Nacionalinės kultūros ir meno premijų 2023 metų laureatais tapo rašytoja Violeta Palčinskaitė už vaizduotės žaismę kūryboje kelioms skaitytojų kartoms ir daugialypės patirties liudijimą memuaruose, tarpdisciplininio meno kūrėja Eglė Rakauskaitė už kultūros paradigmas keičiančią kūrybą ir ilgalaikį poveikį šiuolaikiniam menui, fotomenininkė Violeta Bubelytė už drąsą ir autoironiją fotografiniuose monospektakliuose, dailės istorikė, kritikė, parodų kuratorė Giedrė Jankevičiūtė už visuomenės kritinės atminties formavimą tarptautinio masto knygomis ir parodomis, aktorė Rasa Samuolytė už įspūdingą aktorystės diapazoną ir įtaigą teatre ir kine, kompozitorius Mindaugas Urbaitis už urbanistinę energiją, minimalizmo grožį muzikos ir šokio scenose.
Jono Basanavičiaus premija skirta mitologei ir tautosakininkei Daivai Vaitkevičienei. Komisijos sprendimu premija mokslininkei paskirta už giluminius mitologinio pasaulėvaizdžio tyrimus, prigimtinės kultūros įprasminimą, puoselėjimą ir sklaidą.
Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai kaip ilgametis kūrėjo kūrybinis indėlis į kultūrą ir meną.
Kasmet skiriamos Nacionalinės kultūros ir meno premijos yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio. Šiuo metu tai yra 39,2 tūkst. eurų.
G. Nausėda: tai proga nusilenkti pasaulį keičiančiai kultūros galiai
Ceremoniją pradėjęs Prezidentas Gitanas Nausėda kalbėjo, kad Vasario 16-osios išvakarės tampa proga nusilenkti pasaulį keičiančiai kultūros galiai.
„Šiandien susirinkome pagerbti išskirtinius kūrėjus, kurie nuolat plečia viešojo gyvenimo erdvę naujais prasmės atspalviais ir prisideda iš kartos į kartą perduodant pasakojimus apie lietuviškos būties esmę. Savo pavyzdžiu jie liudija: viskas iš tiesų prasideda nuo kultūros. Ir baigiasi kultūra“, – sveikinimo kalboje sakė Prezidentas.
Kreipdamasis į laureatus Prezidentas pabrėžė, kad lietuviai yra ir visada bus ištikimi jų darbų gerbėjai. „Kaip ir daugelis šlovingų Jūsų pirmtakų, savo darbais Jūs reikšmingai papildote vertybes ir idealus, kurių kiekvienas gauname savo artimiausioje aplinkoje. Plėsdami mūsų vaizduotę, Jūs nustatote orientyrus bei ribas kiekvieno iš mūsų asmeniniam veikimui, iš kurio randasi visuomenę ir valstybę palaikantys saitai“, – sakė šalies vadovas.
Prezidentas padėkojo laureatams ir pažymėjo, kad kultūra ir istorija yra mūsų valstybės egzistencinis ir vertybinis pamatas, kurį statyti turime kasdien. Kurį ginti, išaušus minutei, turime būti pasiruošę visi, nes būtent jis daro mus stiprius ir nepalaužiamus.
V. Palčinskaitė: suvaikėjau prieš 50 metų
Premiją atsiimdama V. Palčinskaitė sakė labiausiai besidžiaugianti, kad jos asmeniu tarsi apdovanota visa mūsų lietuvių vaikų literatūra. „Gal tai tik mano nuomonė, bet, man atrodo, daug kam atrodė, kad ji tarsi lengvesnė, ne tokia svarbu, nėra didžiosios lietuvių literatūros dalis – gal klydau. Bet ką reiškia mažajam piliečiui pirmas eilėraštis, pirma knyga, aiškinti turbūt niekam nebereikia. Gyvename labai neramiais laikais ir kaip išsiugdysime, kokį išsiugdysime būsimos visuomenės pilietį, tokią visuomenę ir tokią ateitį turėsime. Aš netikiu, kad išmanieji telefonai, išmaniosios technologijos jiems galėtų nustelbti tai, kas amžina“, – kalbėjo ji.
„Pagalvojau dar linksmą dalyką, kodėl vaikų literatūros žanras toks nuostabus, kodėl perėjau į jį. Juk ko labiausiai bijo seni žmonės – suvaikėti, kartais to labiau bijo nei ligų. Man tas negresia, nes aš suvaikėjau daugiau nei prieš 50 metų, kai parašiau pirmą eilėraštį vaikams“, – šypsojosi V. Palčinskaitė.
E. Rakauskaitė apdovanojimą parduos aukcione: lėšos – Ukrainai ir tėvo kūrybos atminimui
Menininkė E. Rakauskaitė prisipažino, kad apdovanojimas jai atnešė vidinę ramybę ir kartu įpareigojo.
