Į šventinį „Keistuolių teatro“ koncertą kviečiantis Aidas Giniotis – apie pirmąjį savo honorarą ir arbata dažytus kostiumus

„Vaikštau po teatrą, žiūriu į naujausią mūsų albumą ir 39 metų istorija tarsi atgyja. Prisimeni viską – pirmąją dainą, tiek pat, kiek buteliukas gazuoto gėrimo kainavusius bilietus, arbata dažytus sceninius kostiumus, gastroles, iš namų į spektaklius neštus asmeninius daiktus. Viską kaupėme lyg bitelės. Ir patirtis, ir repertuarą, ir draugystę. Dėl to, matyt, kiekviena detalė tebėra artima bei brangi“, – pasakoja „Keistuolių teatro“ direktorius ir „Atviro rato“ įkūrėjas, Muzikos ir teatro akademijos profesorius, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi Aidas Giniotis.

Ir visu tuo, kas išsaugota bei sukurta, anot jo, labai norisi dalintis su publika. Ypač tomis akimirkomis, A. Giniočio įsitikinimu, kai prasideda šventinis laikotarpis, dovanojantis naujas viltis, planus, tikslus ar lūkesčius.

„Kas atsitinka, kai dvi muzikuojančių aktorių kartos nusprendžia prisiminti gražiausią savo kūrybą ir sujungti jėgas tam, kad ji naujai suskambėtų pasiilgtiems žiūrovams?“, – pranešime žiniasklaidai svarsto žinomas aktorius ir režisierius.

Anot jo, taip gimsta dviguba muzikinė jėga, dvigubai daugiau gerų emocijų ir įsimintinų akimirkų – būtent tai ir žada prie „Keistuolių teatro“ įkūrėjų trio Ilonos Balsytės, Aido Giniočio ir Dariaus Auželio gruodžio 28 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje koncerte 3+3 prisijungsiantys trys charizmatiški, balsingi bei sąmojingi kūrėjai Sigitas Mickis, Dalius Skamarakas ir Aurimas Meliešius.

„Teatrui kiti metai labai svarbūs. Jubiliejiniai. Tik, prašau, garsiai to skaičiaus neįvardinkite!“, – šmaikštauja A. Giniotis.

1982 – ieji metai – tas laikas, kai Muzikos ir teatro akademijoje prasidėjo pirmojo Lietuvoje nepriklausomo, ne valstybinio teatro istorija.

„Kurso daina – nuo jos viskas užsimezgė. Beje, šis kūrinys mūsų teatro koncertinėje programoje yra iki šiol. Jis turėtų nuskambėti ir Kaune“, – sako A. Giniotis.

Prieš beveik keturis dešimtmečius nusprendę kurti trupę kursiokai sulaukė ne vieno iššūkio – publikai buvo neįprasta, kad teatras yra privatus ir tuo laiko vadinosi kooperatyvu.

„Kai kas kalbėjo, kad esame „spekuliantai“. Buvo nelengva. Stengėmės iš visų jėgų kurti kokybišką, patrauklų turinį, neleidome sau vakarėlių, nepagrįstų išlaidų. Patys atlikdavome daug darbų – ir lyginome kostiumus, ir nešiodavome dekoracijas. Išgyvenome kartu ir paprastą, ir sunkų etapą. Turėjome kūrybos laisvę, bet dėl jos reikėjo pasistengti“, – pasakoja A. Giniotis.

Nors kolektyvas išsiplėtė, pavyko atnaujinti teatro patalpas, užsitarnauti besąlyginę publikos meilę, „keistuoliams“ išmėginimų netrūksta ir šiais laikais. Daug planų pakoregavo pandemija, „pasiūliusi“ visai kitokį išgyvenimo planą kūrėjams.

„Krizės teatrų neaplenkia net geriausiais laikais. Išmoksti gyventi ypatingu režimu – sezono pradžios, pabaigos, vasaros atostogų. Bet man teatras – ne darbas. Tai ir mano namai, ir širdis, ir viskas viskas. Tai, kuo su kolegomis ir ketiname pasidalinti su publika gruodžio 28 d. Kaune“, – atvirauja A. Giniotis.