Iš Minsko kilusi menininkė prabilo apie dvasinę kančią: raudonos dėmės – tai baimė ir siaubas

Iš Baltarusijos kilusi menininkė, televizijos kanalo „Belsat“ žurnalistė Hanna Rusinava į Lietuvą atvyko norėdama studijuoti laisvoje šalyje. Apie laisvės siekį daug kalbama ir jos naujoje parodoje „Balta – чырвона – balta“ rodomoje Lietuvos dailininkų sąjungos parodų erdvėje (Vokiečių g. 4). H. Rusinava įžvelgė paralelių tarp šiandienos baltarusių kovos už laisvę ir daugiau nei prieš trisdešimtmetį Lietuvoje vykusių, istoriniais tapusių įvykių, kai šalis iškovojo Neprikausomybę.

Baltarusiai tęsia kovą

„Šia paroda norėjau perteikti savo jausmus dėl nesąžiningo neteisėtumo, kuris dabar įsivyravęs Baltarusijoje – tyčiojamasi iš žmonių, nesiskaitoma su jų teisėmis... Dabar esame Lietuvoje, nes buvome priversti palikti savo šalį. Lietuva suteikė galimybę čia būti, saugiai ir ramiai gyventi, vystytis. Šią kovą, kuri dabar vyksta Baltarusijoje prilyginčiau su Nepriklausomybės akūrimo įvykiais, kurie vyko Lietuvoje prieš trisdešimt vienerius metus. Bendromis jėgomis su lietuviais baltarusiai tęsia kovą“, – kalbėjo H. Rusinava.

Parodoje „Balta – чырвона – balta“ eksponuojamose drobėse, kaip tikino autorė, atsispindi visi patirti jausmai ir išgyvenimai. Kaip kūrybos formą H. Rusinava pasirinko tapybos žanrą, tapė akrilo dažais. Esminius akcentus menininkė bandė perteikti per žmogaus atvaizdą, tarsi stengdamasi personifikuoti vidinį skausmą ir tuo pat metu dvasinę kančią, kurią patiria visa tauta.

„Daugelis praėjo tardymus, suėmimus, sumušimus... Baltarusijoje šitas pėdsakas išliks ilgus metus, šios situacijos paveikti netgi vaikai. Paveiksluose atvaizduotos raudonos dėmės – tai baimė ir siaubas. Norėjau perteikti jausmą, kaip buvo tyčiojamasi iš žmonių, baltarusių, kai sulaikymo įstaigoje juos statė prie sienos, vertė pakelti rankas arba laikyti jas už nugaros, parklupti ant kelių nuleidus galvą... Tarsi ketintų sušaudyti – tokios siaubingos asociacijos iškilo žmonėms. Tuo pat metu paveiksluose matome prošvaistę. Baltos dėmės paveiksluose – tikėjimo ir vilties personifikacija. Iš kitų šalių, iš lietuvių nuolat juntamas solidarumas, tai įkvepia vilties ir stiprina tikėjimą, kad pavyks pasiekti laisvę“, – vylėsi H. Rusinava.

Paveiksluose taip pat pavaizduota serija atvaizdų, kurie turi ryšį su Lietuva. Viename H. Rusinavos kūrinių vaizduojamas moters – Aloizos Paškevič (Cetki) – atvaizdas. Gimusi Baltarusijos teritorijoje, rašytoja, dirbusi sanitare vienoje iš Naujosios Vilnios ligoninių, Baltarusijos masinio moterų judėjimo pradininkė. Rašytoja buvo vieno iš 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Stepono Kairio žmona.

„Yra žinoma, kad ji taip pat bandė kovoti su neteisybe Lietuvoje. Ji buvo signataro žmona, simboliška, kaip susijungia žmonių likimai, lietuvių ir baltarusių tautos istorija. Ir dabar matome, kaip tęsiasi noras kovoti su neteisybe, tai vyko ir dabar vyksta. Matome kartų, tautų ryšį – visi nepertraukiamai susiję. Bendromis jėgomis kaip broliai stengiamės vieni kitiems padėti, būti solidariais“, – pažymėjo parodos autorė.