„Savuosius ateities planus jau argumentuotai sutelksiu į kultūros puoselėjimą Anykščių rajone, kur šiuo metu ir gyvenu. Pasinaudodama proga anonsuoju, kad manąjį apdovanojimų medalį Petro Repšio kūrinį, svarbų kolekcinį precedentą, kovo 22 dieną bus galima įsigyti Vilniaus aukcione. Pusė gautų lėšų bus perduota Ukrainos palaikymui, kita pusė bus skiriama šviesaus atminimo fotomeninko Romualdo Rakausko kūrybinio palikimo puoselėjimui. Kartu su kultūros atašė Ukrainoje ir Sakartvele Tomu Ivanausku rugpjūčio 19 dieną pakviesime į Anykščius paminėti pasaulinę fotografijos dieną, kuri sutampa su amžiną atilsį mano tėvo gimtadieniu“, – kalbėjo ji.
V. Bubelytė: fotografija man buvo avantiūra
Violeta Bubelytė tikino, kad apdovanojimas jai buvo netikėtas: „Iki šiol keistokas jausmas, ar tikrai man?“
„O į fotografiją atėjau netikėtai, iš to laiko perspektyvos žiūrint, buvo savotiška avantiūra. Dirbau skaičiavimo centre ir tarybiniais laikais išeiti iš to, kur buvo garantuotas darbas, į fotografijos studiją dirbti laborante, buvo avantiūrizmas. Šeima sako – būk kaip visi, gyvensi kaip žmogus, ką išsigalvoji, bet aš nežinau, kaip tie kiti žmonės gyvena“, – kalbėjo ji.
V. Bubelytė prisiminė, kad kai parūpo išbandyti akto žanrą, jis buvo toks „kaip ir galima, kaip ir nelabai, nelabai populiarus“.
„Dar gal tas buvo, kad nuo jaunystės turėjau potraukį pantomimai, bet tas buvo užgesinta, buvo neįmanomas dalykas, bet, matyt, liko kažkur užkoduota. Tai pabandžiau ir man visai patiko – bet tai buvo rizikinga tais laikais, neri į vandenį ir nežinai, kas bus, arba plauksi, arba ne. Skęsti neįdomu, tai aš pradėjau plaukti ir, atrodo, išsikapsčiau, visai patenkinta“, – šypsojosi ji.
Tarp visų svarbių jai žmonių ji dėkojo savo jojimo trenerei: „Jos dėka aš supratau, kad užsispyrusiai siekti savo tikslo nekreipiant dėmesio į nesėkmes yra gerai“.
G. Jankevičiūtė: istorija nebeatrodo kaip naivus liudijimas
Giedrė Jankevičiūtė savo kalboje atkreipė dėmesį į besikartojančią istoriją.
„Esu apdovanota už tekstus ir parodas, padedančius naikinti mūsų atminties pilkąsias zonas. 20-o amžiaus vidurio Lietuvos okupacijoms ir kultūrai padarytam jų poveikiui skirti mano darbai man daugelį metų pačiai ir kitiems atrodė tik kaip dabarčiai atveriamas tolimos istorijos puslapis. Judinti šią praeitį buvo skausminga. Bet prieš keliolika metų niekas netikėjo ir nebūtų patikėjęs, kad sulauksime dienos, kai istorija grėsmingai priartės ir kad 1942 metais nacių okupuotame Vilniuje, sukurta dailininko Jurgio Hopeno sukurta alegorija „nori taikos, ruoškis karui“ įgis dabarties aktualijos prasmę ir nebeatrodys vien kaip naivus anų laikų liudijimas“, – kalbėjo ji.
„Geriau to nebūtų atsitikę, bet šiandien istorinės dailės kūriniai, deja, ypač aštriai primena, kokios reikšmingos yra kūrybos pastangos ir kokios iš tiesų menkos aistras keliančios kovos dėl simbolių ir jų nuosavybe grįsto menamo pranašumo. Tačiau šiandieną šventė, tad galvokime apie tai, kas gera. Apie dieną, kai blogio jėgos pagaliau sulauks pelnyto galo, o į mūsų gyvenimus sugrįš negandos baimės netemdoma ramybė ir giedras džiaugsmas“, – sakė G. Jankevičiūtė.
R. Samuolytė: esu labai laimingas žmogus
Rasa Samuolytė svarstė, kad jei jai pradėjusiai savo aktorės kelią kas nors būtų pasakęs, kad tokią dieną tokia proga stovės čia, ko gero, jos toks kelias nebūtų įvykęs: „Tikriausiai būčiau kažkur sustojusi ir pradėjusi laukti tos dienos, o tie žmonės, kurie mane mokė, vedė, kurie su manimi ėjo ir eina iki šiol, būtų praėję pro šalį“.
