Iš okupuoto Chersono ištrūkęs dramaturgas naują pjesę rašys Klaipėdoje: pasistengsiu dėl tų, kuriems sovietinės okupacijos patirtis apaugusi mitais

Ukrainiečių dramaturgas Arturas Sumarokovas iš okupuoto Chersono išvyko balandžio viduryje. Prieglobstį šiuo metu kūrėjas rado Klaipėdoje, kur „Menų zonos“ rezidencijoje ėmėsi rašyti pjesę, nagrinėjančią trijų skirtingų karų kolonijinę esmę: Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų, Rusijos – Ukrainos karo, vykstančio nuo 2014-ųjų. Kaip sakė dramaturgas, tai bus psichologinis trileris, parodantis, kaip per vieną šeimą „praėjo“ trys karai. „Jeigu tu savo gyvenime padarei nelabai teisingą pasirinkimą – anksčiau ar vėliau tave karma pamokys“, – atpildu tiki dramaturgas.

Evakuacija – savo rizika

Iš Chersono atvykęs A. Sumarokovas pasakojo, kad situacija šiame mieste gana sunki, kaip ir humanitarinė padėtis: „Nuo pat okupacijos pradžios miestas uždarytas, iš jo išvykti – neįmanoma. Visi, kas iš čia evakuojasi – savo rizika. Garantijų, kad evakuacija praeis saugiai – nebuvo ir prieš mėnesį, kai aš išvažiavau, nei tuo labiau dabar, kai miestas absoliučiai uždarytas.“

Chersone, anot dramaturgo, nuolat dingsta žmonės. „Jei pradžioje per porą savaičių po Chersono okupacijos pradingdavo žurnalistai ar visuomeniniai veikėjai, tai dabar pradėjo dingti paprasti piliečiai – žmonės, kurie niekaip nesusiję su kokia nors vieša veikla. Galimai jie yra laikomi Chersono buvusiame tardymo izoliatoriuje, pavadinkim tai filtracijos lageriu. Kai kuriuos miesto ir apskrities valdininkus laiko apie savaitę ar dvi, po to paleidžia. Tačiau yra labai daug tų, kurie rūsiuose jau tris mėnesius – neaišku, ar jie gyvi... Tie, kuriuos paleidžia, pasakoja, kad rusai filmuoja vaizdo įrašus propagandinėms televizijoms“, – situaciją nupasakojo pašnekovas.

Vienas iš patekusių į propagandistų rankas, anot A. Sumarokovo, buvęs Chersono meras Vladimiras Nikolajenka. „Lygiai taip pat buvo ir su kitu aktyvistu, kuris iki šiol dar negrįžo, apie jį irgi buvo sukurtas bjaurus klipas. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, dienraštis „Izvestia“ – ten, aišku, nieko bendro nėra su žurnalistika, fake žinios kuriamos pasinaudojant belaisviais. Šias žinias kuria vadinamieji rusų žurnalistai, kurie dabar yra Chersone, esą nušviečia padėtį. <...> okupantai taip pat planuoja rodyti propagandinį kanalą iš Krymo, kuris chersoniečiams turėtų praplauti smegenis“, – apie nesibaigiančią netikrų naujienų sklaidą kalbėjo jis.

A. Sumarokovo teigimu, eina jau antras mėnuo, kai Chersone darbus nutraukė visi stambūs prekybos centrai, nedirba 90 proc. vaistinių. „Miestas aprūpinamas iš okupuoto Krymo, taip okupantų „valdžia“ tikisi sulaukti lojalumo, bet jiems nepavyksta, chersoniečiai nenusiteikę pozityviai jų atžvilgiu, greičiau priešingai – jų nekenčia, laukia išsilaisvinimo, kad ir koks jis būtų“, – padėtį savame mieste nušvietė pašnekovas.

Iki karo Ukrainoje A. Sumarokovas dirbo dramaturgu–scenaristu reklamos agentūroje, rašė scenarijus reklaminiams klipams. Nuo 2018-ųjų užsiima šiuolaikine dramaturgija, kuri priklauso naujosios dramos srovei, ją kitaip dar vadina absurdo dramos atmaina.

„Dirbau su dokumentine, aktualia medžiaga, aštriomis temomis. Pirmasis tekstas, kuris pasirodė 2018-aisiais, buvo dokumentinis, pasakojo apie karą Donbase. „О:VOID“ – pjesė ironiškai pavadinta naująja drama. Kai jau po vasario 24-osios ją perskaičiau, supratau, kad ji tapo tarsi kokia karo nuojauta... Kurį laiką vaidinau nepriklausomoje teatro laboratorijoje Chersone, su teatru kaip dramaturgas ir aktorius vis tik esu susijęs gan tampriai. Gastroliavome po Ukrainą, bet prioritetų požiūriu – esu dramaturgas“, – atsakė A. Sumarokovas, paklaustas, kokia kūrybos sritis jam artimesnė.

Pjesė įgyja politinę prasmę

Dramaturgas šiuo metu vieši „Menų zonos“ rezidencijoje Klaipėdoje. Planuojama, kad menininkas čia kurs keletą mėnesių. Taip pat yra ieškoma galimybių pjesę statyti, organizuoti pjesės skaitymus.

