Būdamas vos penkerių, kartą muzikos dar nesimokęs N. Luganskis nuėjo į kaimynų vasarnamį, atsisėdo prie pianino ir iš atminties paskambino L. van Beethoveno sonatą. Kaimynas buvo kompozitorius ir pianistas Sergejus Ipatovas, tad netrukus prasidėjo pirmosios fortepijono pamokos, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Atrodo, buvo iš anksto nulemta, kad tapčiau pianistu“, – sako N. Luganskis. 1988, 1990 ir 1992 m. skynęs laurus prestižiniuose konkursuose, tuomet 22-ejų N. Luganskis ilgai galvojo, ar dalyvauti tarptautiniame P. Čaikovskio pianistų konkurse – pasak muziko, sekundės, keičiančios gyvenimą, pareikalauja per daug nervų. Bet 1994 m. jis apsisprendė ir konkursą laimėjo. Tai buvo tik pradžia.
Šiandien N. Luganskis yra laikomas vienu ryškiausių fortepijono muzikos interpretatorių pasaulyje. Jis groja su Rusijos nacionaliniu, Ispanijos nacionaliniu, Paryžiaus, Tokijo ir daugybe kitų garsiausių simfoninių orkestrų. Vien šį sezoną jo rečitaliai skambės Amsterdamo „Musiekgebouw“, Paryžiaus Eliziejaus laukų, Londono koncertų salėse.
Paklaustas, ar mėgaujasi tuo, ką daro, N. Luganskis atsako: „Mėgaujuosi nėra tinkamas žodis. Tai yra kažkas, ką aš jaučiuosi priverstas daryti. Net negaliu tiksliai pasakyti, kodėl. Gal nebūsiu labai originalus, bet kai dirbu su muzikine medžiaga, ši muzika pradeda skambėti manyje, ir aš tiesiog privalau ją išreikšti. Turiu padaryti taip, kad žmonės ją išgirstų“. Spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus, N. Luganskis atliks įspūdingąjį vokiečių romantiko Johanneso Brahmso (1833–1897) koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 83.
Antrojoje koncerto dalyje Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, pradės austrų kompozitoriaus Antono Brucknerio (1824–1896) devynių simfonijų ciklą – spalio 11 d. Vilniaus kongresų rūmuose skambės pirmoji kompozitoriaus simfonija c-moll. Daug kartų paties kompozitoriaus peržiūrėtoje ir tobulintoje pirmojoje simfonijoje jau ryškios savitos kompozitoriaus stiliaus ypatybės: aiškios, per visą kūrinį vystomos simfoninės temos ir su niekuo nesupainiojama polifonija.
