Scenoje išvysime talentingiausius mūsų kartos dainininkus: Asmik Grigorian, Kristian Benedikt, Laimoną Pautienių, Tadą Girininką, Aušrinę Stundytę ir kitus. Išgirsime ir vieną itin išskirtinį balsą, - sopraniną Viktorą Gerasimovą. Pastaruoju metu daug dirbantis, neseniai televizijos projekte „Auksinis balsas“ dalyvavęs jaunas solistas savo moterišku, aukštu balsu nuolat stebina, bet, kaip pats sako, ir pratina muzikos megėjus tapti atviresniais naujovėms.

- Ar paskutiniu metu daug dirbi?

Iš tiesų, darbų netrūksta: nuo koncertų įvairiuose miestuose iki darbų su režisieriais tiek operose, tiek dramos teatre, kas buvo labai įdomu, - kitokia patritis, kita virtuvė. Susidomėjimą tikrai jaučiu, daugeliui įdomu ir nemažai menininkų imasi išnaudoti mano balsą, kaip tik moka. Ir man pačiam darosi įdomu, kaip ir kur jis dar gali būti panaudotas, kaip gali suskambėti. Tuo dabar ir gyvenu.
Viktoras Gerasimovas

- Negalvoji išvykti į užsienį?

Į šį klausimą žvelgiu jau kitaip negu anksčiau. Labai norėjau išvažiuoti, teko studijuoti Anglijoje ir tada pajutau, kaip smarkiai norėjau grįžti atgal. Dabar tikrai nesinori galvoti apie tai, kaip pradėti viską iš pradžių svečioje šalyje, kuomet čia, Lietuvoje yra tiek žmonių, kurie nori kartu bendradarbiauti. Kol kas tame nematau jokios prasmės. Žinoma, bet kuri patirtis man yra brangi.

- Ar tik įstojus buvo nuojauta, jog tavo balsas bus reikalingas, ar daugiau buvo baimės, jog jis per daug specifinis?

Žinoma, šalia unikalumo visuomet buvo baimė. Tikrai nežinojau, kokia bus perspektyva, gal tada ir gimė noras išvažiuoti. Esu dirbęs ir labai juodus darbus, tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje. Ir štai, grįžus pasipylė įvairiausi siūlymai realizuoti save dainavime. Tikslios minties, apmąstymų ar manęs reikės ar ne, nebuvo, tiesiog visada savo darbą stengiuosi padaryti kuo geriau, todėl natūralu, jog rezultatai yra matomi, o tada atsiranda idėjų ir pasiūlymų.
Viktoras Gerasimovas

- Ar studijuoti Anglijoje buvo jaukiau? Galbūt ten nebuvai tos išskirtinis?

Tuo metu, kai studijavau, antro tokio balso nebuvo, bet žinau, kad prieš mane tikrai studijavo kontratenoras. Iš tiesų, ten nejutau jokio išskirtinumo, mano balsas buvo kaip konstanta, duotybė, lygiai tokia pati, kaip ir sopranas ar bosas. Dėstytojams buvau toks kaip ir visi studentai, su kuriais galima nudirbti darbų. Iš šios pusės buvo tikrai paprasčiau.

- Tau teko mokytis pas operos solistę Sigutę Stonytę, kiek ji tau padėjo formuotis, kaip atlikėjui ir asmenybei?

Klausimas gana dažnas. Ne paslaptis, jog daug kas domisi Sigute kaip puikia pedagoge, klausia, kokia ji dėstytoja... man ji padėjo labai daug. Atvykau studijuoti iš Klaipėdos, apie dainavimą nenusimaniau beveik nieko, buvau ką tik baigęs fortepijono specialybę. Teko pradėti nuo nulio. Būta ne vien dainavimo, bet ir daug pokalbių. Ji tikrai daug ir nuoširdžiai su manimi dirbo. Niekada net nebūčiau pagalvojęs, kad studijų metais ne paskaitai, o tiesiog darbui su savimi, paskatintas specialybės dėstytojos, pasiimsiu perskaityti filosofinę knygą. Už viską, ką turiu šiuo metu, galiu padėkoti tik jai.
Viktoras Gerasimovas

- Atrodytų, kad operos solistui praverstų ne tik profesinis, bet ir psichologinis paruošimas, juk tai – sunki profesija?

Be abejo. Bendrai, manau, kad gyvenime tu dažnai galvoji, jog mokaisi, jog jau išmokai, kaip ir ką reikia daryti, bet vis susiduri su situacijomis, kuriose tave visiškai „išmaudys“, kur suprasi, jog klydai ir kad galbūt reikia priimti kitokius sprendimus. Būna juk kažkur įpuoli ir perdegi, bet nesigaili, nes gyvenime reikia visokių patirčių ir negali būti pasiruošęs kiekvienai situacijai.

- Taip, kaip tik norėjau klausti, ar manai, jog pats savo pasirodymais, darbu jau šiek tiek pralaužei ledus, kad žmonės jau ima suprasti, žino, ką girdi?