„Dabar esu siužeto galvojimo etape, pjesės darbinis pavadinimas – „Dnipras – Memelis“. Tai bus psichologinis trileris, istorija apie tai, kaip per vieną šeimą „praėjo“ trys karai. Istorija prasideda nuo pažinties su pagrindiniu herojumi, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais tampa okupacinės armijos kareiviu. Vėliau, jau Antrojo pasaulinio karo metu, jo duktė patenka į vokiečių nelaisvę, tai jai baigiasi tragiškai... Ir finalinė dalis – šios herojės anūkas užbaigia evakuaciją iš okupuoto Chersono; evakucija, deja, nesėkminga. Siužeto požiūriu, man regisi, svarbiausia aprašyti kolonijinius niuansus. <...> Kolonijizmas pasireiškia atskiruose žmonėse, per tokį uždarą ratą – prievartos, užgimusios per karus. Jeigu tu savo gyvenime padarei nelabai teisingą pasirinkimą, palaikydamas neteisingą pusę – anksčiau ar vėliau karma pamokys“, – įsitikinęs A. Sumarokovas.

Kai kurios siužeto linijos, dramaturgas svarstė, bus labiau charakterizuotos. „Bet skeletas, kuriam rašysiu pjesę – bus toks. Vėlgi, tekste bus ir mano asmeniniai, pavadinkime, dokumentiniai pastebėjimai. Ši pjesė man labai svarbi, priešpriešinu jį tam tekstui, kurį rašiau okupacijoje – „Nelaisvė. I dalis“. Jeigu tas tekstas mane išgelbėjo morališkai, ši Klaipėdoje parašyta pjesė įgyja politinę prasmę. Savo laiku – 1930-aisiais, mano šeima taip pat buvo susidūrusi su prievarta ir represijomis. Tad man tai yra bandymas apmąstyti ir savo šeimos patirtį. Kaip dramaturgas laikausi principo, kad parašyta pjesė bus klasikinė, o tekstas – eksperimentinis. Bus įdomu pamatyti, kaip jis Klaipėdoje bus įkūnytas“, – smalsavo dramaturgas.

Arturas Sumarokovas

„Kolonijizmas pasireiškia atskiruose žmonėse, per tokį uždarą ratą – prievartos, užgimusios per karus. Jeigu tu savo gyvenime padarei nelabai teisingą pasirinkimą, palaikydamas neteisingą pusę – anksčiau ar vėliau karma pamokys“

Turbūt niekas nenuginčys, kad karas sukelia kolektyvinę traumą. A. Sumarokovas taip pat nė kiek neabejoja, kad ši trauma persiduoda iš kartos į kartą, kartais sukeldama pačias žiauriausias pasekmes.

„Kolektyvinė totalitarizmo trauma... prisibelsti prie žmonių, pavyzdžiui, Z (zumerių) kartos, kurie neturi tokios trauminės patirties, galima. Tačiau kad prisibelstum, nereikia kalbėti metaforomis, eufemizmais. Abstraktusis menas, kuris kalba bendromis sampratomis, kas gerai, o kas blogai, – nėra tinkamas. Reiktų pereiti prie publicistikos, netgi rėkti, kad nutolusius nuo tokios patirties tai pasiektų, naudotis transgresyviais metodais. Išgyvenęs Chersono patirtį aš pasistengsiu dėl tų, kuriems sovietinės okupacijos patirtis apaugusi mitais, nes jie tais laikais gyveno privilegijuotai arba dar nebuvo gimę. Su tokia auditorija reikia dirbti griežtai, nes kitaip prie jų neprisibelsi“, – kūrybiniais planais dalijosi dramaturgas.

Palaiko rusų kultūros boikotą

Paklaustas, kokių globalių pokyčių šiandieniniame pasaulyje reikia, kad Ukrainoje pagaliau įsivyrautų taika, A. Sumarokovas samprotavo, jog einant trečiam mėnesiui nuo karo pradžios jis supratęs, kad yra reikalinga totali rusų kultūros revizija.

„Visiškai palaikau rusų kultūros atšaukimo požiūrį. Rusų kultūra paremta kolonijine priklausomybe. <...> Chersone nuplėšiamos ukrainietiškos vėliavos, herbai, iškabinami plakatai, susiję tik su Rusijos istorija... dabar ta pati okupacinė kultūra, viską, kas ukrainietiška bando užgniaužti ir nutildyti. Kitose šalyse šiuolaikinė ukrainietiška kultūra, netgi pop muzika – turi būti labiau matoma, nei kada nors ligi šiolei. Toks sumenkintas požiūris į Ukrainos kultūrą reikalauja vertybių perkainojimo ir teisingumo. Ukrainoje labai daug mokėmės apie rusų klasikus, bet praktiškai nedavė jokios literatūros apie Lenkijos, Baltijos šalių, Didžiosios Britanijos, JAV kūrėjus. Visas išsilavinimas buvo suformuotas ribotos kultūrinės matricos, kur vyravo rusų klasika... Mano manymu, tai viena priežasčių, dėl ko dabar vyksta karas Ukrainoje“, – sakė A. Sumarokovas ir pridūrė, kad ta pati rusiška matrica kaip spaudimo priemonė dabar taip pat naudojama Ukrainos miestuose, kuriems gresia okupacija. Jau yra žinoma, prie ko tai priveda.

A. Sumarokovas tiki, kad karas visgi baigsis, bet nenorėtų, kad jis užsibaigtų nepalankiu Ukrainai kompromisu: „Tikėtis vangių derybų, kur Rusija derėsis dėl naujai užgrobtų teritorijų – ne variantas. Bijau, kad dėl jų nebegrįšiu namo į Chersoną... Chersonas strateginis miestas, iš čia gabenami grūdai į Krymą... Apie ateitį stengiuosi negalvoti, bet viliuosi, kad Ukraina jau greit pasieks pergalę.“