Atgarsio efektas

Šiandieninėje kovoje, H. Rusinavos manymu, būtent solidarumas yra svarbiausias: „Dabar, man regisi, žmonėms yra svarbu išreikšti savo poziciją. Vyko daugybė akcijų, mitingų, protestų, lietuviai išėjo su Baltarusijos istorinėmis vėliavomis (balta-raudona-balta), spaudimas „Belaruskalij“ – matome atgarsio efektą. Pozicija atvira, ją reikia nuolat priminti tarptautiniams politikams, peticijomis, skleidžiant informaciją viešais kanalais. Kai režimas nuolat spaudžiamas – tai suveikia.“

Baltarusių kova už laisvę, kaip pastebėjo H. Rusinava, vyksta nuo pat rinkimų momento iki dabar. „Galbūt ne visada tai pastebima. Visi baltarusiai žino, jei išeis į gatves, juos suims ir pasodins ilgam laikui, todėl šitas procesas perėjo į kitą stadiją – nebūtinai matomą tarptautinei auditorijai, bet protestas tęsiasi. Matome, tai duoda rezultatų“, – kalbėjo ji.

Šiuo pasipriešinimo, nesutarimo momentu, H. Rusinavos teigimu, persismelkusios visos gyvenimo sritys, ne tik meno ar kūrybos. Tai esą pasireiškia visur – nauji baltarusiškos kovos įvaizdžiai.

„Negali sakyti, kad kokia nors sritis gali būti atskirta nuo politikos – viskas susiję. Net jeigu Baltarusijoje žmogus sako, kad nesidomi politika, tai reiškia, kad pati politika juo susidomės. Sudėtinga būti ne šitame kontekste, jeigu neliečia tavęs, tai liečia tavo pažįstamus ar artimuosius. Išeitų – liečia kiekvieną, – su padėtimi šalyje pažindino H. Rusinava ir pridūrė, kad neseniai imta teisti tuos, kurie būdami užsienyje protestuoja, išeina į akcijas. – Tačiau žmonės vis tiek stengiasi nebijoti, tęsia kovą, nepaisant patiriamo spaudimo, todėl svarbu apie tai kalbėti, priminti apie tai, kas vyksta Baltarusijoje.“

Ne geresnio gyvenimo, o laisvės

Minske gimusi ir augusi H. Rusinava nuo 17 metų gyvena Vilniuje, čia baigė Europos humanitarinį (EHU) ir Vytauto Didžiojo universitetus. Nors EHU ji įgijo grafinio dizaino profesiją, tačiau, kaip tikino ne komercinėje srityje visada norėjusi dirbti pašnekovė, ją sudomino žurnalistika, o gilintis į šią specialybę paskatinęs noras padėti žmonėms.

„Dirbdama žurnaliste gali suteikti informaciją, stengtis daryti tai objektyviai, būnant čia, Lietuvoje, išlaikyti ryšį su savo šalimi, tauta. Televizijos kanalas „Belsat“ transliuoja naujienas baltarusių kalba, tad yra galimybė nepamiršti savo gimtosios kalbos. Paradoksalu, tačiau gyvenant Baltarusijoje sunku surasti darbą, kuriame galėtum kalbėti baltarusių kalba, pagrindinė – rusų. Kalbant baltarusių kalba sunku būtų įsidarbinti net grafinio dizaino srityje, tame didžiulė problema“, – atkreipė dėmesį ji ir pridūrė, kad pastebi gerą tendenciją – net ir išvykę iš gimtosios šalies visi pajunta norą išsaugoti kalbą, nors jos Baltarusijoje ir nevartojo. Tai džiugina, padeda suprasti savo gimtosios kalbos, kultūros, identiteto vertybes.

H. Rusinava nė kiek neabejojo, kad tiek dabar, tiek ir anksčiau iš Baltarusijos išvykusieji siekia laisvės: „Net ir viską turintys, apsirūpinę išvyksta iš šalies, tikrai ne dėl geresnio gyvenimo, o tam, kad pasijustų laisvu žmogumi, kuris turi teisę išsakyti savo nuomonę, būti sąžiningu prieš save, savęs vertu. Žmonės jaučiasi sukaustyti į rėmus, <...> viskas persisunkę ideologija.“

H. Rusinavos paroda „Balta – чырвона – balta“ Lietuvos dailininkų sąjungos parodų erdvėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) vyks iki kovo 3 d.