Žinoma. Atsimenu pirmą koncertą Klaipėdoje, kai buvau pirmame kurse, tada reakcija buvo keista. Manau, jog tada visi ne tiek nusistebėjo, kiek iš esmės nesuprato: kaip? Kita vertus, Klaipėdoje mane žinojo daugiau kaip pianistą, koncertmeisterį. Manau publika tam tikra prasme patyrė šoką: kaip fortepijonu grojęs muzikantas pragydo? Salėje tvyrojo keista, bet įspūdinga atmosfera, jausmas buvo puikus.
Viktoras Gerasimovas

O ta edukacija, apie kurią kalbame... Na, nežinau aš pats iki šiol susidūręs su nauja, kitokia muzika pašiurpstu. Ir ne blogąja prasme, tiesiog tai, kas nauja, visuomet yra labai paveiku. Kita vertus yra ir tokių, kurie susidūrę su nepažįstamais, kitokiais dalykais, jų nesupranta ir dėl to automatiškai atsiliepia tik blogai. Niekada nesiimu daryti to, kas man atrodo neteisinga, neprofesionalu ir panašiai. Dėl to visada žinau, ką darau, kad man tai patinka ir tame nėra nieko blogo. Apkalbos, nuogirdos, kandūs žodeliai visada liks tik tam tikro tipo žmonių veikla. Vadovaujuosi posakiu: pro vieną ausį įėjo, pro kitą – įšėjo.

- Kuo tau labiausiai skiriasi patirtis dainuojant koncertuose ir spektakliuose?

Esminis skirtumas man – mistinė spektaklio nuotaika. Koncerto metu esi tik tu ir publika, atmosfera čia kuriasi tik iš tavęs, tavo garso ir tai yra sunku. Spektaklyje, ypatingai subūrus gerą kūrėjų komandą, būdamas scenoje jauti mistiką, ji atrodo į tave tiesiog įsiskverbia. Tokio spektaklio pavyzdys man yra opera „Faustas“, - man pačiam šiurpo oda nuo tos ore tvyrančios energijos. Gali net nieko scenoje nedaryti, bet aplinka, - ji veiks. Manau, jog tai yra didžiausias skirtumas, kurį gali patirti. Ir tai yra labai gražu, tikiu, jog tuomet ir įvyksta bendravimas su žiūrovu, kai jų dėmesys yra visiškai prikaustytas. Nesakau, jog dėl to koncertai tampa mažiau vertingais, - tai labai skirtingi dalykai.
Viktoras Gerasimovas

- Kaip scenoje kuri personažą?

Personažas atsiranda iš tavęs paties, iš muzikos, emocių, jausmų. Yra personažų, kuriuos jauti iš karto, o būna, kada tenka savyje kapstytis. Pavyzdžiui man didžiuliu atradimu buvo Margarita operoje „Faustas“. Režisieriai dažnai ieško iššaukiančių sprendimų arba galvoja, kaip geriau išnaudoti išskirtinius balsus ir jei jų sprendimas pasiteisina, - tai tampa puikia patirtimi ir malonumu. Drąsiai galiu pasakyti, kad geriau jaučiu Margaritą nei Kerubiną.

- Ar lengva buvo sutikti dalyvauti VCO ROCK projekte?

Man iš karto pasidarė labai įdomu. Visų pirma tai yra darbas su naujais žmonėmis. Žinoma, daugelį jų aš jau žinau ar pažįstu, bet vienoje krūvoje dirbti dar nėra tekę. Kitas dalykas, dabar žiūrint, mano darbuose atsiranda toks dėsningumas, kad kiekvienas projektas yra vis kitoks ir aneša man kažką naujo ar tai būtų labai skirtingos operos, koncertai, dalyvavimas TV projekte, o dabar – rokas. Man įdomu, kaip gali nuskambėti mūsų pasirinkti kūriniai, arijos, suliejus jas su roko muzika. Dažnai ir pats galvodavau, jog yra labai daug arijų, kurios iš esmės skamba kaip roko dainos, jų klausant norisi judėti kartu, jos turi roko energijos užtaisą.

- Ar esi pats domėjęsis roko muzika?

Artimiau roko muziką pažinau per tėtį, jis man vis pasiūlydavo ką nors pasiklausyti, atrasti kažką naujo. Iš esmės jis buvo didesnis šio žanro gerbėjas. Vėliau jis atrado klasikinį žanrą per mane. Taip ir apsikeitėme. Dabar galiu pabuvoti ir jo pasaulyje.

- Kokį įspūdį paliko praėjęs Vilnius City Opera projektas „XYZ“ elektroninė fantazija?

O! Tai buvo labai įdomu. Tada savo skambesiu man labiausiai įsiminė duetai, pavyzdžiui „Gėlių duetas“. Manau, jog tai net buvo sudėtingesnis projektas, nei dabartinis roko. Juk čia bus gyvi muzikantai, dirbdamas su jais supranti, kad mūsų muzikos logika ne taip ir skiriasi, - galime viską išrašyti ir skaityti natomis. O elektronikoje... Tikrai manau, jog tuomet tai buvo didelis žingsnis link kažko absoliučiai naujo ir neapčiuopiamo. Galvojau: kaip galima taip dainuoti, juk kaikur nebuvo nei aiškios tonacijos, sunkiai suvokiama, kur įstoti, pradėti dainuoti. Tai buvo iš tiesų įspūdinga, todėl ir dabar yra labai įdomu, kas gausis bendraujant su roko muzika.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt