Tai – ne atsiminimų knyga, bet žmogiškas vienuolio portretas, gyvas jo žodis ir veidas, kurio įtaiga ir galia sklinda iš kiekvieno jo mimikos ir minties virpesio. Virpėjimo, kuris suteikia galimybę ir jo nepažinusiems žvelgti į vis labiau tuštėjančio, pasimetusio, niekalais užpustyto, šiandienos pasaulio vertybių gilumą – ieškoti tiesos fragmentų, atsakymų į ontologinius klausimus, atrasti žmogiškų atodūsių aidus, artėti prie sielą guodžiančios vidinės pusiausvyros.
Viso to, kas ramina, guodžia ir rodo dvasinio susimąstymo kelią šiandienos gyvenimo realijose išsibarsčiusiam, susipainiojusiam, susižeidusiam žmogui.
Fotografo Gintaro Česonio nuotraukose magiškai skleidžiasi Tėvo Stanislovo portretas, kuris, lydimas paties dvasininko mintijimo tarpsnių, atkuria ne kartą žmonių paliudytą realybę, akimirkos pagavą – buvimo šalia troškimą, nieko daugiau. Buvimo, į kurį nukelia fotografijose atgijęs dvasinis Tėvo Stanislovo portretas. Buvimo, kuris peržengia vieno žmogaus ribas ir atveria jo sielos rankomis sukurtą unikalios Paberžės vietovės fenomeną.
Leidinio pristatyme, vyksiančiame š.m. spalio 5 d. (ketvirtadienį) 18 val. Šv. Jurgio bažnyčioje – ko gero geriausiai kuklų ir neišdailintą Tėvo Stanislovo gyvenimą atspindinčioje aplinkoje – mintimis dalinsis poetė Dovilė Zelčiūtė, knygos autoriai Gintaras Česonis, Jūratė Tutlytė; lydės choro „Giesmė“ (vad. Salvinija Jautakaitė-Hargreaves) giedamas grigališkas choralas, Seržo improvizacijos saksofonu.
