– Į Lietuvą atvykote iš Ukrainos. Ar galėtumėte papasakoti, kada ir kodėl važiavote būtent čia?
– Karo pradžioje man netikėtai parašė galeristė Vilma („Contour Art Gallery“ steigėja Vilma Mačianskaitė – red. pastaba) iš Vilniaus, kuri pastebėjo mano kūrybą ir paklausė, ar negalėtų man kažkuo padėti. Man tai buvo labai didelis moralinis palaikymas ir mes pradėjome nuolat bendrauti. Nors Vilma siūlė man bent laikinai išvykti iš Ukrainos, kol vyksta karas, aš nenorėjau palikti nei savo namų, nei studijos, kurioje dirbu. Tačiau birželio mėnesį mums pavyko surasti labai įdomią rezidenciją Gruzijoje (Aqtushetii Residency, Omalo mieste, Tushetii regione). Užpildėme prašymą, gavau rezidencijos kvietimą atvykti į dviejų savaičių praktinį keramikos seminarą ir tai jau tapo rimta priežastimi išvykti iš Kijevo. Labai norėjome po ilgo bendravimo per nuotolį susitikti su galeriste gyvai, todėl dabar esu čia, Vilniuje, pas Vilmą namuose ir kuriame ateities planus kartu. Vežiausi lagamine keletą savo darbų. Autobusu teko keliauti 22 valandas, iš kurių 9 valandas praleidome Ukrainos-Lenkijos pasienyje, o tada iš Varšuvos dar 8 valandos kelionės iki Vilniaus. Rugpjūčio 8 dieną aš jau skrisiu į Tbilisį, iš kur mane pasiims rezidencijos organizatoriai.
– Kuriame Ukrainos mieste gyvenote? Kas ten vyksta dabar?
– Aš gyvenau ir dirbau Kijeve. Kai prasidėjo karas, rusų planas buvo „išvaduoti“ Kijevą per dvi-tris dienas ir buvo neaišku, ar saugu jame pasilikti, todėl dauguma žmonių stengėsi kuo greičiau išvykti. Mes suskubome surinkti šeimos narius ir draugus bei kuo greičiau išvežti visus iš miesto. Pusę kelionės laiko praėjo stovint spūstyse, daugybė žmonių net negalėjo užsipilti degalų. Pirmuosius du karo mėnesius praleidome nedideliame mieste Iziaslave. Išvažiuodami iš Kijevo nežinojome, kuriam laikui išvykstame, kiek ir kokių daiktų reikia turėti su savimi. Paskutinis dalykas, kurį dėjau į savo kelionės bagažą, buvo dantų siūlas, nes pagalvojau, kad jis praverstų, jei ginantis kažkam reikėtų perpjauti gerklę. Tai parodo, kokiame košmare ir pasimetime mes tuo momentu buvome.
Pirmais karo mėnesiais mirė mano tėtis, netoli Baltarusijos sienos viena gyventi liko mano mama. Teko ir vėl važiuoti per dalį Ukrainos. Buvo sunku ir baisu. Gegužės pradžioje mes visgi grįžome atgal į Kijevą. Ne todėl, kad jau buvo saugu, o todėl, kad studijos nuomotojai atnaujino nuomą, kurią reikėjo mokėti ir turėjau kuo greičiau pradėti dirbti, kad neprarasčiau savo studijos. Supratau, kad reikia kažkaip gyventi, nors daryti trapius keramikos kūrinius karo metu – jausmas gana keistas. Kijeve nuolat girdėdavau sirenas, liepos mėnesį netoli manęs buvo susprogdintas gyvenamas namas. Dabar nuo 23 val iki 5 val ryto Kijeve yra įvesta komendanto valanda, todėl tai labai riboja bet kokias veiklas. Nepaisant to, ukrainiečiai ateina į mano vedamas keramikos pamokas. Todėl sunku pasakyti, koks tas gyvenimas dabar Kijeve. Gyvenimas vyksta, nors mums jis ir sustingęs. Tai tik bandymai jį tęsti.
– Esate keramikė – kaip Jūsų darbo diena atrodė iki karo ir kaip ji pasikeitė jam prasidėjus? Ar iš viso buvo įmanoma kurti?
– Iki karo viskas buvo aišku. Galėjau planuoti, prognozuoti ir tikėti ateitimi. Dabar? Viskas tiesiog sustojo. Jie pavogė mano ateitį. Jie pavogė mano svajonę, mano galimybes, mano pavasarį su saulėtomis dienomis.
