Nobelio literatūros premijos laureatė, britų autorė Doris Lessing rašė, kad nėra skaičiusi nieko panašaus: „Tas ledas – ne psichologinis ar metafizinis; tai vaikystės vienatvė stebuklingai virto fizine tikrove kaip senovės jūrininkų reginiai.“ Tarp knygos gerbėjų – ir britų autorius J. G. Ballardas: „Viena paslaptingiausių šiuolaikinių rašytojų, sukūrusių nepakartojamai žavų išgalvotą pasaulį. Nedaug šiuolaikinių romanistų galėtų jai prilygti vizijų ryškumu.“

Romano pasaulis virto arktiniu kalėjimu. Bevardis pasakotojas lenktyniauja su grėsmingai slenkančiu ir visa, kas gyva, kaustančiu ledu. Jis trokšta tik vieno – surasti trapią merginą albinoso plaukais. Apsėstas karštligiško noro dar kartą su ja pasimatyti, pagrindinis veikėjas keliauja per atšiaurų apsnigtą kraštovaizdį, fjordus ir kalnus, tačiau mergina vis išsprūsta jam iš rankų ir tik vaidenasi kaip miške klaidžiojanti žaltvykslė.

A. Kavan (tikr. Helen Emily Woods, Ferguson, 1901–1968) „Ledas“, sulaukęs didelio susidomėjimo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ir po autorės mirties, vėliau buvo kiek primirštas. Mat išnyko mistifikacijos aureolė, kurią kūrė pati autorė, slėpusi asmeninį gyvenimą. Paaiškėjus, kad ji buvo įjunkusi į heroiną, besiužetį romaną imta sieti su narkotikų sukeltais vaizdiniais. Ir tik XXI a. 2-ajame dešimtmetyje, praslinkus penkiasdešimčiai metų, kritikai „Ledą“ vėl dekonstravo ir pasiūlė naujų jo interpretacijų.

Romanas šiandien pripažįstamas kaip daugiasluoksnis kūrinys ir gali būti perskaitomas kaip priklausomybės alegorija, kaip ekologinės apokalipsės vizija, kaip feministinis romanas. Simbolių prisodrinta autorės raiška sulaukia vis daugiau humanitarinių mokslų specialistų dėmesio, nes yra itin paranki interpretuoti.

Knyga laikoma slankiojo srauto (angl. slipstream) pradininke. Šis žanras neturi aiškaus apibrėžimo, priešpriešinamas literatūriniam meinstrymui ir apibūdinamas kaip veikiantis skaitytojo pojūčius: slipstrymo stiliumi parašytos knygos tiesiog priverčia jaustis labai keistai. Slipstrymas nusakomas ir kaip literatūra, paremta beribe fantazija, kurioje priežasties ir pasekmės ryšiai kabo ant plauko, o iki skausmo užaštrinti jausmai daug svarbesni už logiką. Šio žanro užuomazgų literatūros kritikai randa F. Kafkos ir J. L. Borgeso kūriniuose.

Vos pasirodęs „Ledas“ užbūrė skaitytojus nevienareikšmiškumu, ilgainiui buvo priskirtas klasikos kanonui ir atsistojo į vieną gretą su geriausiais U. Le Guin, K. Vonneguto ir J. G. Ballardo kūriniais. Knygą iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido „Kitos knygos“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją