiek žmonių, kiek perskaito knygą. Knygos keliauja iš rankų į rankas ir gyvuoja ilgesnį laiką.
– Kaip atrodė suvenyrų paieška?
– Labai įvairiai. Paiešką dar 2022 m. pradžioje pradėjome savo namų aplinkoje, ją tęsėme skelbimų portaluose, nes juose atsiranda pačių keisčiausių, brangiausių, pigiausių ir apskritai nematytų suvenyrų. Daiktų ieškojome ir pasitelkdami socialinius tinklus: atsiliepė draugai, kurie suvenyrų rado savo tėvų namuose, mūsų ir draugų tėvų draugai, suvenyrų į muziejų atkeliavo ir iš kursiokų tėvų. Žinoma, ieškojome ir kitų muziejų kartotekose, informacinėse sistemose. Tad esame labai dėkingi, kad Lietuvos muziejai ir archyvai leido pasiskolinti ir pristatyti jų saugomus objektus.
Paieškoje gelbėjo ir skaitmeninės internetinės bibliotekos, kur pamatėme tokių objektų, kurių kitaip niekaip nebūtume atradę. Tokiu būdu Lenkijos didžiausioje skaitmeninėje bibliotekoje Polona suradau danų kompozitoriaus Christiano Kellermanno kūrinio „Vilniaus suvenyras“ natas. Pradėjau ieškoti daugiau muzikinių suvenyrų ir jų radau. Kadangi šių kūrinių natos saugomos Lenkijos ar Vokietijos bibliotekose, nebūtume apie juos sužinoję, jei ne internetas. Suvenyrų taip pat ieškojome bukinistų knygynuose, radome nemažai sovietinių atvirukų. Buvo ir taip, kad su mumis susisiekdavo kolekcininkai, norėję paskolinti parodai vieną ar kitą suvenyrą, dalyvaudavome ir aukcionuose.
– Nors apie suvenyrus dažniausiai kalbame kaip apie masinės produkcijos gaminius, ar buvo koks nors suvenyras, kuris Tau pačiai buvo netikėtas?
– Be netikėtai atrastų natų, galiu išskirti dar kitokio tipo suvenyrus. Ieškodami jų kitų muziejų rinkiniuose, aptikome kelis Vilniaus suvenyrus, kurie buvo pagaminti tremtinių arba pokario rezistencijos metais. Kai kuriais atvejais nepavyko nustatyti, kokiame istoriniame kontekste tas suvenyras atsirado. Pavyzdžiui, medžiaginė širdelė, ant kurios išsiuvinėtas Aukštutinės pilies bokštas su Lietuvos vėliava ir metai – 1949-ieji. Neaišku, kur ir kieno šis suvenyras buvo pagamintas, galime tik spėlioti, ar išsiuvinėjusi moteris buvo tremtinė, partizanė, ryšininkė ar tiesiog patriotiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusi. Arba dėžutės, pagamintos tremtinių savo draugams. Ant jų irgi matomi Vilniaus vaizdiniai, tai kažkuria prasme irgi yra Vilniaus suvenyras.
– Knyga suskirstyta į tris chronologines dalis: iki Antrojo pasaulinio karo, iki 1990-ųjų ir po 1990-ųjų. Kaip skyrėsi suvenyrų funkcijos šiais laikotarpiais?
– Laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo ir mūsų gyvenamieji laikai panašūs tuo, kad egzistuoja laisva rinka, suvenyrų gamyba yra globali. Neretai gali pasirodyti, kad senieji suvenyrai, gaminti iki Antrojo pasaulinio karo, yra originalūs, netikėti, bet tai nebūtinai tiesa. Pasidomėję pamatėme, kad tą patį suvenyrą, tik su kito miesto vardo užrašu, galima rasti skirtinguose Europos miestuose. Tai byloja apie masinę suvenyrų gamybą ir šiuo atžvilgiu iki tarpukario pabaigos gaminti suvenyrai primena šiandienos suvenyrus. Sovietmečiu, žinoma, rinka buvo uždaryta, o suvenyrai pradėti gaminti vietoje. Jų gamyba itin kontroliuota – daiktai turėjo atlikti ne tik suvenyro, bet ir reprezentacinę funkciją, neva atspindėti tautos dvasią. Suvenyrai sovietmečiu tapdavo gražiomis namų, interjero detalėmis. Brangesni suvenyrai neretai būdavo dovanojami jubiliejaus ar kokių nors varžybų proga. Po SSRS griūties gaminti suvenyrai pirmiausia buvo skirti turistams ir ideologinės funkcijos griežtąja prasme jau neatliko.
– O ar kalbėdami apie tarpukario suvenyrus galime teigti, jog jie buvo panaudojami politiniams tikslams?