Mano dienos iki karo buvo labai tiksliai suplanuotos – trečiadienį šlifuosiu darbus, vadinasi, plaukus plausiu ketvirtadienį. Gavusi užsakymą – atliksiu ir išsiųsiu jį laiku, o kitas laikas liks mano kūrybinėms idėjoms. Žinojau, ką darau ir jaučiau, kad palaipsniui judu savo tikslo link. Dabar atrodo, kad viskas prarado vertę, prasmę – na, kam gi Ukrainoje gali reikėti keramikos. Visos mintys buvo tik apie tai, kaip galėčiau padėti visa tai (karą) sustabdyti, kad svarbiausia apie tai kalbėti, rėkti, skelbti visam pasauliui, nes žūsta žmonės. Taip galvojo visi ukrainiečiai. Net nebuvo tokių minčių kaip savo kūrinių reklamavimas keliant juos į instagramą ar panašiai. Tai būtų tiesiog protu nesuvokiama.
– Ką kuriate – jei kuriate – dabar? Keramikui reikia turėti ir tinkamas sąlygas, kur išdegti savo kūrinius, ar pavyko atrasti, kur tai galite daryti?
– Pradžioje galvojau, kad studijoje visai negalėsiu būti – ir komendanto valanda, ir nereguliariai veikiantis visuomeninis transportas. Galvojau, kursiu namuose, bet su didelėmis formomis dirbti namuose pasirodė neįmanoma. Tada paskambino Vilma ir paklausė, ar aš kažką šiuo metu galiu kurti ir aš nusprendžiau tiesiog pabandyti sugrįžti į studiją. Man tai buvo kaip šviežaus oro gurkšnis – labai norėjau sulaukti užsakymo ir priėmiau tai kaip iššūkį. Be to, man reikėjo išsaugoti studiją, Mano kompanionė karo metu išvyko, o viena būčiau nepajėgusi studijos nuomoti. Buvo nelengva surasti kažką, su kuo galėčiau dalintis studijos nuomos išlaidas. Be to, nežinojau kaip ilgai man užteks turimų molio atsargų. Molio fabrikas yra Donbase („Donbas Ceramic Bodies“), kuris šiuo metu yra kontroliuojamas rusų. Net nežinau, ar tas fabrikas išliko, ar jame dirbantys žmonės tebėra Donbase, ar bus atnaujinta tiekimo grandinė.
O kalbant apie Lietuvą – Vilma bandė ieškoti galimybių man dirbti su didesnio formato kūriniais čia, rezidencijų, kur būtų sąlygos išdegti kūrinius. Tačiau galimybės bent kažkurį laiką čia pagyventi neatsisakant kūrybos surasti nepavyko. Visgi džiaugiuosi, kad Vilmai pavyko užmegzti nemažai kontaktų, kurie mums bus naudingi ateityje. Gal net ir tada, kai karas pasibaigs ir galima bus grįžti čia susitikti su įdomiais žmonėmis su kuriais susipažinau, sukurti kažką kartu ar surengti parodą Lietuvoje. Labai to norėčiau.
– Kur iki šiol teko pristatyti savo darbus? Kuriate daugiau parodoms, ar konkretiems klientams?
– Paskutinis mano darbų pristatymas buvo Hamburge, Vokietijoje, festivalio „Ukrainian days in Hamburg“ parodoje 2021 metais. Mano kūrinius labai mėgsta floristai, mano vazos buvo naudojamos „Chloe“ mados namų parodos renginyje Kijeve 2019 metais. Visgi, dauguma mano kūrinių iškeliauja tiesiai pas užsakovus ir labai sunku surinkti pakankamai didelę kolekciją, kurią galėčiau pristatyti parodoje. Nemažai darbų iki karo esu siuntusi į Japoniją, Honkongą, Saudo Arabiją, Singapūrą, Niujorką. Net ir dabar, karo metu, pavyko išsiųsti keturis darbus į Olandiją. Šalių, kur išsibarstę mano darbai, sąrašas tikrai ilgas. Tarp užsakovų ne tik privatūs asmenys, norintys kūrinių savo namams. Labai dažnai tai fotografai, floristai, interjero dizaineriai, prabangios mados parduotuvės ir pan.
– Dažniausiai kuriate iš molio. Kuo jums įdomi ši medžiaga, kodėl pasirinkote būtent ją?
– Man patinka jo plastiškumas, švelnumas, apimtys, taktiliškumas, lengvumas ir kontrastas – jis tarsi yra trapus pasiduodantis, bet tuo pačiu kietas ir tvirtas. Dirbdama su moliu jaučiuosi taip, tarsi mes bendradarbiautume – jis savo charakteriu diktuoja formą ir mane nukreipia, o aš vadovauju ir jį formuoju. Bet formuodama negaliu neatsižvelgti į jo charakterį. Molis – kaip bekūnis žmogus, kuriam aš suteikiu kūną. Formą galima formuoti milimetro tikslumu. Tai – kaip šokis, nes viską lemia plastiškumas.
– Kaip gimsta idėjos Jūsų darbams? Atrodo, jie gana abstraktūs, ar visgi pradžioje būna koks impulsas iš realaus gyvenimo?
– Iš realaus gyvenimo aš pasiimu siluetus, formas, linijas, kurios mane įkvepia. Kūnai, kūnų išlinkimai, ritmas, gamta, šešėliai, erdvės tarp kažkokių objektų, sukuriančios naujas linijas ir naujas formas. Pratęsdama, sujungdama linijas, pastebiu naujas, kurios tarsi nesąmoningai susijungia į kažkokį kūną. Yra tam tikros temos, kurios mane jaudina ir išeidamos iš pasąmonės tarsi susijungia į kūnus. Pavyzdžiui – religija. Šiuo metu dažnai apie tai galvoju – apie religijos svarbą, įtaką mūsų gyvenimams. Pavyzdžiui, Maskvos patriarchato diegiama nuomonė, kad Ukrainos cerkvėse net vanduo – nešventas. Ieškantiems nusiraminimo tikėjime, sakoma – jei nori maistą tiesiog sušlapinti – eik į Ukrainos cerkvę, tačiau jei nori jį pašventinti – tai gali padaryti tik rusų cerkvėje. Tikėjimas – stipri emocija, ypač tokiose situacijose, kuriose esame dabar. Taigi, taip, mano darbai abstraktūs, bet piešiant, iš pasąmonės, ateina kažkokios formos. Ar tas pasąmonės kūrinys – paukštis, ar kryžius – nuspręsti gali žiūrovas.
– Ruošiatės vykti į Gruziją – ar galite papasakoti, ką ten darysite?
– Iš Tbilisio vyksiu tiesiai į aukštai kalnuose esantį Tusheti regioną, į rezidenciją „The Beauty of Fire and Earth“. Tai bus intensyvus dviejų savaičių praktinis ir teorinis kursas, skirtas keramikams. Kiek supratau – pirmoji rezidencijos savaitė bus skirta rankomis formuoti naujas formas, antroji savaitė – darbui su molio paviršiumi, su dažais. Paskutinėmis rezidencijos dienomis kūriniai bus degami krosnyse. Tai bus tarsi ilgo degimo maratonas, kuriam vadovaus ir žiniomis apie alternatyvius degimo būdus dalinsis keramikos technikas Senser Sari. Nekantriai laukiu kelionės ir esu atvira naujoms patirtims ir praktikoms.
– Tokiomis aplinkybėmis keista klausti apie ateities planus – ar Jūs pati juos dėliojate, ar tiesiog žiūrite, ką atneš kita diena? Jei taip, kokie artimiausi Jūsų kūrybiniai planai ir kur tikitės juos įgyvendinti?
– Turiu planuose keletą projektų, kuriuos tikiuosi įgyvendinti. Tiesiog noriu daryti tai, kas darosi, o bus taip, kaip bus. Kaip minėjau interviu pradžioje – dabar ateities planus kuriame Vilniuje su man padedančia galeriste Vilma. Tokio dalyko net ir norėdama nebūčiau suplanavusi, bet tai įvyko ir dabar esu čia, kitą savaitę jau būsiu Varšuvoje, iš kur skrisiu į Tbilisį. Nudžiugčiau, jei mano darbai sudomintų lietuvius. Mielai būsimas keliones ir naujas patirtis rezidencijose įrašyčiau tarp savo ateities planų, o kol kas esu labai laiminga, kad pabuvau čia, Lietuvoje. Mes su Vilma apvažiavome pusę Lietuvos, aplankėme daugybę nuostabių parodų, patyrėme netikėtų nuotykių (įskaitant stirnos šuolį iš miško ant mūsų automobilio). Vilma supažindino mane su nepaprastai talentingais ir įdomiais Lietuvos menininkais. Esu sužavėta, kiek pas jus yra neįtikėtinai gero šiuolaikinio meno! Pilna įspūdžių ir įkvėpimo grįšiu į Kijevą, kur tikiuosi dirbti ir labai norėčiau kažkada vėl atvykti čia su naujais savo darbais arba tiesiog praleisti laiko plenere Lietuvoje.
