Anot teatrologo Audronio Liugos, kad situacija pasikeistų, būtina griauti valstybiniuose teatruose gyvą sovietmečio sistemą: pradėti finansuoti kūrybinę veiklą, o ne „instituciją vardan institucijos“. Kultūros ministerijoje komentuojama, kad dabar pertvarkoms nėra tinkamas metas.
Teatro laboratorijos „Atviras ratas“ režisierius Aidas Giniotis atkreipia dėmesį, kad „valstybiniai teatrai – pagal planą, o kas planuota, ne visada kūrybiška“.
Teatrologas, Teatro ir kino informacijos centro direktorius Audronius Liuga paaiškina, kad „režisieriai valstybiniuose teatruose iš esmės neturi galimybės rinktis su kuo jie nori dirbti“.
„Režisierius negali suburti savo aktorių komandos, kūrybinės grupės, nes tam neturi teisių.
Mūsų teatruose galioja dar nuo sovietmečio paveldėta sistema, kai darbuotojai dirba ne pagal terminuotas sutartis, o tiesiog dirba. Ir dirba iki gyvenimo pabaigos. Ir net jei tas kūrybinis darbuotojas tampa teatre beveik nereikalingas, jį vis tiek reikia išlaikyti, mokėti jam atlyginimą, nepriklausomai nuo to, jis turi darbo ar ne“, – kalba pašnekovas.
Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyr. specialistė Rasida Žygienė sako, jog dabartinis laikotarpis – ne pats geriausias laikas atsisakyti iš sovietmečio likusios sistemos, gyvos valstybiniuose teatruose.
„Nežinau, ar krizės metais paleisti visus į nežinią ir į bedarbystę yra pats geriausias sprendimas“, – svarsto R. Žygienė.
Tačiau ji prasitaria, kad šiuo metu jau yra „rengiamas labai svarbus kultūros strategijos dokumentas, kuris pirmo pusmečio pabaigoje bus pateiktas Kultūros ir meno tarybai“. Jame bus numatytos „pagrindinės gairės ir kryptys visoms meno šakoms“.
Išlikti – menkos perspektyvos
„Nepriklausomo teatro idėja užkoduota kiekvieno menininko, kuris puoselėja kitokias idėjas nei tos, kurios yra susijusios su valstybiniu teatru, galvoje. Kai žmogus turi ką pasakyti ir nori kalbėti, atsiranda nepriklausomas teatras.
Ramūnas Abukevičius, Valentinas Masalskis, Oskaras Koršunovas... Taip, tai yra asmenybės, kurios suburia aplink save žmones“, – komentuoja režisierius, kūrybingų žmonių susivienijimo „Laimingi žmonės“ atstovas Arvydas Lebeliūnas.
Nepriklausomose meno struktūrose dirbančių režisierių nuomone, nepriklausomų teatrų likimas labai priklausys nuo to, kokiu tikslu jie buvo sukurti.
„Jeigu tai yra ne verslo projektas, jeigu remiasi į žmogų, į menininką kaip į asmenybę – tai jie tikrai yra ilgalaikiai, jie negali būti trumpalaikiai.
Jeigu tai yra idėja dėl kažko, tai tos idėjos tu negali padaryti vienu spektakliu. Ta idėja vystosi gal dviejuose, gal trijuose, gal dešimtyje spektaklių, kol ji išsigryninama. Jeigu teatre žmonės gaus kažkokias vertybes – amžinąsias vertybes, menines vertybes – jie į jį eis“, – dėsto režisierius A. Lebeliūnas.
Jam antrina ir teatro trupės „Gliukai“ įkūrėjas Benas Šarka. Anot jo, „arba tu tuo gyveni, arba iš to gyveni“.
„Jeigu tu tuo gyveni, jeigu tai tavo gyvenimas, niekada nepražūsi“, – įsitikinęs pašnekovas.
Tuo metu teatrologas A. Liuga sako, kad nepriklausomų teatrų perspektyvos Lietuvoje „labai menkos“.
Anot jo, kad Lietuvoje nepriklausoma grupė išliktų, ji turi turėti galimybę išvykti – rodyti savo spektaklius ir užsidirbti užsienyje. Pasak A. Liugos, šiandien būtent taip ir yra: „geriausi arba labiausiai pripažinti menininkai Lietuvoje beveik ir nedirba“.
Finansuojama institucija, bet ne veikla
Pašnekovų teigimu, valstybinių ir nepriklausomų teatrų padėtis Lietuvoje kardinaliai skiriasi. Anot teatrologo A. Liugos, teatrai „yra skirtingose pusėse kūrybinio konkurencingumo požiūriu – valstybė to konkurencingumo nesukuria“. Jis taip pat pažymi, kad Lietuvoje „valstybė finansuoja instituciją, bet ne veiklą“.
„Valstybė fiksuoja ir siekia išlaikyti institucijas, kurios yra jos žinioje. Kas nėra jos žinioje, yra visiškai pačių iniciatyvos autorių reikalas, nepaisant to, kas veikiama.