– Taip, galima sąlyginai kalbėti apie politinį angažuotumą. Kaip žinia, tarpukariu Vilnius buvo Lenkijos sudėtyje. Suvenyrai, kurie buvo gaminami vietoje, t. y. Vilniuje, buvo klasikiniai – tai atvirukai, leporello (nuotraukų ar kitų vaizdų armonikėlės), Kaziuko mugės meduoliai. Tačiau tuo metu Vilniaus suvenyrai buvo gaminami ir Kaune. Jų gamyboje ir turinyje politizavimo galima pamatyti labai daug. Pavyzdžiui, pradėti gaminti įvairūs medaliai su Vilniaus miesto atvaizdais, švęstas pirmojo Vilniaus paminėjimo jubiliejus. Tiesa, minėti jis pradėtas net ne 1923 m., o 1922-aisiais. Pirmojo Vilniaus paminėjimo itin apvalus jubiliejus aktualiu tapo įtampų tarp Lietuvos ir Lenkijos kontekste. Įtampų šaltinis, žinoma, buvo Vilniaus priklausomybė. Kunigaikštis Gediminas buvo savas, lietuvis, tad atitinkamai ir pirmasis miesto paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose buvo išnaudotas siekiant įrodyti Vilniaus lietuviškumą. Taigi lietuviams buvo aktualiau politizuoti, o lenkai kūrė suvenyrus turistams.
Apskritai buvo sudėtinga rasti tarpukariu Vilniuje pagamintų suvenyrų. Bandėme susisiekti su vilniukų vaikais ar Lenkijos gyventojais, bet turbūt nemažą dalį suvenyrų žmonės išsivežė ir jų čia nebeliko.
– Ar šiuos tris simbolius – vilką, bokštą ir bažnyčią – galima aptikti visuose istoriniuose laikotarpiuose?
– Geležinis vilkas tarpukariu buvo naudojamas karinių arba kitų patriotiškai nusiteikusių organizacijų pavadinimuose. Sovietmečiu, nors toks politinis krūvis kišo koją, vilko vaizdinys vis tiek buvo naudojamas, tik kituose kontekstuose, pavyzdžiui, minint Vilniaus 650-ąjį jubiliejų. Tiek parodoje, tiek knygoje daugiausia vilkų pastebime sovietmečio suvenyruose.
Aukštutinės pilies bokštas kaip miesto ikona susiformavo XX a. pr. – tai universalus miesto simbolis. Nors, žinoma, galima kalbėti ir apie kitus bokštus: pavyzdžiui, televizijos bokštas buvo savotiškas sovietinio „jaunojo Vilniaus“ simbolis.
Bažnyčių vizualai suvenyrų gamyboje buvo naudojami visais istoriniais laikotarpiais, tik sovietmečiu norėta, kad bažnyčios neapeliuotų į tikinčiųjų jausmus, o taptų tam tikro architektūrinio stiliaus pavyzdžiu.
– Knygoje tarp dailės istorikių straipsnių atsiranda ir Ernesto Parulskio detektyvinis apsakymas. Kodėl jis čia?
– Kai sudarinėjau knygą, galvojau, ką galėčiau pasikviesti į pagalbą, kokie autoriai galėtų pasidalinti savo žiniomis apie skirtingus istorinius laikotarpius ir jų potemes. Taip prie knygos rašymo prisijungė parodos kuratorė Rasa Dargužaitė, Laima Laučkaitė, Triin Jerlei. Svarstant apie šiuos laikus kilo mintis, kad suvenyrų klausimais įžvalgų galėtų turėti Ernestas Parulskis. Tai žmogus, kuris apskritai moka kalbėti ir rašyti apie daiktus. Su knygos bendraautoriais pasidalinau surinkta parodos medžiaga, o Ernestas Parulskis, pamatęs vieną iš suvenyrų, iškart suprato, ką ir kaip nori rašyti. Vėliau jis man pristatė savo idėją – vietoje teksto apie šiandienos suvenyrus jis galįs parašyti detektyvinį apsakymą. Man tai labai patiko, nes ir pati esu linkusi nebūtinai rimtai žiūrėti į rimtus dalykus. Manau, kad knygai ir joje nagrinėjamam objektui toks tekstas suteikia daugiau spalvų.
– Ar Tu pati, bandydama atkapstyti tam tikro suvenyro istoriją, jauteisi kaip detektyvė?
– Taip, kai kurių suvenyrų istorijų aiškinimasis tikrai priminė detektyvą. Daugiausia klausimų neretai keldavo odiniai albumai arba mediniai paveikslai. Bandydavau nustatyti, kada, kaip ir kas juos galėjo pagaminti. Šis klausimas pasirodė esąs keblokas, nes apie suvenyrus Lietuvos kontekste apskritai mažai rašyta. Pavyzdžiui, mediniai paveikslai – jų visur pilna, bet man nepavyko aptikti, kad kas nors būtų juos tyręs (tyrusi) ir aprašęs (aprašiusi).
Suvenyrų paieška kartais primindavo ir lauko tyrimą. Kadaise mačiau nuotrauką, kurioje užfiksuota megzta suvenyrinė kepurė su Aukštutinės pilies bokšto atvaizdu, tačiau net neįsivaizdavau, kur galėčiau tokią rasti. Su muziejaus direktore išsirengėme į ekspediciją, kurios metu apvaikščiojome visus Pilies gatvėje esančius suvenyrų kioskelius, ir netikėtai pas vieną pardavėją, kuri prekiavo savo rankų darbo mezginiais, radome būtent tokią kepurę.