„Aš esu labai laimingas žmogus. Man pasisekė, kad mano pirmasis mano mokytojas buvo Jonas Vaitkus. Man pasisekė, kad pirmasis režisierius, kuris man skyrė didelius ir plečiančius mano kaip žmogaus ir aktorės horizontus vaidmenis buvo Oskaras Koršunovas, ačiū jam ir Vilniaus miesto Oskaro Koršunovo teatrui, ačiū scenos žmonėms, Nacionaliniam dramos teatrui. Aš esu laimingas žmogus, kad savo kelyje sutikau šviesios atminties Jūratę Paulėkaitę ir jos atmintis labai giliai įsirėžė į mano širdį, kad visada reikia norėti daugiau, nes mažiau yra savaime“, – kalbėjo ji, taip pat dėkodama kino bendruomenei, režisieriams Karoliui Kaupiniui, Linai Lužytei, Titui Lauciui, Nerijui Mileriui.
M. Urbaitis: muzika ir prieglobstis, ir pasipriešinimo forma
Mindaugas Urbaitis sakė muzika susižavėjęs labai anksti ir ją pasirinkęs visam gyvenimui.
„Muzika, žinoma kaip vienas iš dailiųjų menų, susijęs su garsų sekomis ir kompozicijų grupėmis, išreikštomis jungiant garsus, vokalinius, instrumentinius ar elektroninius, derinamus pagal grožį ir emocinį poveikį, ėmė žavėti labai anksti. Garsų pasaulis įtraukė savo magija ir vienu metu tapo prieglobsčiu ir saugia užuovėja, bet taip pat ir pasipriešinimo bei maišto forma. Muzika, kuri išlaisvino, ir kuri neleido būti pavergtam. Muzika, kuri tapo viskuo – pasauliu, kuris talpina viską savyje ir be kurio visa kita atrodė nepilna ir nepakankama“, – kalbėjo jis.
„Dabar, bėgant metams, šis jausmas manęs neapleidžia – muzika išliko tuo, kas yra daugiau ir svarbiau nei kas kita, galinti suteikti gyvenimui kažką esminio ir ypatingo. Būdamas laimingas dėkoju dėl šio pasirinkimo dėkoju visiems, kurie ją, mano užrašytą, grojo, dainavo, įrašinėjo, publikavo ir kitaip skleidė, o taip pat tiems, kurie jos klausosi“, – sakė M. Urbaitis.
D. Vaitkevičienė: mituose ir apeigose užkoduota prasmė nėra būdinga tik meninei kūrybai
D. Vaitkevičienė prisiminė, kad dar bestudijuojant universitete filologiją ją sužavėjo mintis, kad ne mes kalbame kalba, bet pati kalba mumis kalba: „Per kalbančius žmones, jų žodžius, mintis, vaizdinius, skleidžiasi iš kartos į kartą perduodamas pasaulėvaizdis. Netrukau atrasti, kad tai galioja ir kultūrai plačiąja prasme: dainos mumis dainuojasi, pasakos sekasi, valgiai gaminasi, apdarai darosi. Tai – nematerialus kultūros paveldas, gyvuojantis žmonėse, žiniose, veiksmuose, patyrimuose. Visa tai – prigimtinė kultūra, įsismelkianti į mus iš aplinkos, kurioje gimstame, iš žmonių, tarp kurių gyvename. Ji taip arti kūno, kad beveik neapčiuopiama, ji – ne drabužis, o oda, gyva, alsuojanti, akimis neregima siela“.
„Bet kaip ryškiai prigimtinė kultūra sušvinta įvilkta į šventinį rūbą, mitus, apeigas, žodinę ar meninę kūrybą. Tuomet ima kalbėti simboliai, spalvos, ritmai, faktūros, juose ieškome grožio, prasmės, šventumo, stiprybės. Savo darbais stengiuosi atskleisti, kad mituose ir apeigose užkoduota prasmė nėra būdinga tik meninei kūrybai – ji gyvuoja ir kasdieninėse praktikose. Etnografinėse ekspedicijose dar matome, kaip kalbamasi su medžiais, kaip dalijamasi medumi, kaip žaidinamas kūdikis, mituose įkūnytos vertybės skleidžiasi žmonių santykiuose ir susieja mus su dieviškuoju pasauliu. Ir ten, kur išnyko baltų dievų vardai, išliko iš žemės ir dangaus jų atneštos vertybės – šviesa, meilė, darna, laimė, tvirtybė, teisingumas. Už šias vertybes esu giliai dėkinga protėvių kartoms ir esu įsitikinusi, kad visa tai tebėra gyva, nes tai glūdi mūsų prigimtinėje kultūroje, kuri vis naujomis formomis ryškiai pražysta šiuolaikinėje kūryboje. Tai buveinė, į kurią visada galime sugrįžti – vertinkime ją“, – ragino ji.