Sakykime, valstybinių teatrų institucijos yra finansuojamos todėl, kad valstybė yra įsipareigojusi jas išlaikyti, bet ką jos veikia ir ką jos kuria – iš esmės nėra svarbu. Svarbu, kad žmonės gautų atlyginimus, pastatai stovėtų, nesugriūtų ir kažkas būtų scenoje rodoma. [...]
Nevalstybiniai teatrai yra finansuojami tik pagal jų veiklą, tai yra programinio finansavimo sistema, pagal kurią teatras turi teikti paraišką. Jei ta paraiška yra pritariama, jei ekspertai ją atrenka, tai idėjai pritaria, tada jis gauna finansavimą. Jei nepritaria, jis finansavimo negauna ir turi arba savo lėšomis veikti, ara užsidaryti“, – aiškina pašnekovas.
Režisierius A. Lebeliūnas pastebi, kad „valstybė pastato meno kūrėją šalia namų statybos firmos“.
„Nesakau, kad jis neturi mokėti mokesčių, bet turėtų būti kažkokie prioritetai. Tuose nepriklausomuose teatruose dirba tokie pat menininkai kaip valstybiniuose teatruose, tačiau valstybė juos traktuoja skirtingai. Nepriklausomi teatrai traktuojami taip, tarsi būtų kažkieno noras pasipelnyti“, – dėsto kūrybingų žmonių susivienijimo „Laimingi žmonės“ atstovas.
Pasak „Atviro rato“ režisieriaus A. Giniočio, nepriklausomų teatrų rėmimo sistema turėtų būti lankstesnė. Išlieka opus ir vietos klausimas – tebetrūksta spektakliams rodyti pritaikytų erdvių.
„Jeigu Vilniuje gali dar su „Menų spaustuve“ susitarti, tai kituose miestuose laisvų aikštelių (tinkamų spektakliams rodyti erdvių – lrt.lt) nėra, turi derintis prie teatrų repertuaro. Nedideliuose miestuose kultūros namai gana apleisti“, – vieną opiausių nepriklausomų teatrų problemų išskiria pašnekovas.
Pašnekovai taip pat prisipažįsta, kad kai kuriems, kad išsiverstų, tenka ir patiems savo veiklą administruoti, imtis vadybininko pareigų, rūpintis reklama ir organizuoti pasirodymus.
Susivienyti – nieko prieš
Teatrologo A. Liugos nuomone, pirmiausia reikėtų taisyti Lietuvos teatro sistemą.
„Esmė, kad ta sistema neskatina kūrybos ir nesudaro tai kūrybai sąlygų, ji nėra ekonomiškai efektyvi. Čia yra bėda, kurią reikia bandyti aiškintis. Pirma, atlikti tyrimus, kas su sistema yra ne taip ir kaip ją būtų galima taisyti.
Tada ją taisant būtų galima žiūrėti, kaip kūrybinį konkurencingumą valstybė galėtų skatinti, kaip jį galėtų finansuoti – ne kaip instituciją vardan institucijos, bet kaip finansuoti ir skatinti pačių geriausių mūsų teatro menininkų kūrybą būtent Lietuvoje“, – pabrėžia teatrologas.
„Jeigu atsirastų kokia organizacija, kuri mus burtų ir būtų valstybės remiama, aišku, būtų geriau, nes mes neturime nei profsąjungos, nei gildijų jokių. Garantijų mes iš viso beveik jokių neturime“, – kalba A. Giniotis.
Kultūros ministerija Profesionalaus meno skyriaus vyr. specialistė R. Žygienė atkreipia dėmesį, jog „menininkas yra tokia pati visuomenės ląstelė ir tos pačios valstybės žmogus, tad jis negali, kai visus liečia ta pati krizė ir reikia visiems galvoti, kaip išgyventi, tik verkti ir guostis“.
„Teatrų vadovai tikrai turėtų pasukti galvą, kokia kryptimi veiklą organizuoti: ar į naujus spektaklius mesti pajėgas (ir kreiptis į Kultūros ministeriją dėl dalinio spektaklio pastatymo finansavimo – lrt.lt), ar stengtis kuo daugiau parodyti esamų ir tas lėšas atsiimti per salių nuomos kompensavimą“, – pastebi pašnekovė.
Pasiteiravus, ar esant būtinybei patys nepriklausomų teatrų atstovai negalėtų imtis iniciatyvos į savo rankas, A. Giniotis atsako: „Mes tam paprasčiausiai neturime laiko, išgyventi mums yra pakankamai sudėtinga.“
B. Šarka tokią galimybę vertina skeptiškai. Anot jo, nepriklausomus teatrus vienijanti organizacija tarp jų esančios konkurencijos nepanaikins, o valstybė nepriklausomus teatrus „bent kažkiek“ remia ir dabar.
