Hamburgo muzikos ir teatro akademijos bei Antverpeno Karališkosios konservatorijos absolventas M. Stakionis yra dirigavęs Hamburgo, Mozarteumo, Lietuvos nacionaliniam ir kitiems simfoniniams orkestrams, dirbęs Prancūzijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Čekijoje, Norvegijoje ir Baltijos šalyse. Tačiau su Lietuvos orkestrais, kaip ir publika, jį sieja ypač šiltas ryšys. Su sudėtingą Antrąjį J. Brahmso koncertą solo grosiančių pianistu A. Žlabiu jie taip pat pažįstami – koncertavo Lietuvos kamerinio orkestro gastrolėse Vokietijoje.
– Papasakokite apie koncerto programą. Antroji J. Juzeliūno simfonija – ankstyvosios šio kompozitoriaus kūrybos opusas. Kodėl pasirinkote ją?
– Prieš kokius aštuonerius metus, kai baigiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą, lankiausi Kompozitorių sąjungos namuose, Muzikos informacijos centre ir perklausiau nemažai Juzeliūno darbų. Dėmesį patraukė Antroji simfonija. Žinojau, kad su kompozitoriumi mane sieja giminystės ryšys, tad vis kirbėjo noras pasigilinti į jo muziką, ką pastaraisiais metais pavyksta įgyvendinti: praėjusį sezoną su Lietuvos kameriniu orkestru Filharmonijoje atlikome jo Poemą-koncertą styginių orkestrui, dabar – simfoniją. Mane šis ankstyvojo Juzeliūno periodo kūrinys labai patraukė – romantiškas, labai tautiškas, jame daug liaudies muzikos sąskambių, sutartinių melodijų citatų.
Pirmąją simfoniją J. Juzeliūnas parašė 1948 metais, dar studijuodamas Kauno konservatorijoje pas Juozą Gruodį. Jau joje justi lietuviškumas, liaudiški motyvai. Antrąją sukūrė po metų, dar labiau ištobulinęs techniką, perėmęs klasicizmo, romantizmo principus: labai aiškios temos, sonatos forma. Pirmosios dalies įžangos motyvas keliauja per likusias – vis grįžta įvairiomis formomis ir galiausiai tampa ketvirtosios, finalinės, dalies pagrindine tema.
Yra priežastis, kodėl ši simfonija tokia romantinė – Juzeliūnas ją pradėjo rašyti Kaune, tik baigęs studijas, netrukus buvo pakviestas studijuoti aspirantūroje Sankt Peterburge. Paskui prasidėjo vadinamoji pertvarka, kai didieji kompozitoriai Šostakovičius, Prokofjevas, taip pat ir Gruodis buvo apkaltinti formalizmu, į aukščiausias akademines Sovietų Sąjungos valdžios pozicijas stojo visiškai nauji žmonės. Tada kurtoje muzikoje ėmė vyrauti labai klasikiniai dalykai: jokių disonansų, jokių komplikuotų ritmų, gražios harmonijos. Dėl to Juzeliūnas ta kryptimi ir ėjo.
Nors, kaip matome žvelgdami į jo vėlesnę kūrybą ir gyvenimą, šis kompozitorius buvo labai novatoriškas, pynė šiuolaikinę muziką su tautiškumu. Tautiškumo ir modernumo derinimo idėją iškėlė dar Čiurlionis, vėliau ją įtvirtino Gruodis, o Juzeliūnas tą pačią liniją tęsė. Jis gebėjo puikiai balansuoti tarp įtikimo valdžiai ir lietuviškumo muzikoje.
Vėlesnė jo kūryba jau kitokia, aniems laikams labai novatoriška. Jis pats visada domėjosi naujovėmis, buvo aktyvus, be galo prolietuviškas – tapo vienu Sąjūdžio steigėjų, gyveno aktyviai ir visuomeniškai.
– Kodėl klausytojui reikėtų išgirsti šią simfoniją?
– Kūrinys parašytas ankstyvajame pokaryje – 1949-aisiais. Tai vienas ryškiausių to dešimtmečio lietuviško nacionalinio stiliaus apraiškų. Tuo laiku simfonija buvo pripažinta Kompozitorių sąjungos, premjera vyko Maskvoje, daugybę kartų atlikta ir Sankt Peterburge su puikiais orkestrais ir dirigentais, grota gastrolėse Lenkijoje. Publikai ji patiko, be to, puikiai atspindėjo lietuviškas tendencijas. Dabar kūrinys galbūt skamba kiek senamadiškai – juk parašytas prieš 70 metų, bet mane žavi jo lietuviškumas, tos įpintos dainos, smagūs ritmai, instrumentuotė.
– Koks giminystės ryšys jus sieja su kompozitoriumi? Nors buvote mažas, kai jis mirė, bet galbūt jį pamenate?
