Knygos verta asmenybė
Merūnas papasakojo apie savo draugystę su Rehardu.
„Su šiuo žmogumi jau kurį laiką palaikome gražią draugystę ir turime atradę daug bendrų temų.
Susipažinome prieš kokių dešimt metų ir nuo to laiko kasmet jis mane vis kuo nors nustebina. Nevardinsiu kitų dovanų, nes jos dar brangesnės.
Aš stengiuosi su juo karts nuo karto pasimatyti, kad pabendrautume. Nuvykstu pas jį į Šveicariją. Ten jis turi labai gražų namą kalnuose.
Tai yra visame pasaulyje žinomas verslininkas, kuris labai vertina meną ir jo kūrėjus. Su juo galima ir apie meną, ir apie sportą, ir apie vertybes pakalbėti“, – sako M. Vitulskis.
Garsus šalies operos tenoras papasakojo kelis savo dosnaus draugo knygos vertos gyvenimo istorijos fragmentus.
„Ši asmenybė yra pilna įvairiausių prisiminimų, nes jau garbingą amžių (virš 90 metų – red. past.) nugyveno šioje ašarų pakalnėje.
Rehardas gimė Pirmojo pasaulinio karo metais, kovos lauke. Jo mama tada neišgyveno – vos tik pagimdžiusi mirė vietoje. O kareiviai suvystė kruviną kūdikį į purviną milinę (ilgas kariškas šiltas milinis paltas – red. past.). Savo mamai jis net paminklą pastatė.
Kovos laukas jam visada asocijuojasi su ginklais. Jis yra sakęs: „Taip atrodo lyg aš jau nuo gimimo žinočiau tą aplinką ir ginklų vertę – kokia ji baisi, bet kartu kad ginklas gali būti ir kaip menas“.
Dainininkas pabrėžė verslininko gerą širdį ir neabejingumą aplinkai.
„Jis neturi vaikų, tad didžiąją dalį savo uždirbtų pinigų (jis yra farmacininkas) skiria vaikų namams, vaistų prieš vėžį gaminimui, valymo įrenginių statymui. Tai yra visame pasaulyje žinomas verslininkas, kuris labai vertina meną ir jo kūrėjus“, – teigia menininkas.
Kaip senelis, kurio neturėjo
Vyras jautriai kalba apie Rehardo svarbą jo paties gyvenime.
„Iš senosios kartos galima labai daug ko pasimokyti. Ne veltui japonų vaikai pirmus penkerius jų gyvenimo metus yra auginami senelių. Tam, kad jie išmokytų mažuosius pamatinių vertybių, jautrumo ir suteiktų svarbių pamokų apie gyvenimą.
Žinau šeimų, kurios taip pat tą daro ir vertina žilą išmintį, nes šie žmonės gali išmokyti tikrų dalykų. Vėliau, aišku, jau pats per savo patirtį, ne per teoriją visko išmoksti.
Senelio aš neturėjau, bet Rehardas yra labai panašus į tokį senelį, kurį visada įsivaizdavau: labai paprastas, namūdiškas, bet kartu ir labai nepaprastas žmogus“, – atsiveria atlikėjas.
„Mažojo princo“ reikšmė Merūnui
Operos solistas teigia, kad ši knyga svarbi ne tik jam, bet ir jo šeimai.
„Mes turime, nežinau net, kelintą šios knygos leidimą. Esu nupirkęs ją savo vaikams ir karts nuo karto vis paskaitau „Mažąjį princą“ jiems. Vaikai man daug klausimų apie jį užduoda.
Knyga yra tiesiog neįtikėtinas meno kūrinys, kuris skirtingo amžiaus etapuose skaitosi vis kitaip. Tai yra ir psichologinė, ir kartu filosofinė knyga: apie gyvenimą, apie meilės sampratas, atsakomybę sutikus žmogų, ir kokio lygio tai yra atsakomybė. Žmonės nevertina to, bet svarbu žinoti, kad sutikus žmogų, jis palieka kažką tavo gyvenime – lygiai taip pat kaip ir tu jam.
Ši knyga visada man atrodė kupina vien metaforų. Tad ir dovana yra tokia pat metaforiška. Kai sutinki tokį žmogų, kuriam virš 90, o man 37, ir mes atrandam bendrų temų – tai, vadinasi, tos pamatinės vertybės niekada nesikeičia“, – tvirtina Merūnas.
M. Vitulskis sako, kad apie jo susižavėjimą „Mažuoju princu“ draugas puikiai žinojo, nes jiedu dažnai pasidalindavo tuo, kas jiems svarbu.
„Aš jam pasakojau, kad viena mėgstamiausių mano knygų yra „Mažasis princas“. Tad suėjus dešimčiai mūsų draugystės metų, jis atsiuntė tokią dovaną kartu ir gimtadienio proga“, – džiaugiasi žymus šalies operos tenoras.
Paklaustas, kaip sureagavo, gavęs tokią dovaną, jis neslėpė susijaudinimo ir nuostabos.
„Iš pradžių aplankė šokas. Iškart nufotogravau ir nusiunčiau nuotraukas žmonai. Akys, aišku, drėko. Tai tokia dovana, po kuria slypi draugystė, supratimas“, – dalinosi įspūdžiais dainininkas.
Aukso vertės dovana
Paklaustas, ar žino šios įspūdingos dovanos vertę ir ar namuose įtaisys jai kokį specialų seifą, Merūnas iš pradžių juokavo.
„Pažiūrėjau, kiek ji yra verta. Patikrinau „Ebay“ ir kai pamačiau kainą, tai rankas pakirto. Erika (Merūno žmona – red. past.) atsisuko į mane, aš atsisakau į ją ir sakau „Kur dabar reikės dėti šią knygą?“.
Jei žmogus plėšis į namus, ieškos bibliotekoje knygos, ją juk jam vėliau reikės kažkaip parduoti. O ant jos yra specialus serijos numeris“, – besijuokdamas svarsto dainininkas.
Vėliau jis prasitarė, kad pamąstė ir apie kilnų knygos panaudojimą.
„Turėjau tokią mintį kada nors padovanoti knygą kokiam literatų muziejui, nes vis dėlto tokį pirmo leidimo originalą ne bet kur pamatysi“, – teigia netikėtos dovanos sulaukęs M. Vitulskis.
