– Jurgi, pradėkime nuo instaliacijos, nusidrieksiančios net per kelis Petrašiūnų jėgainės aukštus, „Lengvai pakylėtas slėgis“ pavadinimo. Ką turėjai omenyje instaliaciją pavadindamas „Lengvai pakylėtas slėgis“?
– Petrašiūnų elektrinės aplinka yra agresyvi, savotiškai slegianti, tačiau tuo pačiu ir unikali. Norėjosi atsineštomis priemonėmis visą emocinį krūvį lengvai pakylėti. Kartu pavadinimas savyje talpina priešingas reikšmes, o tai tarsi atkartoja poetiškai interpretuojamus termo jėgainės veikimo principus.
– Keliuose paskutiniuose tavo kūriniuose didelė svarba teko pastatų architektūrai ir erdvei. Personalinę parodą „Kintanti srovė“ kūrei specialiai Šiuolaikinio meno centrui (ŠMC), o tavo kurtoje spektaklio „Jauno žmogaus memuarai“ scenografijoje įsikūrė Vilniaus sporto rūmų pastato elementas. Vietos specifika tavo kūryboje – itin svarbus elementas, tiesa?
– Daugeliu atveju stengiuosi ne tik įsiklausyti į vietos specifiką, bet ir gilintis į vietos kontekstą. Norint daryti sprendimus, kurie pratęstų erdvę ar tęstų dialogą su erdve, reikia laiko ir pastabumo. Visa tai ateina palengva.
– Kalbant apie „Lengvai pakylėtas slėgis“ instaliaciją, didelis dėmesys čia irgi atitenka erdvei. Kokia yra Petrašiūnų jėgainės erdvė ir kokius instaliacijos konstravimo sprendimus ji lėmė?
– Petrašiūnų termo jėgainės seniesiems agregatams ir kitais inžineriniais elementais apkrautai aplinkai yra net iki 90 metų. Kalbant meno istorijos terminais, man ši aplinka yra ready-made’as. Aplinka savaime turi unikalias kokybes, todėl siekiau pamatyti detales, įsigilinti į veikimo principus, erdvės logikas ir visa tai išryškinti. Pavyzdžiui, jėgainės inžinierių paprašėme prikelti senojo boilerio techninio aptarnavimo apšvietimo elementus pakartotiniam veikimui. Šios spingsulės (mažos, vos žibančios lemputės – aut. pastaba) galimai paskutinį kartą švietė prieš 20, 30, o gal net ir 50 metų. Instaliacijoje taip pat yra pratęsiama pastebėtų detalių logika. Naujojo boilerio techninės lempos atliks ir žiūrovų apžvalgos tako saugos techninių lempų funkciją. Šis takas drieksis per jėgainės pagrindinį materialųjį varomąjį elementą – apie 30 kubų pirmos klasės biokurą, kuris bus atgabentas specialiai instaliacijai iš saugyklos.
Kita perspektyva į erdvę yra susijusi su teatro bei scenografijos konstravimo logika. Erdvė, kurioje statoma pagrindinė instaliacijos dalis, yra apie 14 metrų pločio, 24 metrų ilgio ir 17 metrų aukščio. Negana to, po šia „scena“ yra 4 metrų gylio „–1“ aukštas. Jei įsivaizduotumėme jėgainės vertikalų pjūvį, „scenos“ erdvė tampa „0“ aukštu, o visa, kas žiūrovui yra nepasiekiama ranka „+1“ aukštu. Tad šiame pjūvyje ir konstruojama garso, šviesų, specialiųjų efektų bei objektų kompozicija. Taip atsiranda „-1; 0; +1“ kilimo logika.
Juokaudamas, visą šią architektoninę kubatūrą matau kaip pasivaikščiojimą po teatro pastatą: žiūrovus įleisime per galines duris, praėję erdvę po „scena“, laiptais kilsime į „sceną”, lengvai pasivaikščiosime po scenografiją, o iš „scenos“ keliausime tiesiai į operatorinę.
– O kokie jėgainės elementai tau asmeniškai yra įspūdingiausi?
– Šviesa, krentanti per maloniai pasenusius jėgainės langus. Senosios inžinerijos palikimas. Anksčiau Petrašiūnų termo elektrinė degindama mazutą kaitindavo vandenį, kurio garai sukdavo turbinas ir taip generuodavo elektrą. Dabar šis procesas yra supaprastintas, o termo jėgainė degindama biokurą kaitina vandenį ir jį tiekia vartotojams šildant namus. Įdomu, kad senoji inžinerija gali būti adaptuota naujiems procesams. Be abejo, jėgainės kubatūros ir tuščios erdvės pojūtis yra pritrenkiantis. Na, o mano slaptas favoritas – japoniško animė animacijos dvasia alsuojantis senasis katilas.
– Ar pirmą kartą įžengus į Petrašiūnų elektrinę kaip nors pakito tavo pradinė instaliacijos vizija?
– Pirmą kartą į jėgainę žengiau pilnas lūkesčių ir idėjų daryti kažką nesusijusio su jėgainės aplinka. Norėjosi kabinti, statyti atsineštus ar naujai pagamintus svetimkūnius objektus ir taip tarsi uždominuoti erdvę. Bet pamačius realias jėgaines aplinkybes ir įvertinus galimybes, šios idėjos greitai dingo.
Pagrindinė instaliacijos erdvė yra seno demontuoto katilo vietoje, iš kurios atsiveria įspūdinga tūrinė panorama. Tačiau šioje erdvėje neįmanoma pakabinti jokių objektų prie lubų ar montuoti jų ant sienų, nes viskas stovi ant laikinų perdangų, kurios dengtos metalo lakštais. Čia ir jokios kėlimo priemonės negali įvažiuoti, todėl lipome ant jėgainės stogo, vaikščiojome katilais, pjovėme grindis, maskavome langus.
Kūrybinis mąstymo procesas prasidėjo jau beveik prieš tris mėnesius, o paskutiniai darbai numatyti prieš pat instaliacijos atidarymą žiūrovams.
– Instaliaciją įgyvendinate kartu su garso inžinieriumi, kompozitoriumi Antanu Dombrovskij ir šviesų dailininku Juliu Kuršiu. Ar kažkuriai iš instaliacijos sudedamųjų dalių teiki didžiausią reikšmę: vaizdui, garsui, šviesai, išskirtinei lokacijai?
– Šiame kūrinyje svarbu visuma. Visi atskiri elementai veikia sinergijoje vieni su kitais.
– Pabaigai, kaip geriausiai patirti „Lengvai pakylėtas slėgis“ instaliacijos visumą?
– Siūlau žiūrovams judėti lėtai kaip kino kamera per filmavimo aikštelės scenografiją ir „siurbti“ į save šviesą, kuri erdvėje sklinda nuo smulkiausių judančių ir saulės apšviestų dalelių. Taip pat svarbu nepamiršti mėgautis aplinkos garsais ir užuosti jėgainės kvapą.
Labai norėčiau, kad pavyktų prakalbinti šią vietą ir sujudinti žiūrovų psichogeografinę vaizduotę.
Prie meninės instaliacijos „Lengvai pakylėtas slėgis“ įgyvendinimo prisideda kūrybinė komanda „Salto“.