– Kompozitorius – močiutės iš mamos pusės pusbrolis. Kai jis mirė, buvau penkerių. Mama pasakojo, kad buvome kartu svečiuose, aš žaidžiau su mašinėlėmis ant kilimo. Tad tik toks ir buvo susitikimas (šypsosi). Dabar palaikome ryšį su vienu jo sūnų – kompozitoriumi Tomu Juzeliūnu.
– Antrajai koncerto daliai pasirinkote brandų J. Brahmso kūrinį – Antrąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui. Kuo jis jums ypatingas?
– Rašydamas Antrąjį koncertą Brahmsas jau buvo savo srities olimpe. Forma – didžiulė, koncertas yra keturių dalių, o ne trijų, kaip įprasta. Antroje dalyje turime skerco – greitą tempą. Koncertą galime pavadinti simfonija su fortepijono obligato. Orkestro vaidmuo atliekant kūrinį yra didžiulis. Pirmos dvi dalys – masyvios, trečia ir ketvirta – labiau kamerinė muzika, ją orkestras atlieka mažesne sudėtimi, be trimitų, timpanų. Trečios dalies pradžioje išgirsime vieną gražiausių Brahmso melodijų – nuostabų violončelės solo.
Beje, tam tikra prasme šis Koncertas siejasi su Juzeliūno Antrąja simfonija. Jų bendras elementas – folklorinės muzikos įpynimas į muzikinį audinį.
– Pianistui šis Koncertas sudėtingas visomis prasmėmis – net fizine.
– Tai – kietas riešutėlis atlikėjui. Didžiuliai šuoliai, forma – kokybiškai išvežti kūrinį nėra paprasta. Ritmika, persipinančios temos, daug polifonijos. Sugroti tikrai nelengva, bet Andrius kuo puikiausiai susitvarkys.
– Žvelgiant į paties profesinį kelią, atrodo, kad esate palytėtas sėkmės, vis sutikdavote ryškių mokytojų, autoritetų, pradedant Romualdu Gražiniu mokykloje, vėliau – šviesaus atminimo Sauliumi Sondeckiu, Gidonu Kremeriu.
– Išties tų autoritetų buvo ne vienas ir jie vis keičiasi, keliaujant iš šalies į šalį. Tačiau žvelgiant į praeitį, didžiausias mokytojas buvo R. Gražinis. Jį sutikau atėjęs į M. K. Čiurlionio menų mokyklos devintą klasę. Tie ketveri metai buvo labai svarbūs. Iki tol pirmąsias chorinio dirigavimo pamokas buvau gavęs iš Vytauto Miškinio ir Ritos Nenėnaitės „Ąžuoliuko“ mokykloje.
Paskui man išties pasisekė sutikti ypatingus žmones. Paklausyti mūsų, čiurlioniukų, operos pastatymo dvyliktos klasės viduryje atėjo Saulius Sondeckis. Paklausė, pasikvietė į svečius, supažindino su savo kaimynu Gidonu Kremeriu, jis pakvietė bendradarbiauti – 2016–2018 metais turėjome įsimintinų koncertinių turų po Europą su orkestru „Kremerata Baltica“. Didelę įtaką padarė ir Mirga Gražinytė, po mokyklos mane pasikvietusi į Zalcburgo valstybinį teatrą būti jos asistentu.
Man, devyniolikmečiui, teko diriguoti Mozarteumo orkestrui poroje operos pastatymų. Tų autoritetų dėka gavau nepaprastos patirties. Mirgai pakvietus ją pavaduoti, prieš aštuonerius metus pradėjau bendradarbiauti ir su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru.
– Diriguoti Lietuvos orkestrams – geras jausmas?
– Be galo! Daugiausiai tenka dirbti su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu ir Lietuvos kameriniu orkestrais, per keletą metų apėmėme daug repertuaro, parengėme įvairių epochų kūrinių, koncertavome Vokietijoje. Džiaugiuosi, kad teks padirbėti ir Nacionaliniame operos ir baleto teatre, kasmet po programą paruošiame su Valstybiniu simfoniniu orkestru. Visada gera grįžti namo.
– Papasakokite apie gyvenimą Vokietijoje – teatre esate labai užimtas, lieka nors kiek laisvalaikio?
– Laisvalaikio tikrai mažai. Šlėzvigas-Holšteinas išsidėstęs prie Baltijos jūros, tad radęs progą einu pasivaikščioti miškais, paplūdimiais. Iki Šiaurės jūros, kuri už valandos kelio, dar nespėjau nuvažiuoti. Operos teatre darbo labai daug, kartais nelieka ir savaitgalių. Bet pats to ir norėjau – nuolatinio darbo, jaustis kolektyvo dalimi, investuoti daug laiko ir pastangų ruošiant didelius veikalus su viena žmonių grupe. Tai dabar ir turiu Vokietijoje. Ir esu labai laimingas.
