Rodomi ir šimtamečiai eksponatai

S. Andriušis sakė, kad Policijos muziejus šiandien tapo ypač populiarus, jo lankomumas maloniai nustebino pačius įkūrėjus.

„Muziejaus pagrindiniai tikslai – Lietuvos policijos istorinės atminties įamžinimas, išsaugojimas, puoselėjimas, o kitas tikslas – edukacinė, pažintinė veikla, darbas su jaunimu, grupių priėmimas. Nemaži srautai apsilanko – ir moksleiviai, ir suaugę, ir užsienio piliečiai, delegacijos. To nesitikėjome, galvojome, kad jis bus labiau orientuotas į policijos bendruomenę, bet nieko panašaus – visuomenė labai domisi, esame tuo patenkinti. Yra numatyta muziejaus plėtra / tąsa – lauko ekspozicija. Lankytojai turės galimybę išėję iš muziejaus pamatyti istorines policijos transporto priemones. Artimiausiu metu bus pastatyta stoginė, renkami eksponatai“, – pažindino su ateities planais S. Andriušis ir pasidžiaugė, kad policijos sistema tam skyrė lėšas. Tai esą didelis žingsnis, – pavyzdys kitoms strateginėms institucijoms.

Panašių muziejų, anot, S. Andriušiaus, nėra daug: gražias tradicijas turi Muitinės muziejus, daug metų veikia Geležinkelių muziejus.

Policijos muziejus įrengtas šiuolaikiškai, inovatyviai, yra daug vaizdo terminalų: fotografijų, filmuotos medžiagos. Kartais muziejus istorine medžiaga pasidalina feisbuke. Šįkart buvo parodytos fotografijos apie Gariūnus, padarytos 1998-aisiais. Gariūnų turgus pavadinamas fenomenu, kėlusiu rūpesčių ir policijos pareigūnams.

„Gariūnai tik mažas fragmentas, maža dalelė saugomų eksponatų. Yra ir labai senų – šimtamečių eksponatų, liudijančių apie Lietuvos – jaunos valstybės, Lietuvos policijos kelią nuo 1918-ųjų, apie sovietinę okupaciją. Medžiagą kaupėme, rinkome, eilę metų policijoje darbavosi fotografas a.a. Eugenijus Onaitis, padaręs daug unikalių kadrų. Esu surinkęs didelę asmeninę tarpukario fotografijų kolekciją, ja pasidalinau su Policijos muziejumi ir su visuomene. Ten yra keli šimtai originalių fotografijų, kuriose atvaizduoti svarbiausi policijos asmenys, tarpukario šventės, valstybės vadovai. Saugomi eksponatai gauti iš policijos veteranų, taip pat ir nuotraukos“, – vardijo S. Andriušis ir pabrėžė, kad muziejus atviras visuomenei, jis nemokamas, jame nuolat dirba gidas. Tai – policijos dovana visuomenei.

Nuo ginklų iki telefono aparato

Paklaustas, kokiu eksponatu yra labiausiai didžiuojamasi, S. Andriušis sakė, kad tokių yra ne vienas: „Kaip pavyzdys – trečiojo dešimtmečio originali Lietuvos policijos iškaba, išsaugota per visus kataklizmus, sukrėtimus ir okupacijas; tarpukario valstybiniai apdovanojimai, kuriais buvo pagerbti policijos pareigūnai. Ženklai, seni dokumentai, uniformų detalės, didelė ginkluotės ekspozicija. Galima susipažinti su ginklais, naudotais policijoje įvairiais laikotarpiais. Tarpukario policijos naudotas inventorius, fotoaparatas, rašomoji mašinėlė, telefono aparatas... Daug daiktų, tiek iš tarpukarinio laikotarpio, tiek iš 90-ųjų, atsikūrusios policijos. Yra ir unikalių eksponatų: Atkurtos Nepriklausomybės pirmojo policijos generalinio komisaro Petro Liuberto uniforminė apranga.“


Policijos muziejuje rodoma nuolatinė ekspozicija, ją papildo ir kintančios parodos.
„Fundamentalūs, pagrindiniai dalykai bus muziejuje visą laiką, tačiau informacija kinta, atsiranda naujų istorinių faktų, istorija su kiekviena diena pildosi, keičiasi, atsiranda nauja fotomedžiaga, informacijos srautas nuolat naujinamas. Rengiamos ir parodos. Buvome surengę buvusio Šaulių sąjungos vado Juozo Širvinsko asmeninės kolekcijos parodą, eksponavome tris mėnesius: surinkti Lietuvos kariuomenės ir specialiųjų tarnybų ženklai, apdovanojimai, atributika“, – apie kilnojamas parodas kalbėjo S. Andriušis.
Skirmantas Andriušis (Jurgitos Žymantaitės nuotr.)

Į policiją tarnauti ėjo ir artojai, ir kunigai

Koks laikotarpis Lietuvos policijai svarbiausias, padaręs daugiausiai pokyčių?

„Visi laikotarpiai svarbūs, o sunkiausia buvo pirmiesiems. 1918-aisiais kūrėsi valstybė, į policiją ėjo [tarnauti] – ir artojai, ir inteligentai, net kunigai. Beje, iki 1924-ųjų sausio pirmos vadinosi Lietuvos milicija. Iš pradžių buvo įsteigti parapijos komitetai. Kai vyriausybė kreipėsi į tautą, buvo sudėtinga kriminogeninė padėtis, jauna valstybė neturėjo savo institucijos, tik kūrėsi. Milicijos tarnybą vykdė po savo tiesioginių pareigų – savanorystės principu. Ir tik po gerų metų pradėjo formuotis etatinė milicija, buvo steigiami etatai, priiminėjami žmonės. Gavo tarnybinę uniformą, ginklus, atlyginimą už atliekamas pareigas. Žmonės nuėjo vedini idealų, norėjo laisvos Lietuvos. Buvo nepaprastai sunkus metas, Lietuva kariavo keliais frontais – ir su tuometine Lenkija, ir su bolševikais (su sovietine Rusija), bermontininkų gaujos užpuldinėjo žmones, plius buvo daug karo belaisvių po Pirmojo pasaulinio karo“, – bendrą to meto atmosferą nupasakojo pašnekovas.

Lietuvos policija, tęsė S. Andriušis, patyrė didžiulius sukrėtimus 1940-aisiais, kai prasidėjo sovietinė okupacija.

„Praktiškai Lietuvos policija buvo išformuota, seni kadrai atleisti, represuoti, ištremti į Sibirą, įkalinti, taip pat ir jų šeimos nariai. Į sovietinę miliciją buvo pradėti priiminėti net iš kalėjimų išleisti asmenys. Kaip diena ir naktis – nepriklausomos Lietuvos policija ir sovietinė. Pokario metais represijos tęsėsi – pirmieji vežimai prasidėjo 1941-ųjų birželio mėnesį, vėliau juos nutraukė karas. Vėlgi – antroji sovietinė okupacija – 1944-aisiais grįžo į Lietuvą – vėl prasidėjo represijos, siekiant sudoroti buvusius Lietuvos policijos pareigūnus, daugelis jų buvo represuoti. Policijos muziejui pavyko sudaryti visų represuotų policijos pareigūnų sąrašus, jie skelbiami virtualiame terminale, galima surasti savo giminaičius pagal pavardės raidę, parodoma, kur žmogus tarnavo, kokio liūdno likimo sulaukė“, – pasakojo jis.

Kelias, kuris tęsiasi iki šių dienų

Dar vienas lūžis – 90-ieji metai. „Didžiulė, sunki našta tuometiniams (dar milicijos) vadovams. Iš milicijos reikėjo perorganizuoti į policijos struktūras, tai buvo sudėtinga padaryti, nes Lietuvoje buvo pilna sovietinės kariuomenės – užkišta sovietinės kariuomenės dalinių. Sovietiniai kariškiai trukdė milicijai-policijai, bet vis tiek, nepaisant bandymų ją demoralizuoti, suskaldyti, kad nepasuktų su tauta – priešiškoms jėgoms to padaryti nepavyko, atstovėjo. Nepaisant didelių sukrėtimų, tokių kaip Sausio įvykiai, Medininkų aukos, pučas – buvo vykdoma sparti reorganizacija. Jau 1991-ųjų spalio 2 d. buvo minima atkurta Angelų sargų šventė – policijos diena Vilniuje. Svarbus istorinis momentas – Vilniaus Arkikatedroje pašventinta Lietuvos policijos vėliava, pareigūnai jau aprūpinti nauja, lietuviška policijos uniforma, prasidėjo atkurtos nepriklausomos Lietuvos policijos kelias, kuris tęsiasi iki mūsų dienų“, – kalbėjo S. Andriušis.

Kalbant apie vienokį ar kitokį kriminalinį įvykį mėgstama sakyti, kad „sugrįžo 90-ieji“. Policijai turbūt šis palyginimas kelia šiurpą?

„Šiandienos nepalyginsi su tuo, kas vyko 90-aisiais... Tuo metu tarnavau Lietuvos policijoje, puikiai atsimenu, kokie vyko įvykiai, kokia našta teko tuometiniams pareigūnams ir policijos vadovybei, vidaus reikalų sistemos vadovybei. Kriminogeninė situacija nepanaši nė iš tolo. Tėra skambūs posakiai – ačiū Dievui, gyvename saugiai, policija su savo funkcijomis susitvarko. Kriminogeninė situacija pakitusi. Anuomet valstybė buvo jauna, gan silpna, nebuvo įstatyminės bazės. Kai ėmė byrėti Sovietų Sąjunga, pradėjo rastis rinkos ekonomika – valstybei reikėjo išmokti prie to prisitaikyti. Tuometinei milicijai buvo sunku dirbti – įsigalėjo nebaudžiamumas, pakėlė galvą nusikalstamos struktūros – dėl reikiamos teisinės bazės nebuvimo ir kitų problemų“, – pažymėjo S. Andriušis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją